Rugių sėjos vardą įgijęs, pirmasis rudens mėnuo kadaise vadintas paukštlėkiu. Kaimiečio akys vis dažniau kyla į dangų, išlydėdamos būrius paukščių… Čaižus kėkštų riksmas lazdynuose primena apie riešučio pačią brandą. Dar diena kita ir riešutai, kad ir mažiausio vėjelio sujudinti, ims kristi iš savo gūželių, slėptis po lapų kilimu.
Valstiečio artimiausi kaimynai ir vyšnių vagišiai špokai didžiausiais būriais jau kadų kadais paliko tėvynę, bet špokai-atskalūnai, išsibuvę, išsiskraidę po plačias apylinkes, prikišę pilnus gūžius, tik rugsėjį susimyli sugrįžti prie savo namų ir liūdnai čirenti, graudinti namiškius atsisveikinimo giesmele.
Strazdai, prisilesę paskutinių saldžių mėlynių, pasmaguriavę bruknėmis ir net spėję pašermukšniauti, vėlgi liūdnai čiulba užvertę galveles į dangų, ruošiasi kelionei…
O štai sėjukai, maži laukų paukšteliai, dar neskuba, sukiojasi apie sodybas, čiulba kviečia žiemkenčius sėti. Ir sėja.
Pats laikas švęsti ir pačios Dangiškosios Motinos Marijos gimimą (8 d), nusinešti į bažnyčią vieną kitą saują sėklinių rugių pašventinti, kad Dangiškoji Motina javus globotų, duoną kasdieninę skalsintų. Todėl ši diena dar Sėmene vadinama. Kad ir garbinga šventė, valstiečiai didelių puotų nerengė, bet kokį avinuką paaukodavo, ne tiek dėl šeimynos pilvo, kiek dėl elgetų, bažnyčios tarnų pamaloninimo. Tai vis auka švnč. Marijai už žemės gėrybes, už protėvių vėlių ramybę… Gražus šios dienos paprotys pusryčius valgyti drauge visai šeimynai, ir ne šiaip sau, o kad visus metus nė vienas namiškis nesutiktų aršiausių priešų – gyvatės ir vilko.
Radviliškio apylinkių jaunimas Sėmenės vidurdienį pakrikdavo ieškoti dvilypio riešuto – kemerio. Atradęs visą gyvenimą prie savęs laikė, o galiausiai perduodavo mylimiausiam žmogui kaip brangų, laimę nešantį talismaną.
Rugsėjo 14-oji – Kryžiaus išaukštinimas. Bažnyčioje vyksta pamaldos, skirtos autentiškojo kryžiaus, ant kurio prikaltas mirė Jėzus Kristus, pagarbinimui. Liaudyje ši diena tiesiog Kryžiais vadinama. Žmonės po vieną ar būriais meldėsi prie savo kaimo kryžių, kad per kryžiaus išaukštinimą ateitų į jų namus ramybė, sėkmingai užbaigtų paskutinius laukų darbus…
Dzūkijoje moterys, norėdamos susilaukti kūdikio, šią naktį nemigo, o vakarojo, palinkę prie stebuklinio siuvinio. Tikėta, kad jei vienu prisėdimu pasiūsi dailią drobinę prijuostėlę ir slapta iki pusiaunakčio ja apjuosi pakelės kryžių, svajonė susilaukti vaikų išsipildys…
Šiluose įsižydėjo viržiai, dar vadinti šilojais, o kai kur Dzūkijoje dar ir mociejukais. Jų žaismingi, lyg mažos rožytės žiedeliai – paskutinis bičių džiaugsmas ir pats tikrasis bulviakasio pranašas. Bulvė – antroji lietuvio duona. Bulvė mylima, gerbiama, jai lenkiamasi. Sakoma, jei eini ir randi arime paliktą bulvę, tai negalima jos paspirti, o reikia pasilenkti, paimti ir užkasti: „Maž Dievas duos, užaugs, jei ne mane, tai ką nors gyvą pasotins.“ Bulviakasis, bulviasodis lietuvio valstiečio ūkyje visais laikais buvęs šventas reikalas. Jei bulvės baigiamos kasti anksčiau už kaimynus ir saulė dar aukštai, tai blynai bus balti ir kitais metais derės bulvės… Apie Šv. Matą (21 d.) dažniausiai ir švęsdavo bulviakasio nuobaigas.
