Neseniai Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE) vykusiose prestižinėse CEI 3* 160 km ištvermės jojimo varžybose dėl Dubajaus šeicho Mohamedo bin Rašido Al Maktumo taurės varžėsi ir dvi Lietuvos atstovės – Ugnė Zalieckienė ir Gabrielė Mateikaitė. Jau ne pirmą kartą Dubajuje startavęs seserų duetas žinojo – įveikti visą distanciją ir pasiekti finišą pavyksta tik nedaugeliui, tačiau tai nė kiek nesumažino jų užsispyrimo, atvirkščiai – U. Zalieckienė užsimena apie ambicingus ateities planus ir vis tolimesnes varžybų kryptis.
Finišą pasiekė tik trečdalis dalyvių
„Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“, – startą šių metų varžybose trumpai apibūdino U. Zalieckienė.
Raitelė atvirauja, kad pasiruošimo metu daugiau vilčių dėjo į G. Mateikaitės duetą, tačiau planus gerokai pakoregavo po kelionės suprastėjusi žirgo sveikata.
„Pagrindinis tikslas visada yra finišuoti, tačiau varžybų metu tikslai keičiasi priklausomai nuo žirgo pasirengimo lygio, jo savijautos starto dieną. Gabrielės žirgas stipriai išseko dėl kelionės metu patirto streso ir tai nulėmė varžybų baigtį.
Tuo tarpu mano kumelė pranoko visus lūkesčius. Jei ne jos jaunas amžius, turbūt būčiau ryžusis ir paskutiniam varžybų ratui, tačiau įveikus 142 km suvokiau, kad tai viršytų jos galimybių ribas ir likusius 18 km ji įveiktų tik dėl manęs. Todėl pasinaudojau raitelio sprendimo teise ir pasitraukiau iš kovos“, – apie priimtą lemtingą sprendimą pasakojo U. Zalieckienė, pridurdama, kad visą varžybų distanciją pavyko įveikti tik 123 duetams iš 360 startavusiųjų.
Svarbiausia – tinkamai įvertinti žirgo galimybes
Tiesa, U. Zalieckienė užsimena, kad specialaus pasiruošimo ar treniruočių programų rengiantis tokioms, daug jėgų pareikalaujančioms, varžyboms nesiėmė ir gyveno įprastu ritmu.
„Deja, neturime tokių solidžių rėmėjų, kad galėtume sau leisti galvoti tik apie jojimą. Turime rūpintis kasdiene žirgų buitimi, o tai atima didžiąją dali laiko, jėgų ir, žinoma, pinigų, – sakė U. Zalieckienė. – Visgi didžiulis noras joti ir tobulėti užgožia visus sunkumus. Tiesa pasakius, nelabai lieka laiko galvoti apie save, pirmiausia – žirgas“.
Anot U. Zalieckienės, varžybų metu svarbiausia objektyviai įvertinti žirgo būklę ir nepervertinti jo galimybių vardan savo tikslų. Ištvermės jojime viską nulemia stiprus žirgo ir raitelio tarpusavio ryšys, abipusis supratimas ir patirtis, įgyta kasdien dirbant su žirgais.
Dykumoje svarbu neatsilikti
Tiek U. Zalieckienei, tiek G. Mateikaitei tai jau buvo ne pirmos varžybos tolimuosiuose JAE. Pirmą kartą U. Zalieckienė čia startavo pernai pavasarį, kuomet didžiausiu išbandymu tapo temperatūrų kontrastas.
„Lyginant su praėjusiais metais, kai oro temperatūra kovo mėnesį buvo maždaug 15 laipsnių aukštesnė ir joti buvo gerokai sunkiau, šįkart jaučiausi lyg žuvis vandenyje, – šypsenos neslėpė raitelė. – Be to, jojant dykuma daug lengviau išlaikyti tolygų jojimo tempą, o ir komanda beveik visada šalia. Jojant to paties pajėgumo žirgų grupėje, jis mažiau pavargsta, taigi labai svarbu nepasilikti su žirgu dviese dykumoje“.
Savotišku iššūkiu žirgams tapo ir kelionė iki varžybų vietos, nors, pasak U. Zalieckienės, skrydis lėktuvu jiems buvo sąlyginai lengvesnis, nei įprastas keliavimas priekaboje ar sunkvežimyje.
„Ore jie nejaučia posūkių, stabdymo ar kitų vairuotojo manevrų, reljefo įvairovės, kas jiems sukelia papildomą raumenų nuovargį, o ir kelionės laikas sutrumpėja“, – paaiškino ji.
Šeicho atranką praeina ne kiekvienas
Nepaisant visų tekusių išbandymų ir iššūkių, raitelės sutinka, kad tai – vienos prabangiausių žirginio sporto varžybų, kurioms skiriamas dėmesys, finansavimas neprilygsta nei vienam kontinentiniam ar pasaulio čempionatui.
„Tiek pačiu raiteliu, tiek jo komanda pasirūpinama nuo A iki Z, pradedant kelione, apgyvendinimu, baigiant dovanomis ir oficialiomis vakarienėmis. Viskas apmokama iš organizatorių sąskaitos. Daug kas šias varžybas netgi vadina „nemokamomis atostogomis“, tačiau toli gražu taip nėra. Jei nori tikrai patobulėti, nuo pirmos iki paskutinės minutės turi, taip sakant, dirbti – stebėti savo varžovus, stengtis suprasti, domėtis. Tuomet namo grįžti stipriai patobulėjęs ir užmezgęs vertingų pažinčių“, – sakė U. Zalieckienė.
Dalyvauti šiose prestižinėse varžybose, neoficialiai dar vadinamose „Pasaulio taure“, yra kone kiekvieno raitelio svajonė. Tačiau, U. Zalieckienės teigimu, tai nėra eilinės varžybos, į kurias paprasta pakliūti: tereikia užpildyti ir išsiųsti paraišką. Taigi ką reikia daryti, norint sulaukti kvietimo iš paties Dubajaus šeicho?
„Būti vienu geriausių raitelių savo šalyje ir demonstruoti aukštus rezultatus tarptautiniu lygmeniu, – pabrėžė U. Zalieckienė. – Tuo tarpu varžybų organizatorius jau pats sprendžia, ką iš stipriausių pasaulyje duetų nori matyti pas save“.
Ji viliasi, jog pasiseks ir į tolimuosius JAE seserys sugrįš dar šiemet, jei ne – kitąmet tikrai. O tarp artimiausių planų – ir startas Argentinoje (Pietų Amerika).
„Tai būtų dar vienas žemynas, įtrauktas į sėkmingai besiplečiantį mūsų varžybų žemėlapį, tačiau planuojame labai atsargiai, nes kiekvieną dieną viskas keičiasi“, – patikino U. Zalieckienė.
