Prieš porą savaičių, ramią gražią saulėtą šeštadienio popietę, bebendraudamas su itin mielais svečiais, sulaukiau netikėto telefono skambučio. Smagiai nusiteikęs pakėliau ragelį ir išgirdau labai dalykišką, oficialų balsą. Paklausęs, ar esu ponas Jonas Vaiškūnas, skambinusysis prisistatė esąs policijos tyrėjas iš Vilnius miesto 2-ojo policijos komisariato – Karolis Rinkevičius…
Galvoju, turbūt prisidirbau – ne ten pastačiau automobilį, kirtau kokią nors ištisinę liniją, viršijau greitį prieš filmavimo kamerą ar nesumokėjau valstybei kokių nors naujų, man dar nežinomų, svarbių mokesčių…
Bet žinia buvo dar baisesnė! Policijos pareigūnas paklausė – ar aš nepasigedau mano vadovaujamos visuomeninės organizacijos registravimo dokumentų?… Tai mane privertė ne juokais sunerimti, mat visai neseniai buvo prireikę tų dokumentų ir apieškojus visus segtuvus, rasti tuomet jų taip ir nepavyko…
Pareigūnas paaiškino, kad šiuo metu yra sulaikytas asmuo, pas kurį aptiktos mano vadovaujamos visuomeninės organizacijos nuostatų ir banko sutarčių kopijos. Buvau paklaustas ar aš pažįstu tūlą Tomą Urbšį. Atsakiau, kad ne. Tada išgirdau, kad sulaikytasis kartu su bendrininkais per elektroninės bankininkystės sistemą keletą kartų buvo prisijungę prie mano vadovaujamos visuomeninės organizacijos ir mano asmeninės sąskaitų ir bandė nurašyti tam tikras pinigų sumas. Tačiau, esą banko apsaugos sistemoms pastebėjus įtartiną veiklą, šie pervedimai buvo sustabdyti. „Turiu jus perspėti, kad yra vykdomas ikiteisminis tyrimas, todėl privalote nieko niekam nepasakoti“, – prigrasino tyrėjas. Prižadėjau.
Pareigūnas netruko pareikšti, kad kuo greičiau turėčiau prisistatyti į 2-ajį Vilniaus miesto policijos komisariatą pas jį. Sutarėme, kad atvyksiu antradienį. Po to man buvo patarta kuo skubiau susisiekti su „Lietuvos centrinio banko prevencijos skyriumi“ ir paprašyti, kad būtų užblokuoti prisijungimai prie mano banko sąskaitų, o man būtų suteikta laikinoji prieiga. Tuoj pat policijos tyrėjas pats mane sujungė su „Lietuvos centrinio banko prevencijos skyriumi“. Telefono ragelyje nuskambėjus solidžiai elektroninei muzikėlei pasigirdo rimtas Lietuvos bankų prižiūrėtojo profesionalo balsas. Prisistatęs ir paaiškinęs, kad apie šį nutikimą bankų priežiūros tarnyba jau yra policijos informuota, jis patarė man, kalbant su juo telefonu, prisijungti prie organizacijos sąskaitos, kad jis, esą, galėtų nustatyti mano kompiuterio, iš kurio aš jungiuosi prie banko, IP adresą, tam, kad galėtų atskirti, kuomet buvo prisijungta mano, o kuomet įsilaužėlių.
Kai prisijungiant specialistas paprašė jam padiktuoti mano el. sąskaitos atpažinimo kodą – sunerimau – tai jau panašu į telefoninius sukčius! Kol nebuvau prašomas jokių duomenų – tokia mintis net į galvą neatėjo. Juk viskas tikra: dokumentai dingę, tyrėjas Karolis Rinkevičius 2-jame Vilniaus miesto policijos komisariate dirba (patikrinau internetu), prašo atvykti į komisariatą, banko prisijungimo duomenų nereikalauja… Taigi, buvau kaip reikiant apdujęs. Iš hipnozės atsipeikėjau tik tuomet, kai „bankų specialistui“ jau padiktavau savo internetinės bankininkystės atpažinimo kodą! Po galais! – jau perduodu tretiems asmenims savo prisijungimo duomenis! Metas sustoti!
