D. Stancikas. Kodėl Rusija tokia svarbi Lietuvai?

Nepaisant nutrūkusių saitų šiandieninei Lietuvai Rusija išlieka viena svarbiausių valstybių.

Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, bet perspektyvos prasme Lietuvai Rusijos ateitis turėtų būti svarbesnė nei Europos Sąjungos likimas. Reikalas tas, kad Rusijai tapus normalia, draugiška valstybe išnyktų ne tik du šimtmečius užsitęsusi egzistencinė grėsmė, bet ir atsivertų milžiniškos ir labai perspektyvios rinkos, Lietuva vėl taptų svarbi tarpininkė tarp Rytų ir Vakarų, ir tai išgelbėtų lietuvišką savivertę. Deja, šiandien lietuviška savivertė kritusi taip žemai, kad aštuoniasdešimt nuošimčių dabartinių moksleivių nori neatsigręždami bėgti iš Tėvynės, o psichologai perspėja, kad Lietuvoje yra itin aukštas savidestrukcijos (savigriovos) laipsnis.

Nemažai slaviškų žemių – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos erdvės – iki šiol mums asocijuojasi su Vyčiu ir istorinėmis pergalėmis, todėl kelia lietuvio istorinę savivertę (visai kitaip jaučiamės Londone ar Berlyne, kur dažniausiai dirbam antrarūšius darbus ir esam suvokiami kaip emigrantai – menkesnės vertės gyventojai). Net okupacijos laikais Sovietų Sąjungoje lietuviai buvo vertinami kaip lyderiai, aukštesnės kultūros atstovai – panašiai mes dabar žvelgiame į anglus ar vokiečius. ES tapę paribio provincialais prarandame ne tik savivertę, bet ir tautos dvasią, greitai nykdami ir visu kūnu – įstojus šaliai į ES ketvirtadalis lietuvių apsisprendė savo gyvenimus, darbus ir talentus skirti kitoms valstybėms.

Išvada akivaizdi – lietuviai nustos nykti, jei atgaus savivertę, jei vėl pasijus reikalingi, svarbūs istorijos dalyviai, istorinės tautos ainiai, turintys aiškias perspektyvas čia, savo žemėje.

Štai todėl tolesnis Rusijos imperijos likimas mums tebelieka egzistenciškai svarbus – Rusijai tapus taikia valstybe Lietuva atgautų savo istoriškai svarbų tarpininko vaidmenį itin svarbioje geopolitinėje kryžkelėje.

Ar tai realu? Taip. Pirmąkart nuo 1999 m., nuo Rusijos ir Čečėnijos karo ir KGB pulkininko Vladimiro Putino valdymo pradžios, Rusijoje vyksta teigiami giluminiai pokyčiai. Rusija šiuo metu panaši į medį žiemos pabaigoje: dar pumpurų nėra, tačiau vidiniai syvai milžiniška jėga telkiasi naujai gyvybei. Ir tai leidžia teigti, kad Vladi-miro (liet. valdančio pasaulį) era baigiasi – net jei V. Putinas kitų metų pavasarį pabandys dar šešeriems metams likti Rusijos caru, jis visos kadencijos niekaip nebeištrauks.

V. Putino valdymo pabaiga reikštų ne tik oligarchinės valdžios galą, bet ir Rusijos imperijos (taigi ir jos imperinių ambicijų) pabaigą.

Kuo paremtos tokios optimistinės išvados (pvz., ekspremjeras A. Kubilius teigė, kad Rusija gali keistis ne anksčiau kaip 2050 m.)? 

Pirmiausia tuo, kad žvelgdami į dabartį iš deramo analizei atstumo negalime paneigti akivaizdaus fakto – Rusija ne stiprėja, o silpsta, didžioji Rusijos imperija jau trisdešimt metų negrįžtamai byra. Pirmasis Rusijos imperijos byrėjimo etapas vyko 1989 m. – griuvus Berlyno sienai ir atsiskyrus Vidurio Europos valstybėms, antrasis – po nepavykusio pučo 1991 m. atskilus vadinamosioms socialistinėms respublikoms, trečiasis – 2014 m. iš Rusijos įtakos zonos pabėgus Ukrainai.

Kitas itin grėsmingas Kremliui veiksnys – ilgam kritusios naftos kainos, lemiančios žaibiškai blogėjantį rusų gyvenimą. Kaip narkomano laimė priklauso nuo adatos ir dozės, taip rusai priklauso nuo naftos ir dujų kainos. Jų kritimas lėmė staigią sovietų imperijos pabaigą (kas 1986 m. tikėjo, jog viskas baigsis po penkerių metų?), jų kilimas lėmė ir tokį ilgą V. Putino valdymą (kaip L. Brežnevo – net 18 metų) bei ypatingą oligarchijos suklestėjimą (Rusijoje keikiamais B. Jelcino valdymo laikais buvo 4 milijardieriai oligarchai, dabar jų yra pusantro šimto).

