Šviesią ir šiltą šiai vasarai šeštadienio popietę Musninkų „Spindulio“ bendruomenė pradėjo senosios Varpinės kamerinių renginių sezoną. Šį kartą nuo muzikos klasikos ir fotografijos meno. Gal simboliška, kad šis renginys įvyko Bažnyčios gimtadienio – Sekminių – išvakarėse tarsi iš anksto nuteikdamas žmones dvasingumo šventei, tarsi sufleruodamas, kad ne tik lengvos pramogos ar saldūs serialai visiems rūpi. Gal simptomiška, kad į rimtą renginį susirinkusieji vos tilpo. Jau senokai be ypatingų kvietimų panašaus pobūdžio renginiuose mielai dalyvauja ne tik „Spindulio“ bendruomenės nariai, miestelio žmonės, bet ir svečiai iš Lapelių, Čiobiškio – o tai geriausiai parodo, jog ir paprastiems žmonėms reikia ne tik duonos ir žaidimų.
Kas gi tie žmonės, kurių meno paklausyti, pamatyti susirinko musninkiečiai ir jų svečiai? Žinoma, tai fotografijos meistras mūsų krašto šviesuolis Jonas Lučiūnas (juk ir menininko pavardė kilusi iš senovinio Liucijaus vardo, kuris reiškia šviesą); šio mūsų krašto patrioto kūryba jau neblogai pažįstama daugumai dalyvių – parodos buvo surengtos Čiobiškyje, Lapeliuose. Juk dažnas J.Lučiūno darbų gerbėjas ir nebūdamas fotografijos meno žinovas susidomi matydamas menininko įamžintus (ir dėl to lyg pasikeitusius, pagražėjusius) pažįstamų žmonių ar netgi kaimynų veidus, kitaip atrodančius dažnai matomus gamtos vaizdus. Beje, šis menininkas ypač daug dėmesio savo darbuose skiria gimtųjų vietų grožiui atskleisti, giminės istorijai papasakoti – neseniai išleistas albumas „Vieno kraujo vaikai arba Lučiūnų istorija“.
Kaip dažniausiai būna „Spindulio“ pirmininkas Alvydas Rolis randa būdų pakviesti ir mums beveik nepažįstamų, bet įdomių žmonių – šį kartą tai kunigas , pradžiuginęs savo kūrybos muzika, užvedęs visiems žinomų patriotinių dainų, pamokęs tarp tikinčio jaunimo populiarių giesmių, visus sužavėjęs ypač atviru šiltu bendravimu, puikiu humoro jausmu, autoironija.
Vakarą pradėjo J. Lučiūnas dėkodamas „Spindulio“ bendruomenei už galimybę surengti parodą, o pirmininkui dovanų įteikęs naujausią savo albumą „Kalbanti žemė“. Jame įspūdingi vaizdai iš viso pasaulio, iš viso 130 nuotraukų. Žinoma, palyginti nedidelėje Varpinės erdvėje tiek netilptų – čia eksponuojama tik dalis, bet galbūt pačių gražiausių. Autorius papasakojo keleto nuotraukų atsiradimo istorijas, atskleidė kai kurias savo kūrybinės virtuvės paslaptis(paaiškino, jog fotografuojant saulėtekius ar saulėlydžius labai svarbu laikas), atsakinėjo į auditorijos klausimus, susijusius ne tik su šia paroda, bet ir ankstesne kūryba, artimiausiais planais.
Nepastebimai bėgo laikas, ir blėstant vakaro žarai prie pianino sėdo P.Linkevičius, pagrojęs porą savo kūrybos melodijų. Netrukus, pakeitęs pianiną į akordeoną, įtraukė publiką, pakviesdamas kartu padainuoti ar pagiedoti, per pertraukėles įpindamas šmaikščių istorijų iš savo gyvenimo. Jo bendravimo su auditorija stilius ne tik daugelį sužavėjo, bet ir, ko gero, pakoregavo ne vieno stereotipinį įsivaizdavimą apie kunigo įvaizdį. Gana dramatiškus kunigo tarnystės epizodus pasakojo paprastai, neretai nuspalvindamas lengva autoironija. Iš spaudos žinome, kad kokioje parapijoje kunigas bebūtų tarnavęs, nė iš vienos nebuvo lengva keltis į naują, nes žmonės mylimo klebono nenorėjo išleisti. Ir nenuostabu. Juk Kaltanėnų parapijoje, kur bene du dešimtmečius tarnavo, pastatė naują bažnyčią, įkūrė dvasingumo parką, senelių namus, globojo našlaičius ir už visus šiuos darbus bei nepaprastą bendravimo dovaną buvo mylimas savo parapijiečių. Kaip pajuokavo (o gal ir visai rimtai prasitarė) pats kunigas, facebuke turi du tūkstančius draugų, o dar keli tūkstančiai laukia eilėje.
Po bendrų dainų visi buvo pakviesti atsigaivinti arbata, pasivaišinti „Spindulio“ šeimininkių saldumynais bei J. Lučiūno bankuchenu, pabendrauti su autoriais asmeniškai.
Kas tą pavakarę neužsuko į senąją Varpinę, praleido gerą progą išgirsti, ko negirdėjęs, pamatyti, ko nematęs, patirti, ko nepatyręs. Tiesa, dar ne viskas prarasta – J. Lučiūno fotografijų paroda veiks dar mažiausiai mėnesį, o „Spindulio“ savanorių Filomenos Vaicekauskienės ir Marytės Galvosienės, dėka ja savaitgaliais galės pasigrožėti dar nematę musninkiečiai bei svečiai.