Prireikė didelių vidinių pastangų, kad „policininko“ ir „bankininko“ įsuktus mano smegenų dantračius sustabdyčiau ir priversčiau su girgždesiu pasisukti į priešingą pusę. Šiaip ne taip, sunkiai apversdamas lyg švininį liežuvį, iškošiau: „Ne, viskas! – jokių duomenų aš daugiau telefonu jums nesakysiu ir prie savo sąskaitos jungtis dabar nebandysiu! Aš nežinau kas Jūs toks esate iš tikrųjų. Jūs ir aš žinome, kad virtualioje erdvėje knibždėte knibžda įvairūs sukčiai, troliai ir vaiduokliai. Jūs sakote, kad man norite padėti, bet juk ir jūs nežinote kas aš toks, ar tikrai čia esu aš. Tik tuomet, kai įsitikinsiu kas iš tikrųjų esate jūs ir pas jus mane nukreipęs policininkas, tada ir kalbėsimės,“ – trumpam atgavęs sveiką nuovoką išrėžiau kaip diržą iš nugaros.
Žodžius, kaip žirnius beriantis „bankų prevencijos“ klerkas, ne juokais pyktelėjo: „Jūs mane pertraukiate, kalbate ant viršaus, neleidžiate man Jums padėti. Jūsų padėtis gana rimta, mes bendradarbiaudami su policijos pareigūnais viską darome, kad būtų užkardytas nusikaltimas, kad nusikaltėliai būtų sulaikyti, kad būtų imtasi visų prevencijos priemonių apsaugant Jūsų sąskaitas – turtą ir pinigus, visaip norime ir stengiamės Jums geranoriškai padėti, o Jūs pertraukiate, nepasitikite ir.. /…/“ – kokias 5 minutes greitakalbiu akustiniu lazeriu mano smegenis atakavo ir, kaip jau supratau, į nesveiką protą bandė sugrąžinti „bankų priežiūros specialistas“. Pajutęs šį jo desperatišką bandymą vėl įtraukti mane į užnuodyto voratinklio rezginį – nebepasidaviau ir nutraukdamas besitęsiantį hipnozės seansą į telefono ragelį išrėžiau: „Leiskite dabar man pasakyti! Kol aš neišsiaiškinsiu ar jūs ir jūsų draugas policininkas tikrai egzistuojate ir kas jūs tokie – jokių reikalų su jumis netvarkysiu! “ Tuo ir baigėme. Tarstelėjęs, kad „…jei nenoriu, kad man būtų padėta..“ – „specialistas“ išsijungė…
Diena buvo sugadinta. Nuotaika suknista. Šeštadienis sujauktas.
Užsirašiau numerį iš kurio skambino telefoniniai sukčiai – 8-603 88431 (TELE-2 tinklas, paslauga PILDYK). Skambinau į policiją 112. Tai jų nesudomino. Supratau – kasdienybė. Nerūpėjo ir nusikaltėlių telefono numeris. Paskambinau į banką, užblokavau prieigą prie savo elektroninės bankininkystės paslaugų. Susisiekiau su draugu dirbančiu policijoje – paklausiau patarimo, ką turėčiau dar padaryti.
