Audriaus Juzėno alegorinio istorinio pasakojimo „Pelėdų kalnas“ premjera nepaliko abejingų visoje Lietuvoje. „Pelėdų kalnas“ tapo žiūrimiausiu filmu visoje Lietuvoje ne tik premjerinį šventinį savaitgalį, bet ir apskritai vertinant šiais metais pasirodžiusius filmus jų premjeriniais savaitgaliais. Įtraukiančią ir abejingų nepaliekančią, daugiasluoksnę dramą per savaitgalį pamatė daugiau kaip 28 tūkst. žiūrovų.
Vos pasirodžius filmui žiūrovai pasidalijo į dvi stovyklas: didžiai daliai tai širdį virpinantis pasakojimas apie pokario jaunimo gyvenimą, pasiaukojantį partizanų žygį į Vakarus, bei prisitaikymą prie totalitarinio režimo, lemiančio naudą ir išgyvenimą, kiti kritikuoja ir negaili piktų strėlių. Tačiau į visus klausimus gali atsakyti tik pats žiūrovas, tai „raktinis filmas jam, o jis yra tas raktas“. Juk Kristoferis Nolanas (Christopheris Nolanas) taip pat neatsakė, kaip baigėsi jo „Inception“.
„Jau dirbdamas studijoje prie kino filmo montažo supratau keletą svarbių dalykų, kad visgi tai – istorinis alegorinis ir romantinis pasakojimas. Taip, tai keistas žanras, žinau, nebūdingas eiliniam lietuviškam kinui. Mes nesiekėme 100 proc. atkurti istorinių smulkmenų, o pasitelkdami moralines, dvasines vertybes ,siekėme perteikti pokario tikrovę, parodyti tautos pasipriešinimą per eilinių lietuvių patirties prizmę. Mano noras yra žadinti žiūrovo jausmus ir protą, susumuoti skaudžią mūsų visų patirtį, diskutuoti ir atsigręžti į laiko nuolat išbandomas mūsų ir praėjusių kartų trapias vertybes. Antras svarbus dalykas, kurį pamačiau analizuodamas filmo scenarijų ir įgyvendinau filmavimo aikštelėje bei dirbdamas su filmu montaže, yra tai, kad du pagrindiniai jauni personažai neatsiejami, kaip vienas asmuo. Kai žiūrovas galvos apie matytą filmą, siūlau jam sutelkti dėmesį į du pagrindinius herojus – Šmelingą ir Tadą. Abu jie tarsi vienas kito alter ego, jie yra vienas kito dvasinis ir veidrodinis atspindys“, – sako režisierius.
Pasak režisieriaus, didžioji dalis filmo kuriamų emocijų ir aistrų yra kompozitoriaus nuopelnas: „Mes turime nepaprastai talentingą Lietuvoje kompozitorių – Titą Petrikį, kuris praktiškai per mėnesį parašė, įrašė, suvedė ir atidavė filmui muziką, tokią, kokios nebuvo. Kalbant apie aktorių vaidybą, labai noriu padėkoti šiems jauniems žmonėms, kurie įnešė filmui tiek gyvenimo aistros, tiek tarpusavio pagarbos ir meilės. Garbė buvo su jais dirbti, kaip ir su visa „Pelėdų Kalno“ komanda.“
„Pelėdų kalnas“ nukelia į 1947–1953 metų Lietuvą, kai Antrojo pasaulinio karo chaosą ištvėrusi jaunoji karta turėjo rinktis tarp emigracijos, traukimosi į mišką ir prisitaikymo tuometinėje okupuotoje šalyje. Tai pasakojimas apie pasiaukojantį partizaninį žygį į Vakarus tam, kad būtų nunešta žinia laisvam pasauliui ir JAV kongresui apie Baltijos šalių nepriklausomybės siekį bei Kremliaus nusikaltimus. Tai pasakojimas, apie tuos, kurie maištavo tyliai, be ginklo, vildamiesi laimės, mylimojo ar mylimosios, oraus gyvenimo, treti – savo sudaužytų likimų fone pasidavė. Tai pasakojimas apie žmones, kur kiekvienas atrado savo būdus, išraiškos formas pasakyti ar perteikti tai, kas jiems nepriimtina, kai kartais negali to pasakyti garsiai.
Kad ir kokį kelią pasirinko kiekvienas iš filmo herojų, laisvės troškimo negalėjo numalšinti niekas. Režisierius visapusiškai atskleidžia pokario kartos veidą, išgyventas emocijas, kovos už laisvę ar būtį ir baimės atmosferą – baimės, taip ir nenumalšinusios nenumaldomo laisvės šauksmo.
Pagrindinius vaidmenis filme atlieka Arnas Danusas, Aidas Jurgaitis ir Paulina Taujanskaitė. Filme taip pat vaidina būrys jaunųjų ir jau gerai žinomų aktorių: Skomantas Duoplys, Adomas Jasiukėnas, Rūta Šmergelytė, Mantas Zemleckas, Anastasija Marčenkaitė, Monika Bičiūnaitė, Darius Meškauskas, Aleksas Kazanavičius, Aleksandr Špilevoj, Aleksandra Metalnikova, Dainius Svobonas ir kt. Režisierius: Audrius Juzėnas, scenarijaus autorius – Pranas Morkus, prodiuseriai: Norbertas Pranckus ir Justina Ragauskaitė.