Po šv. Mataušo visiems košė ataušo. Tokia patarle pasitinkama šv. Mato šventė. Ši diena dar vadinta Ragautuvėmis. Iškilmingai ragaujama ne bet kas, o šviežio miežių derliaus alus. L. Jucevičius rašo, kad XIX a. kiekvienas kaimo varguolis po pamaldų visus savo pažįstamus, prietelius ir gimines prašo pas save paragauti alaus, kurį paprastai geria gausiai liedami ant staltiesės, šlakstydami duris, langus ir visas trobos kertes…
Kaimo žmonės pratę, kad iki Mykolinių (29 d) ir tuoj po jų, t. y. per bobų vasarą, iš laukų, daržų jau viskas turi būti suvežta į daržines, klėtis, kamaras… Šv. Mykolo stalas turtingas. Iš pupų ir pupelių verdamos ne tik košės, bet ir gardieji pupinukai, troškinami žirniniai gurgūzai, pastarnokai, duonkukuliai, kepama kakarikai, rudmėsės, kazlėkai… Šeimyna ar ir pakermošiniai svečiai šv. Mykolo garbei gamintus valgius valgo ne bet kaip, o vis paminėdami arkangelišką šventojo vardą, prašydami saugoti nuo nelabojo žabangų. Ilgesnėms kelionėms skirta tokia apsauginė maldelė: „Šventas Mykolai, kaip tu apvalei dangų nuo biesų galybės, taip apvalyk mano kelius nuo piktybių“.
Šv. Mykolas „suvaro“ laukų gėrybes, gyvulius į trobesius, darbų apmažėja, atsiranda laiko, padedant šv. Mykolui arkangelui, paspėlioti apie ateitį. Suvalkiečiai sako, kad, jei šią dieną pučia vakarų vėjas ir lyja, bus nepastovi žiema, jei pučia pietys, žiema bus šilta, o jei rytys ar šiaurys – lauk šaltos žiemos. Mykolas pradeda ir meilės burtų sezoną. Merginoms tereikia einant miegoti apiberti kaire ranka save ir guolį kanapėmis ir labai labai paprašyti galingojo Mykolo, kad sapne išvystų, kas tas išsvajotasis… Ruduo įsibėgėja.
Literatūra:
BALYS, J. Lietuvių kalendorinės šventės. Vilnius, 1993.
BURAČAS, B. Lietuvos kaimo papročiai. Vilnius, 1993.
DUNDULIENĖ, P. Lietuvių etnografija. Vilnius, 1982.
DUNDULIENĖ, P. Senovės lietuvių mitologija ir religija. Vilnius, 2007.
JUCEVIČIUS, L.A. Raštai. Vilnius, 1959.
GUTAUTAS, S. Lietuvių liaudies kalendorius. Vilnius, 2012.
KLIMKA, L. Tautos metai. Vilnius, 2008.
Krikščioniškosios ikonografijos žodynas. Vilnius, 1997.
ŠAKNYS, Ž. Jaunimo gyvenimo raiška. Iš: Šiaurės Lietuvos kultūros paveldas 1.Papročiai. Kaunas, 2007.
ŠIMKŪNAITĖ, E. Girios medeliai, žali žaliuonėliai. Vilnius, 1991.
VYŠNIAUSKAITĖ, A. Mūsų metai ir šventės. Kaunas. 1993.
Saulės arkliukai, 2013, nr. 2, p. 24–30.