Atsakė: „Mano tėvams jau ne vieną kartą skambino. Buvau ir „žmogų numušęs“ ir dar visokių dalykų „prisidirbęs“, tad skambindami prašė pinigų nusikaltimui užglaistyti… Jei skambinai į 112, tai tau turėjo pasakyti kokių veiksmų privalai imtis… Manau telefonas iš kurio tau skambino greičiausiai jau išjungtas, o jie ir taip jau sėdi. Būtent dėl to visokius „PILDYK“ VRM ir nori pririšti prie žmonių.“
Kuomet pasakiau, kad 112 net sukčiaus telefono nepaklausė, atsakė: „Tada siūlau viską tiesiog pamiršti kaip nemalonų įvykį. Jei susisieks Molėtų policija – papasakok ko klaus. Patariu daugiau nesivelti į pokalbius su telefoniniais žulikais. Jie uoliai renka duomenis iš viešųjų šaltinių apie asmenis. Po to skambina rimtai pasiruošę. Mat policininkai taip pat gali skambinti iš mobilaus – tuo žulikai ir naudojasi. Tada paprastai reiktų pasakyti: aš jums po 5 min perskambinsiu į kabinetą, padiktuokit laidinio telefono numerį. Jie tokio aišku neturės. Arba jei turės – ten atsilieps visai kitas asmuo.“
Atsakiau: „Būtina viska daryti, kad visos telefonų SIM kortelės būtų registruotos. Jei net mane, tvirtai įsitikinusį, kad esu neprieinamas jokiems telefoniniams sukčiams, – nes esu pajėgus atpažinti įvairias jų pinkles – pagavo ir užhipnotizavo, tai ką jau kalbėti apie mūsų tėvus, senelius ir vaikus… Manau, kad dabartinė mūsų valdžia yra pajėgi tai suprasti ir nereikės ilgai laukti tvarkos šioje srityje įvedimo.“
Ir štai tau boba devintinės – rugsėjo 14 d. iš radijo garsiakalbių pasklido žinia: „Seime stringa pataisos dėl privalomo išankstinių SIM kortelių registravimo.“ Na kas gi ten stringa? Klausau ir netikiu savo ausimis: „Seimo Ekonomikos komitetas nemato pagrindo šalies gyventojus įpareigoti registruoti savo telefonų SIM korteles. Komitetas prie šio klausimo šiemet negrįš.“
„Manau, kad komitetas negrįš prie Elektroninių ryšių įstatymo pataisų, numatančių SIM kortelių registraciją,“ – rugsėjo 14 d. Seime vykusioje spaudos konferencijoje pareiškė Seimo Ekonomikos komiteto vadovas garsusis „žaliasis valstietis“ – Virginijus Sinkevičius.
Ir net nenuraudęs išrėžė: „Mes taip ir nesulaukėme, nors ir davėme laiko pagrįsti, kam tai (privaloma registracija – Alkas.lt) būtų reikalinga, ką tai keistų. Atsakymų kaip komitetas nesulaukėme, todėl šios rudens sesijos dienotvarkėje vietos nematau, kad atsirastų šiam įstatymui…“
Netikintiems – štai pakartojimas:
Gerbiamieji telefonininio sukčiavimo specialistai, nemanykite, kad ponas V. Sinkevičius nežinojo, kad jūsų nekenčiama VRM savo brukamomis pataisomis siekia, kad mobiliojo ryšio operatoriai būtų įpareigoti duomenis apie jūsų buvimo vietą ir apie jūsų turimus telefono numerius nedelsiant pateikti mentams. Viršininkas Sinkevičius tai žinodamas rizikavo savo didžiai garbingu seimūno vardu dėl jūsų. Jis apgynė jus nuo jūsų labai nekenčiamos VRM jau seniai įkyriai Seimui brukančios pataisas, kuriomis norima įvesti išankstinio mokėjimo SIM kortelių registravimo prievolę, užkirsiančią kelią jums užsiimti pamėgta veikla, padedančia sukaupti bent šiek tiek santaupų juodai dienai – kai iš kalėjimo būsite išsiųsti į nepakeliamai sunkią laisvę.
Tad paskambinkite savo globėjui Seime, padėkokite už uolų jo darbą. Štai V. Sinkevičiaus laidinio telefono numeris – 8-5 239 6060. O mobilųjį juk žinote patys.
Nėra ko stebėtis, ponas Jonai. Mulkinimas šių dienų realybė.
Sukčiams leista daug, kuo jie ir naudojasi.
Eiliniams piliečiams telieka kliautis savimi, nes apgautasis pats lieka kaltas.
Tamsta susidūrėt su telefoninias sukčiais, kurie sukėlė nemažą pasipiktinimą. Tai normali reakcija, nes nė vienam nepatiktų būti maustomu.
Bet prie to reikėtų priprast, nes žiniasklaida mus mulkina kas diena. Įsukta lietuvių mulkinimo sistema.
Didžioji dalis informacinių kanalų skleidžia žinią, kad Lietuvoje labai blogai, Europos valstybės smunka, Vakarai pūna ir t.t.
“objektyviausios” žiniasklaidos priemonės, kuriose nemažą reikšmę turi komentaruose karaliaujantys troliai, nepamiršta paminėt Rusijos iš gerosios pusės ir šlovint rusų carą. Pletkų nešiotojai iš lūpų nepaleidžia žodžio “rūūūsija” ir dergia visus politikus pasisakančius už Lietuvos nepriklausomybę.
