Jau kitais metais sostinės savivaldybė istorinėse Rasų kapinėse pradės didelės apimties kompleksinius kapinių restauravimo darbus – tam bus skirti 2,4 mln. Eur. Šią savaitę savivaldybė paskelbė rangos darbų konkursą Vilniaus istorinių Rasų kapinių koplyčių, tvorų, atskirų paminklų tvarkybos projektui įgyvendinti ir kviečia dalyvauti rangovus išskirtiniame projekte – pasiūlymų lauks iki kitų metų sausio 2 d.
Numatoma, kad konkurso nugalėtojas darbus Rasų kapinėse turės būti atlikti per tiekėjo pasiūlyme nurodytą terminą, kuris negali būti trumpesnis kaip 1 metai ir 4 mėn. ir ilgesnis nei 2 metai ir 1 mėn. nuo sutarties įsigaliojimo dienos iki galutinio darbų priėmimo-perdavimo akto pasirašymo dienos.
Įgyvendinus Rasų kapinių projekto pirmąjį etapą bus sutvarkyta 341 kapavietė, iš kurių 141 įtraukta į kultūros vertybių registrą, 6 koplyčios, sutvarkyti kapinių šlaitai, tvora, įrengta apšvietimo ir informacinė sistema, taip pat suremontuota 3,5 km istorinių takų, įrengtas pagrindinio tako apšvietimas, suremontuoti esami laipteliai, įrengtos stebėjimo kameros, požeminiai atliekų konteineriai, sutvarkyta automobilių stovėjimo aikštelė.
Projektas „Vilniaus istorinių Rasų kapinių koplyčių, tvorų, atskirų paminklų tvarkyba“ bus finansuojamas iš Europos regioninės plėtros fondo. Rasų kapinių tvarkymo projektui Vidaus reikalų ministerija skyrė 2 043 534 Eur struktūrinių fondų lėšų, savivaldybės lėšų dalis sudaro 360 624 Eur. Bendra projekto vertė – 2 404 158 Eur. Planuojama, kad Rasų kapinių tvarkymo darbai bus baigti iki 2020 metų.
Šią savaitę Vilniaus meras kreipėsi į Seimo Kultūros komitetą, Vyriausybę ir kitas atsakingas institucijas, siūlydamas Gedimino kalne rastus 1863-1864 metų sukilimo dalyvių palaikus perlaidoti istorinėse Rasų kapinėse.
Rasose palaidoti įvairių tautybių mokslo, visuomenės, kultūros veikėjai: Vilniaus universiteto profesoriai, valstybininkai, visuomenininkai, rašytojai, muzikai, aktoriai, dailininkai ir sukilimų dalyviai. Amžino poilsio čia atgulė ir pirmųjų lietuviškų draugijų steigėjai, ir Vasario 16-osios akto signatarai, ir Lietuvos kariuomenės kariai, žuvę 1920 metais kovose už Vilnių, ir 1941 metų Birželio sukilimo dalyviai.
Būtų labai gražu Pilsudskio širdį su derama pagarba palaidoti ten, kur ilsisi jo palaikai, t.y., ten, kur jis buvo ir yra po šiai dienai gerbiamas kaip didvyris. Mums, lietuviams, jis buvo savo krašto išdavikas ir jo širdis Rasose – nonsensas.
Šio išgamos širdį seniai jau sugraužė kirvarpos ir kirminai. Tad nėra ką perkelti.