Ąžuolas – lietuvių folkloro tvirtybės simbolis, tad natūralu, kad iki dabar čempionai pasitinkami šio karališko medžio lapų vainikais, tik gaila, kad šventomis buvusių ąžuolų girių šalyje mažėja. Miškų istorijos šaltinių duomenimis, XVI amžiuje dabartinėje Lietuvos teritorijoje galėjo būti 15–20 proc. ąžuolynų, dabar jų yra tik apie 1,9 proc. visų miškų plotų, bet džiugina tai, kad pamažu šios girios imtos vėl auginti.
Ąžuolyno įveisimas – ilgas procesas, be to, reikalaujantis papildomų investicijų, kurių ne visada miškininkai turi. Tačiau dabar galima pasinaudoti Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programa (KPP), pagal kurios veiklos sritį „Miško veisimas“ galima gauti kompensaciją miškui veisti – tuo įsitikino miško savininkų kooperatyvas „Miško žemė“, iki šiol miškų veisimui gavęs apie 58 tūkst. Eur paramą.
Ąžuolai – reiklūs ir kantrybės reikalaujantys medžiai
Dabar savaime augančių ąžuolynų girioms tinkami plotai nurodomi Kėdainiuose, Biržuose, taip pat – daugelyje Šiaulių krašto urėdijų, mat ten jiems augti tinkamiausios klimato sąlygos. Kaip pripažįsta miškininkai – išsaugoti ir išplėsti lietuviškų ąžuolų genetinį fondą yra miškininkų profesinės savigarbos reikalas.
Patyrę miškininkai žino, kad tik sodinti medžių nepakanka, juos kasmet reikia prižiūrėti, jog nesunaikintų žvėrys ar prastos oro sąlygos, todėl pagal KPP priemonę mokama ne tik vienkartinė išmoka, bet ir kasmetinės – jos mokamos 12 metų, pagal kasmet teikiamą deklaruojamų išmokų paraišką.
„Prieš 6 metus pasodinome 12 tūkst. ąžuoliukų giraitę, kurių kiekvienas apsaugotas individualia apsauga nuo žvėrių ir galimai nepalankių klimato sąlygų. Ąžuolai auginami su taip vadinamais „kailiniais“, bet be „kepurės“, kad iš šono apsauga jį spaustų ir jis stiebtųsi į viršų. Kiekvieną rudenį ir pavasarį turime tikrinti ir atstatyti sugadintas apsaugas, kad sniegas žiemą neprispaustų ir medelių nesuguldytų. Ąžuolai – reiklūs ir kantrybės reikalaujantys medžiai: pasodinti 3 metų sodinukai net po 6 metų yra neaukšti, kai, palyginimui, 2 metų sodinukai juodalksniai po to paties laikotarpio jau perauga mane“, – šypsosi Radviliškio rajone 19 metų veikiančio miško savininkų kooperatyvo „Miško žemė“ miškininkas Vaidas Žukauskas.
Kooperatyvo sodintame ąžuolyne medžių karaliai apsaugoti ne tik individualiai – juos saugo ir paukščiai. Laukuose, kur veši medeliai, pastatytas stulpas plėšriems paukščiams nutūpti, kad šie naikintų pelinius graužikus. Brangiausia, tačiau patikimiausia želdinių apsauga – visą sklypą aptverti metalinio tinklo tvora, kuri gali tarnauti beveik 50 metų – iki tokio amžiaus ąžuolų žievę reikia saugoti nuo „gurmaniškai“ užkandžiaujančių briedžių ir elnių. Tiesa, dalis miškininkų, taupydami lėšas, brangių tvorų netveria, bet kas kelerius metus jaunų ąžuoliukų liemenis tepa specialiais repelentais, kurie savo kvapu atbaido žvėris.
Parama – patikimiausias būdas nuolatinei girios priežiūrai
Kooperatyvo „Miško žemė“ miškininkas V. Žukauskas pripažįsta – be paramos įveisti naują ąžuolų mišką būtų sunku, nes sodinukai ir darbo procesai daug kainuoja.
„Jeigu ne parama, daug miškininkų ir nederlingų plotų savininkų ne tik ąžuolyno, bet jokio naujo miško tiesiog neveistų, nes neturėtų tam lėšų. Norint įveisti mišką, būtina speciali technika arba žmonės, kurie sodina rankomis, sodinukai ir specialios medelių apsaugos nuo žvėrių bei gamtos veiksnių. Žinoma, miškui veisti būtinos ir profesinės miškininko žinios, nes reikia atkreipti dėmesį, koks apsodinamo lauko dirvožemis: jeigu yra pelkė, geriausia joje įveisti juodalksnius, jeigu yra smėlis – turi būti sodinamas beržas, jeigu po kojomis priemolis, geriausia sodinti egles arba liepas. Kiekvienas medis geriausiai auga tam tikroje dirvoje, miško našumas tada taip pat geresnis, o tai reiškia, miško savininkas iš tokio miško gaus daugiau naudos“, – sako miškininkas V. Žukauskas.
Pasak jo, ši KPP parama – vienintelis būdas mišką prižiūrėti pagal aukščiausius standartus. Kooperatyvas iki šiol jau yra gavęs miškų veisimui apie 58 tūkst. eurų: pagal 2004–2006 m. KPP programą bendrovė yra įveisusi apie 80 ha, pagal 2007–2013 m. – 200 ha, o šiemet pagal 2014–2020 m. programą kol kas mišku apsodinti 8 ha.
Ką svarbu žinoti teikiant paraišką?
Europos Sąjunga jau daugiau nei 10 metų remia miško veisimą Lietuvoje: parama miškininkams jau buvo teikiama nuo 2006 m., tačiau laikui einant, ji buvo keičiama, tobulinama, kad geriausiai atitiktų miškininkų poreikius. Pasak Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros departamento vyriausiosios specialistės Dalios Rutkauskaitės, įgyvendinant miško įveisimo priemones, Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m programa prie bendro didėjančio miškų ploto prisidėjo apie 25 tūkst. ha įveisto miško.
Pasak jos, norint gauti paramą, svarbu žinoti, kad sodinami turėtų būti tik sertifikuoti medeliai – tam reikalingi dokumentai, kad būtų galima įrodyti, jog sodinukai nėra iškasti ir persodinti iš kito miško. Ši priemonė nuo ankstesnių metų skiriasi vienu pagrindiniu dalyku – dabar parama mokama už medžių rūšis, bet ne kategorijas.
„Jeigu anksčiau miškininkas veisdavo mišrų mišką ir patekdavo į tam tikrą kategoriją, pagal kurią buvo mokamos išmokos, dabar kiekvienas želdinimo projektas yra vertinamas atskirai ir išmoka apskaičiuojama pagal įveisiamų medelių kiekį ir jų rūšį. Tai įvykdyta dėl tikslumo, nes ankstesnė imtis buvo apytikrė, pagal miške augančių medžių santykį – daugiau auga lapuočių ar spygliuočių. Dabar išmoka apskaičiuojama pagal medžių kiekį viename hektare: už 1 ha ąžuolyno veisėjas galėtų gauti apie 3 tūkst. eurų, mažiausios išmokos – spygliuočiams, už 1 ha eglyno – 988 eurai. Į šią sumą patenka dirvos paruošimas, sodinukų kaina, jų pasodinimas ir individualios medelių apsaugos, tiesa, per trejus metus pareiškėjas negali viršyti gaunamos 200 tūkst. eurų paramos sumos“, – sako D. Rutkauskaitė.
Paraiškos pagal KPP priemonės „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos sritį „Miško veisimas“ bus renkamos iki rugsėjo 29 d.