Pridėkim rusiškų kanalų transliuojamus skiedalus, pusvelčiui pardavinėjamus rusiškus kino filmus, kuriose visada laimi gėris, vaizdas gaunasi labai panašus, kaip ir su telefoninias sukčiais. Tik žymiai stambesniu mastu.
Alkas prie to irgi prisideda.
Visokie kundrotai ir sinicos ir kiti, iš eilinių dalykų sistemingai kuria skandalus, bandančius parodyt kokia ta Lietuva baisi, kaip mus skriaudžia vakarai, kad dėl visų mūsų nelaimių ir blogo oro kalta ES.
Komentaruose vėl gi, visokiausi pikti ir tvansai, darbuojasi rašinėdami visiškus nusipezėjimus apie vakarus.
Bet NĖ VIENAS besiknisantis negatyve ir Lietuvą dergiantis rašeiva, pabrėžiu NĖ VIENAS nesiūlo išeities, pepataria kaip spręsti aprašomą problemą, nepajudina nė piršto kad būtų kitaip.
Nes tai ne jų misija.
Lygiai kaip telefoninio sukčiavimo atveju, tuo užsiima kiti dar svarbesni, veikėjai mums rodantys kryptį į atsilikusius, prasigėrusius, bet turinčius daug tankų ir pinigų propagandai rytus.
Durnesnės mišrainės, kaip Diedo komentaras, nesu skaitęs. Įtarimas, kad tik durnintojas iš Dvaro taip gali rašinėti.
Kuo greičiau registruoti SIM korteles. VISAS.
Pritariu – registruoti VISAS.
aha, tai Virginijus ar Vytautas? yra skirtumėlis…
Visi politikų sprendimai priimami su tikslu turėti naudos sau ar partijai.
Kad ir kokie padugnės tie valstiečiai, kad ir didžiulę įtaką turi buki tarybiniai milicininkai, nelabai tikėčiau, kad iš kalinčių telefoninių aferistų jie gauna dalį.
Kad toks chaosas su neregistruojamomis SIM kortelėmis politikams naudingas – tai faktas.
Neregistruotos kortelės = nedeklaruotos pajamos.
SD patriarchas nuolat liberaliai teigė: „Gyvenk pats ir netrukdyk gyventi kitiems”.
Tačiau dar iš komunistų laikų gyventi reiškė suktis, t.y. „sumanią” ir energingą veikseną, duodančią apčiuopiamą „PV”.
Jaunoji SD karta perėmė ir puoselėja vertingiausias jų tradicijas – tas, kur didžiausią VERTĘ kuria. Todėl ir netrukdo prekiauti neregistruotomis kortelėmis, netrukdo naudotis dvejopa jų nešama nauda – iš pardavimo + lėšomis, pagrobiamomis iš apgautųjų… Nes SD tokia „naivi”, kad niekam nešauna į galvą ryšys tarp vieno ir kito, ir ji nieko, o nič nieko nenutuokia apie tai… Tikrai tikai…
Beje, juk ir patiems seimūnams, по совместительству besidarbuojantiems ir pas „strateginį darbdavį”, patogiau su neregistruotomis SIM – ar raportuoti, kaip sekasi vykdyti zadanijas, ar koordinuoti veiksmus tuo reikalu su kitu kolega, ar „strateginiu” darbdaviu… O ir pikantiškus asmeninio gyvenimo reikaliukus tvarkyti – vis saugiau nesiregistruojant ir „nepripėduojant”, ar ne 🙂
Esmė.
Meritokratai (švonderiai) visada yra laimingi, kurstydami žmones kriminalinei veiklai, neskuba uždrausti, nes neteks visagalystės malonumo.
Ochlokratai (šarikovai) visada jaučia, kad meritokratams (švonderiams) teikia malonumą (šiems įjungia kvailio pavarą – nieko dar neįvyko, niekas neaišku ar imsime tirti), engdami žmones – vogdami, plėšdami, mušdami, prievartaudami.
