Kuo skiriasi stalo, šaltinio, mineralinis ir vanduo iš čiaupo?

Vieni mitybos žinovai tvirtina, kad žmogus turi išgerti 1,5–2 litrus vandens per dieną, kiti gi teigia, kad troškulys – geriausias indikatorius vandens poreikiui nustatyti. Kavinėje mums pasiūlys stalo vandens, namuose įsipilsime vandens iš čiaupo, o parduotuvių lentynos lūžta nuo skirtingų buteliukų su, rodos, pačiomis įvairiausiomis vandens rūšimis. Tad ar tikrai žinome, kuo skiriasi geriamasis, stalo, šaltinio ir mineralinis vanduo bei kokia kiekvieno iš jų nauda organizmui?

Kuo skiriasi vanduo iš čiaupo ir stalo vanduo?

Dažniausiai vartojamas geriamasis vanduo – tai vanduo iš čiaupo, jo šaltinis – požeminis vanduo. Nors daugelyje pasaulio šalių dėl aplinkos užterštumo tokio vandens vartoti griežtai nerekomenduojama, Lietuvoje turime tinkamą gerti vandenį. Vis dėlto geriamojo vandens kelias nuo požeminių vandens šaltinių iki čiaupo mūsų namuose yra pakankamai ilgas, todėl reikėtų nepamiršti, kad jo kokybę gali lemti tokie veiksniai kaip vandentiekio tinklas, vartotojui priklausančio pastato ar teritorijos vidaus tinklo būklė, vamzdynai, kuriais vanduo atiteka iki namų, ir kiti veiksniai. Kartais geriamojo vandens juslines savybes, tokias kaip skonį, kvapą ir spalvą, pablogina per didelis geležies, mangano, sulfatų, amoniako kiekis, nepašalinti jie gali kauptis vamzdynuose.

Stalo vanduo – dar viena geriamojo vandens rūšis, kurią turbūt dažniausiai užsisakome maitinimo įstaigose. Jo sudėtis praturtinta šaltinio arba natūraliu mineraliniu vandeniu. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad stalo vanduo gali būti papildomai mechaniškai mineralizuojamas arba atvirkščiai – skiedžiamas tol, kol pakankamai sumažinamas mineralinių medžiagų kiekis. Šio vandens skonis taip pat gali būti koreguojamas pasitelkus kvapiąsias ar skonio medžiagas. Trumpai tariant, stalo vanduo yra gaminamas – tai vienas iš pagrindinių jo skirtumų lyginant su kitomis vandens rūšimis.

Šaltinio ir natūralaus mineralinio vandens skirtumai

Šaltinio vanduo išgaunamas iš vieno šaltinio, kuris būna nurodytas ant etiketės. Šis vanduo neturi tokio pripažinimo kaip natūralus mineralinis vanduo, kuriam taikomi griežti reikalavimai bei nustatoma nekintanti vandens sudėtis. Todėl šaltinio vandens mineralinių medžiagų sudėtis nėra kontroliuojama ir jos nėra privaloma nurodyti gaminio etiketėse. Vienintelis reikalavimas – jo cheminė sudėtis turi atitikti geriamajam vandeniui taikomus reikalavimus.

Ketvirta geriamojo vandens rūšis – natūralus mineralinis vanduo. Jeigu galėtume reitinguoti šias keturias vandens rūšis, tuomet pastarasis atsidurtų sąrašo viršūnėje. Viena priežasčių – natūralaus mineralinio vandens mineralinių medžiagų sudėtis yra nustatoma jo pripažinimo dokumentuose, o siekiant užtikrinti sudėties pastovumą ji yra nuolat kontroliuojama.  

„Dar senosios Romos laikais mineralinis vanduo buvo vertinamas kaip prabangus gėrimas, Lietuvoje tokio vandens naudingosios savybės pradėtos oficialiai vertinti dar XIX amžiuje. Tai – aukščiausios kokybės gaminys vandens kategorijoje. Natūralaus mineralinio vandens šaltiniai yra itin griežtai prižiūrimi, mineralizacija tiriama kas pusę metų. Toks vanduo yra natūraliai turtingas mineralų, kurie būtini mūsų organizmui“, – pasakoja prekės ženklo „Akvilė“ vadovė Sigita Velavičienė. 

Pasak S. Velavičienės, natūralus mineralinis vanduo pirkėją pasiekia lygiai tokios pat sudėties, kokia susidarė požeminiuose kloduose per tūkstančius metų. Naudojama moderni įranga užtikrina, kad vanduo būtų išgaunamas, paruošiamas ir išpilstomas gavybos vietoje be jokio sąlyčio su oru. Tokiu būdu užtikrinama unikali mineralinio vandens sudėtis ir nesudaromos galimybės į vandenį patekti bakterijoms. Apie organizmui žalingus nitritus ir nitratus taip pat negali būti jokios kalbos, tad tai ypač aktualu kūdikius auginančioms šeimoms. O kas tinka kūdikiams, be jokios abejonės, tinka ir suaugusiajam.