Ir trečias svarbus dėmuo – internetas, prieš septynerius metus pasitarnavęs netikėtam Arabų pavasariui. Rusijos spec. tarnybos gerai žino interneto galią, pačios ja naudojasi bandydamos paveikti kitų šalių rinkimus, tačiau vis tiek pražiopsojo visuotinai kylantį ir jau nebeužgniaužiamą jaunimo maištą. Natūrali maištaujančių jaunuolių reakcija – kuo aršiau Kremlius juos malšina per mokyklas ir institutus, tuo smarkiau jie įsiliepsnoja: Rusijos jaunimo vadukai, vadinamieji jutuberiai ar blogeriai, internete besišaipantys iš V. Putino valdžios, turi milijonines auditorijas ir šiandien yra stipriausia agitacinė jėga. Dar didesnes auditorijas internetu pasiekia ir staigiai iškilusi politinė alternatyva V. Putinui – drąsus ir charizmatiškas teisininkas Aleksejus Navalnas, per internetą atskleidžiantis sukrečiančias valdžios vagystes: A. Navalno filmą apie generalinio prokuroro Čaikos ryšius su galvažudžiais Capkinais pasižiūrėjo 7 mln. rusų, o premjero Medvedevo korupcinius sandėrius, nedeklaruotas vilas ir jachtas išvydo daugiau kaip 30 mln. – maždaug kas antras balsuotojas.

V. Putinas kol kas sutramdo per visą Rusiją besiritančius protesto mitingus (birželio mėnesį protestai buvo surengti 180 Rusijos miestų – taip plačiai nemaištauta nei 1917 m., per žiauriausią pasaulyje revoliuciją, kurios šimtmetis minimas šį rudenį, nei 1991 m. griūvant SSRS), bet jau akivaizdu, kad tos bangos sulaikyti ilgam nepavyks – Rusijoje atsirado nauja karta, kuriai V. Putinas – nebe didvyris, sustabdęs imperijos griuvimą, bet praėjęs amžius, antiherojus, susijęs su skurdu, duobėtomis gatvėmis, korupcija ir tamsia ateitimi. 

Tačiau ar tokios milžiniškos imperijos galas gali būti neskausmingas jai pačiai ir jos kaimynams?

Po revoliucijos Ukrainoje prognozavau, kad neišvengiama Rusijos revoliucija bus dar kruvinesnė. Dabar, stebint civilizuotus rusų protestus, atrodo, jog įmanomas ir taikesnis pasikeitimas. Be abejo, kritus diktatoriui V. Putinui atsiras trintis su Čečėnija, vėl paaštrės Abchazijos, Osetijos, Padniestrės, Krymo problemos, pakils kinų apetitas, kurie jau senokai godžiai spokso į Mandžūriją ir Tolimuosius Rytus (kinų dešimtkart daugiau nei rusų). Tačiau mus, lietuvius, turėtų dominti europinė Rusijos dalis (ypač Karaliaučiaus kraštas – M. Mažvydo, K. Donelaičio tėvonija) ir nauja geopolitinė padėtis, leidžianti išsilaisvinti iš dabartinio Europos provincijos kampo.

Kai kasdieniai gąsdinimaisi Rusijos grėsme taps tik slogia praeitimi, kai Europos nebesluoksniuosim pagal simpatijas ir antipatijas Kremliui, kai atsivėrusios rytų rinkos lietuviams taps pelningesnės nei antrarūšiams skirtos ES išmokos (beje, pasibaigsiančios už poros metų), Lietuva, neabejoju, vėl taps savarankišku geopolitiniu veikėju, drąsiai reiškiančiu savo nuomonę dėl šeimos, lyties, religijos ar imigracijos, bei oriai ir laisvai rinksis, su kuo jai prasmingiau sudaryti ateities sąjungas. Gal su Vidurio Europa – Lenkija, Vengrija, Čekija? O gal su Rytų Europa (Ukraina, Baltarusija) atkurti istorinę LDK sąjungą (po esminės kaitos Rusijoje A. Lukašenkos režimo pabaiga būtų tik dienų klausimas)? Gal gelbės žaibiškai nykstančius baltus kurdama federaciją su Latvija? O gal kartu su Londonu, Budapeštu, Minsku ir Kijevu tarsis dėl naujos, plačios konfederacinės Europos sutarties?

Pasikeitus Rusijai neišvengiamai keistųsi ir visa Europa (dabartinė ES nebeteks prasmės, greičiausiai vėl bus atgaivinama Berlyno ir Maskvos ašis), o Lietuvai atsirastų galimybė rinktis – būtina sąlyga lietuvių tautai išlikti ir pakilti.