Seimūnas jaučia savo visagalystę – gali priimti, gali nepriimti įstatymo pataisas, kuo ilgiau nepriims, tuo labiau pasibrangins, įrodys savo naudingumą Seime, o ir žmonės gerokai vėliau priėmus, tik dar dėkingesni ir paklusnesni bus – pabučiuos iš dėkingumo išrinktajam aristokratui rankutę.
Taigi ne seimūnui atsitiko, o Vaiškūnui.
šiaip tai sukčius visuomet ras būdą, kaip apeiti reikalavimus, tad SIM kortelių registravimas niekaip neprisidėtų prie tokių nusikaltimų užkardymo, o va padoriems žmonėms toks reikalavimas galėtų apsunkinti gyvenimą, jau nekalbant apie tai, kad panašūs siūlymai yra įžūlus mėginimas eilinį kartą mėginti nepateisinamai praplėsti valstybinių institucijų galią žmogaus laisvių sąskaita. Vertybiniai dalykai sunkiai įvertinami, bet jie tikrai brangesni nei kelių pavienių asmenų dėl neapsižiūrėjimo patirti nuostoliai ir stresas. Maloniai nustebino, kad Seimas nepasidavė pigiam populizmui, su kurio banga bent vienam “milicininkiško” mentaliteto žmogui pavyko ne tik, kad pakliūti į Seimą (pakeliui atsivedant iš pirmo žvilgsnio lyg ir padorių žmonių), bet net ir prasibrauti arčiau prie valstybės vairo ir “prastumti” įvairių kitų suvaržymų. Norėčiau tikėti autoriaus nuoširdumu, o ne pataikavimu tam tikram visuomenės sluoksniui, bet tai jau neturi reikšmės – buvau geresnės nuomonės apie jį, o pasirodė, kad mūsų vertybinės nuostatos visiškai nesuderinamos.
SIM kortelių registracija, tikrai ne teisių suvaržymas.
Kažin ar bent vienoje civilizuotoje valstybėje yra tokia (ne)tvarka su telefonais?
Remiantis tamstos logika, mašinos registracija turėtų būti visiškaio mentovskas reliktas ir mirtinas žmogaus teisių pažeidimas.
Juk automobilio numeris viešai matomas, ir pagal jį nesunku daug ką sužinoti apie savininką.
Neregistruojamos SIM kortelės naudingos tik banditams, aferistams ir didžiausia dalimi paleistuviams.
Na dar ir seimo nariams.
Manau dviračio čia išradinėti nereikia, pasižiūrėkime Lenkijos pavyzdį. Latvija gal jau taip pat registruoja, arba ketina tai padaryti. Kad paslaugos brangs gąsdina tik TELE-2, kitos bendrovės („Teo LT“ ir „Omnitel“ ) teigia, kad niekas nebrangs, padidės saugumas. Galu gale, ar Jūs žinote kiek žmonių kenčia nuo šitų sukčių (tie patys pensininkai), kiek nuostolių jie padaro žmonėms? Tad geriau tegul šiek tiek pabrangsta tos kortelės, konkurencija ir laisva rinka nelies joms pabrangti per daug. Galu gale už saugumą reikia mokėti. BET NE TELEFONINIAMS SUKČIAMS.
VRM nurodo, kad dauguma operatorių pritaria siūlomam reguliavimui, o tam priešinasi tik bendrovė „Tele2“, kuri sako, kad registravimas nebūtų efektyvi priemonė kovai su nusikaltimais, apsunkintų verslo sąlygas.
