Kaune – tarpukario Lietuvos fotografo J. Miežlaiškio nuotraukų paroda „Vyčiai“

Iki gegužės 1 d., Lietuvos Respublikos istorinėje prezidentūroje, Kaune, veiks tarpukario fotografo Juliaus Miežlaiškio nuotraukų paroda – „Vyčiai“. Vėliau paroda bus perkelta į Marijampolę, Ukmergę, Vilnių.

Julius Miežlaiškis – vienas produktyviausių ir kūrybingiausių tarpukario metraštininkų, fotožurnalistų. Fotografu tapo tarnaudamas nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, buvo aviacijos puskarininkis, fotografas, pilotas, radiotechnikas, aktyvus „Kario“ žurnalo bendradarbis. Tik, kaip neretai atsitinka, yra nepelnytai užmirštas, patekęs į šalikelę. Jo vardas ir nuveikti darbai fotografijos istorikų straipsniuose dar ir šiandien tebesutelpa pasakyme „ir kiti“…„Ir kiti“ – talpi sąvoka. Kodėl kai kurias asmenybes paslepia užmaršties rūkas? Dėl J. Miežlaiškio yra keletas priežasčių. Jis, skirtingai nei dauguma tuomečio Kauno spaudos fotografų, vėl sugrįžtant sovietų okupacinei valdžiai, nepasitraukė, nepabėgo su vertingiausių negatyvų lagaminėliais į Vakarus, o liko tėviškėje. Naiviai galvojo, kad niekam nenusikalto, o tebuvo tik liudininkas ir metraštininkas.

Užėjus sovietinei valdžiai, J. Miežlaiškio fotografijos netiko. Netiko fotografijos su Gedimino stulpais, vyčiais, augančios Lietuvos aviacijos fotografuotos istorijos, aviacijos konstruktoriaus išradėjo, sovietų sušaudyto Antano Gustaičio portretai. Netiko į Gedimino bokštą keliama trispalvė ir dar daugybė lietuviškosios vadinamosios buržuazinės simbolikos, kuri buvo žalinga ir kenksminga kuriant naują komunistinę visuomenę. Daugelis knygų, žurnalų su lietuviškąja simbolika buvo sunaikinta ar pateko į bibliotekų specialiuosius fondus. Jeigu ir leisdavo skaitytojams naudotis tokiomis knygomis, tai fotografijose buvo juodu tušu užtepami senieji herbai, prezidentų, kunigaikščių portretai.

Fotografas gimė 1908 m., Netičkampio k., Marijampolės apsk., vidutinio ūkininko šeimoje, mirė 1982 m. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Jis yra sovietmečiu garsaus „Šešupės“ kolūkio pirmininko Juozo Miežlaiškio vyresnysis brolis. Tačiau sovietmečiu,  abiejų brolių biografijos buvo skirtingos.

Vienas tapo pavyzdingo, viešai be perstojo garbinamo ūkio vadovu, kitas vien dėl to, kad nepriklaumybės laikais pasižymėjo kaip aktyvus laisvojo krašto propaguotojas, sovietmečiu pateko į valdžios nemalonę, prarado kino operatoriaus darbą Lietuvos kino studijoje, dvejus su puse metų buvo uždarytas į Marijampolės kalėjimą. Vėliau kaltinimus panaikinus, jam teko atsisakyti ir fotografo profesijos, įvairiose įmonėse dirbo eiliniu darbininku, namų ūkyje gėlininku.

Apie fotografo kūrybą pasakoja albumas monografija – Juliaus Miežlaiškio „VYČIAI“.

Parodoje rodomos nuotraukos:

LIETUVOS AVIACIJOS GIMIMAS. Autorius yra fotografavęs lėktuvus ANBO (Antanas Nori Būti Ore) ir konstruktorių lakūną Antaną Gustaitį, aviatorių  šventes, lėktuvų avarijas, lakūnų žūtis.

PRIEŠKARIO ŽMONĖS: tai prezidentas Antanas Smetona ir jo žmona Sofija, generolas Stasys Raštikis, ministras Juozas Urbšys, Kauno ir Vilniaus eiliniai miestiečiai…

VILNIAUS GRĄŽINIMO LIETUVAI 1939 m. AKIMIRKOS: Kariuomenės vadovybės nurodymu 1939 m. jis filmavo ir fotografavo Lietuvos kariuomenės žygiavimą iš Kauno į Vilnių. Matome miestiečių sutikimo akimirkas, trispalvės iškėlimą Gedimino kalne Vilniuje. Liūdnas buvo tas žygis: trumpam atgavę Vilnių, lietuviai prarado nepriklausomybę.

J. Miežlaiškis visų pirma yra prieškario Kauno fotografas, fiksavęs laikinosios sostinės  gyvenimą. Jis – Lietuvos fotomėgėjų draugijos ilgametis iždininkas, rengęs ir dalyvavęs kolektyvinėse parodose. Šalia fotografų V. Augustino, B. Buračo, Iz. Girčio, S. Kolupailos, M. Truso, P. Babicko darbų jo įnašas į  socialinės, etnografinės fotografijos, fotožurnalistikos plėtotę yra svarus. Yra išlikę per 500 šio autoriaus fotografijų.

Tarptautinės aviacijos fotografijos parodoje Italijoje jis laimėjo sidabro medalį, tačiau šiandien svarbios ne tik anuomet apdovanotos fotografijos. O dauguma jo kitų fotografijų. Ypač jos vertingos dokumentiškumu, perteikiančios laikmečio dvasią.

Vertinant J. Miežlaiškio kūrybą, pirmiausia krenta į akis svarbios prieškario lietuviškos ikonos, užfiksuotos viešajame gyvenime. Tai „Gedimino stulpai“, „Algirdaičių dvigubi kryžiai“, „Vyčiai“ ant lėktuvų sparnų, automobilių. Šių simbolių rodymas fotografijose, skelbimas spaudoje  prisidėjo prie jų ikonizavimo viešajame gyvenime. Įtaigios nuotraukos su tautiniais simboliais išryškino Lietuvos tapatumą. Tarptautinės aviacijos nuotraukų parodoje Italijoje jis yra laimėjęs sidabro medalį, tačiau šiandien svarbios ne tik anuomet apdovanotos fotografijos. O ir dauguma jo kitų fotografijų, ypač jos vertingos dokumentiškumu, perteikiančios laikmečio dvasią.

Smetoniškos Lietuvos autoritarizmo požymiai, plakatų fasadiškumas ir paradai, mitingų vaizdai, byloja apie artėjančio II pasaulinio karo audrą. Pažymint Lietuvos atkūrimo 100 – metį gerokai pamiršta J. Miežlaiškio kūryba deramai užpildys baltuojančias dėmes mūsų kultūros istorijoje.