ne galimame telefoninių paslaugų pabrangime esmė. Jei yra problema, reikia išsiaiškinti jos priežastis ir spręsti savo galva, o ne mechaniškai pritaikant kitų šalių patyrimą (greičiausiai, nė nepanagrinėjus tos šalies ypatumų – o juk tiek teisinė bazė, tiek visuomenės struktūra ar kultūriniai ypatumai gali būti visiškai skirtingi nuo Lietuvos). Retoriškai keliami emociškai jautrūs klausimai iš tiesų nėra labai stiprus argumentas – abejoju, kad šios iniciatyvos šalininkai patys pasivargino surinkti tokią statistiką, nes kitaip būtų suradę, kas gi atsakingas už tokį didelį (jei iš tiesų didelį) telefoninių nusikaltimų mastą. Toli ieškoti ir nereikėtų, nes nusikaltimų išaiškinimu ir prevencija turi rūpintis teisėtvarkos pareigūnai – maža to, jie tam turi ir pakankamai priemonių ir resursų, tik ne visada noro ir ryžto, tad kyla pagunda išsiprašyti iš visuomenės papildomai galių, užuot išnaudojus tai, ką jau turi. Deja, bet koks jų galių didinimas tik pagilins problemą. Kokia telefoninių sukčių sėkmės priežastis? Manyčiau, pernelyg didelis pasitikėjimas “teisėtvarkos pareigūnais”, kurias apsimeta sukčiai – jais patikima, nekeliant klausimų, nes juk jie “mus saugo”, ir tas saugumo jausmas nustelbia sveiką protą ir natūralų atsargumą ir nepasitikėjimą. Kitose visuomenėse tokio didelio pasitikėjimo nėra, todėl ten telefoniniai sukčiai veikia išnaudodami kitus svertus – žmogaus godumą (Lietuvoje jau irgi skambinėja “investuotojai” ar “tarptautiniai finansiniai makleriai” iš Azijos šalių – iš pradžių angliškai kalbantys, dabar – jau ir rusiškai, o po metų kitų – gal ir lietuviškai) ar pagarbą autoritetams (kai pranešama direktoriaus ar įtakingo partnerio vardu apie pasikeitusią sąskaitą ir pan.). Joks registravimas čia nepadės – nusikalsta ne kortelės, o konkretūs, todėl pagaunami, žmonės. Beje, komentatorius “Diedas” užsiminė apie automobilių registravimą – kažkaip neteko girdėti, kad nusikaltėliai savais numeriais naudotųsi, vykdydami savo nusikaltimus – paprastai užsideda vogtus arba padirbtus, gal net ne lietuviškus. Panašiai būtų ir su SIM kortelių registravimu – problemos tai neišspręstų. Tai yra taip akivaizdu, kad kyla klausimas, o kodėl tada mėginama nutylėti tikruosius siūlomo registravimo motyvus, vietoj to pasiūlant šį nieko neįtikinantį populistinį paaiškinimą.
Gana demagogijos – kortelių registravimas nepadės. Tai kodėl tada taip bijote to registravimo?
Ponas Vaiškūnas dar kartą įsitikino, kad įstaigos iškaba neatskleidžia tikrųjų įstaigos tikslų, interesų. Jei iškaboje parašyta PAGALBOS centras, dar nereiškia, kad čia tau padės. Netgi nuslepia juos, klaidina žmones.
Teko ir man susidurti su tokiais gelbėtojais, tiesa, prieš daug metų. Tikėjausi, kad su tuo jau baigta. Juk ir spaudoje, ir per radiją žmonės buvo skatinami skambinti, pranešti. Tačiau „geriausios” tradicijos gyvuoja ilgiausiai 🙁
Taigi, pasikalbėjome tada su tuo vagimi, o pokalbiui pasibaigus tuoj pat paskambinau 112. Tačiau budinčioji atsisakė(!!!) registruoti telefono Nr. Bandžiau ją įtikinti, kad reikia imtis šio paslaugaus „gelbėtojo”, nes tą kartą pasitaikė aiškiai tą sritį išmanantis, gal net studijavęs teisę. Kalbėjo itin įtikinamai, kalba graži, taisyklinga. Tačiau budinčioji buvo tvirta kaip plienas, nepasidavė. Pasinaudojau tuo, kad ji nespėjo padėti ragelio ir padiktavau numerį, pakartojau – pokalbiai juk įrašomi. Paskui ėjau iš portalo į portalą ir visų jų komentaruose įrašiau įspėjimą, kad saugotųsi „pagalbos” iš to numerio bei tai, kad 112 įžūliai atsisako registruoti įvykį ir imtis to reikalo…
Taigi, nuliūdino p. Vaiškūnas – daina dar nebaigta. Tačiau 112 budinčioji tikrai kažką nudžiugino. Dar gerai būtų, jei į čia parašytą savo tekstą įdėtų ir tikslų laiką, kada kalbėjo – jei kas visgi imtųsi tirti šį reikalą – greičiau rastų pokalbio įrašą su atsiliepusio asmens pavardę.
Pritariu gerb. Jono Vaiškūno nuomonei: korteles reikia registruoti. Man irgi prieš kokius porą metų paskambino sukčius. Kalbėjo labai tvirtai, užtikrintai. Taip, kaip kalba oficialūs valdžios atstovai. Bet jis jau pirmu sakiniu save demaskavo, nes paklausė, kam paskambino. Savo ruožtu jam pasakiau, kad jis pats turėtų žinoti, kam skambina. Jis nesumišo ir prisistatė STT pareigūnu, tik nepasakė pavardės, ir pagrasino, kad man ir mano draugams gresia dideli nemalonumai. Jam pasakiau, kad neužsiimu jokia draudžiama veikla. Tuomet jis pagrasino, kad laukčiau laiško iš Vilniaus su šaukimu į teismą. Pasakiau, kad lauksiu, mandagiai palinkėjau jam geros dienos. Tuo pokalbis ir baigėsi. Nedelsdama paskambinau į STT. Buvo šeštadienis, poilsio diena. Atsiliepė budintis pareigūnas. Išgirdęs mano pasakojimą, nė kiek nesuabejojo, kad man skambino sukčius, ir dar pagyrė, kad pati susivokiau paskambinti į STT. Sukčius susimovė, parodydamas, kad nežino, kam skambina. O jeigu nežino, kam skambina, tai ir adreso nežino, kuriuo turėtų man siųsti kažkokį išgalvotą grasinantį šaukimą. Tik galvoju, kuria linkme būtų pasukęs mudviejų pokalbis, jei būčiau prisistačiusi. Jis greičiausiai turėjo paruoštą scenarijų, pagal kurį būtų stengęsis mane kaip nors apmulkinti. Taigi darkart pritariu gerb. Jono Vaiškūno siūlymui registruoti korteles. Tai labai svarbu norint pažaboti telefoninių apgavikų savivalę.
Piršte įpiršta išvada:
Sprendžiant iš to, kad pakako balsų atmesti įstatymą, Seime turime dar daug „stogų”, kurie itin suinteresuoti, kad:
– kai kas ir toliau gautų šešėlinių pajamų iš neregistruotų kortelių. Tai gali būti ir kortelių pardavėjai, ir telefoniniai sukčiai. Juk kažkas ir tuo rūpinosi, kad mobilusis ryšis kalėjimuose kuo ilgiau liktų neblokuotas;
– kad tiek nusikaltėliai, tiek jų bendraminčiai seimūnai ir toliau galėtų saugiai bendrauti prekių, narkotikų ir žmonių kontrabandos, pasieniečių aklumo, kt. šešėlinio verslo, „teisingo” balsavimo ar kt. klausimais…
Taigi, tarnybos turėtų pažiūrėti, kas kaip balsavo, ir pasiraitoti rankoves. Ši istorija dar kartą parodo, kokia ydinga kandidatų atrankos į Seimą bei įv. atsakingas tarnybas tvarka. Praktiškai be patikros žmonės patenka į Seimą, ir tik po kelių kadencijų pagaliau pratrūksta pūlinys, kuris turėjo būti išaiškintas IKI patenkant ten, iš kur tas korumpulas jau sunkiai iškrapštomas. ir tik tada išaiškėja, kiek blogo jis spėjo padaryti.
Jeigu niekas į Seimą ar atsakingas tarnybas negalėtų patekti kaip Pilypas iš kanapių, jei turėtų bent porą metų „kaboti” viešame kandidatų sąraše su visa biografija, ryšiais, ir apie jį galėtų atsiųsti informacijos visi, kas jį pažįsta – kaimynai, bendramoksliai, bendradarbiai, gal pagaliau į Seimą galėtų kandidatuoti solidūs, atsakingi ir iš tiesų Lietuva, o ne savimi susirūpinę žmonės. tarnaujantis Lietuvai, o ne kaimyninei šaliai ar vietos nusikaltėliams…
Pirmiausia, jeigu imamasi ką nors rašyti, reikėtų bent jau išmokti taisyklingai rašyti lietuviškai. Dedasi tooooooooookie lietuviai, o sakinio taisyklingai nesurezga.
Mane irgi nuliūdino Vaiškūnas: tokiam lietuvybės gynėjui derėtų žinoti – atitikti ką, atstovauti kam. Ajajai…