Lietuvos saulelei galų gale pažadinus užsimiegojusį pavasarį, į tradicinį, jau dešimtąjį, seminarą Aukštadvaryje sugužėjo būrys žurnalistų esperantininkų (ne tik profesionalų) iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Šiaulių.
Lietuvių esperantininkų šiemet laukia daug tarptautinių renginių, tad šis seminaras buvo ne tik gera proga keistis profesine patirtimi, bet ir pratintis laisviau kalbėti esperantiškai. O renginių bus išties daug. Nemažai esperantininkų žurnalistų rengiasi dalyvauti gegužės 26-28 dienomis vyksiančiame tarptautiniame valčių žygyje Ignalinos ežerais, liepos 1-8 dienomis Baltijos esperantininkų festivalyje Liepojoje (Latvija), liepos 22-29 dienomis Pasaulio esperantininkų kongrese Seule (Pietų Korėja). Nežinia, ar kas iš lietuvių esperantininkų skris į Pasaulio jaunimo esperantininkų kongresą, kuris rugpjūčio 5-12 dienomis vyks Aneho mieste (Togas, Afrika), bet, kaip visuomet, kažkas nuvyks į Italijos esperantininkų kongresą, kuris šiais metais vyks rugpjūčio 26 – rugsėjo 2 dienomis Heraklėjuje (Matera).
Šių metų seminaro programą pradėjo Lietuvoje gerai žinomas žurnalistas, rašytojas ir aktorius Arkadijus Vinokuras, dar tik pradėjęs mokytis esperanto kalbos. Apžvelgęs kaip mūsų žiniasklaida traktuoja Rytų ir Vakarų politinę konfrontaciją, jis svarstė kaip žurnalistai (ir esperantininkai) galėtų prisidėti, kad ji neperaugtų į karinį konfliktą. Kitą dieną jis, jau kaip aktorius, dėstė neverbalinės komunikacijos (kūno kalbos) meno principus.
Dar neseniai tapęs TEJHA (Pasaulinės esperantininkų žurnalistų asociacijos) nariu, esperantininkas Aleksas Karpovas vedė koliokviumą apie esperantiškos žiniasklaidos įvairovę (kaip ir anuomet pasaulyje, esperantininkai pradėjo nuo popierinės spaudos, o dabar leidžia dar ir keliasdešimt elektroninių biuletenių, turi internetinį radiją ir televiziją).
Bene didžiausio seminaro dalyvių dėmesio susilaukė tradicinė esperantiška viktorina. Kiekvienas į kurį nors klausimą teisingai atsakęs dalyvis gavo kokį nors spausdinto žodžio prizą. Ar klausimai buvo lengvi? Pabandykite atsakyti, pavyzdžiui, kas esperantiško yra Antarktidoje (ats. Šiaurės vakarų Antarktidos dalyje yra 1 kv. ploto Esperanto sala) arba, kas iš lietuvių esperantininkų buvo Lietuvos mokslo akademijos nariu (ats. agrochemikas Viktoras Ruokis, botanikas Jonas Dagys).
Iškilmingiausiu seminaro programos įvykiu tapo Pasaulio esperantininkų žurnalistų sąjungos atkūrėjo ir dvi kadencijas jos prezidentu buvusio (dabar viceprezidento) žinomo žurnalisto Audrio Antanaičio apdovanojimas medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai“. Taip buvo įvertintas jo asmeninis indėlis ginant, plėtojant spaudos ir žodžio laisvę. Apdovanojimą įteikė Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas Dainius Radzevičius. Priminsiu, kad A. Antanaitis laisvą žodį platino jau sovietmečiu, tada dar okupuotoje Lietuvoje raginęs neužmiršti Lietuvos laisvės datų ir laisvės reikalo. Jis buvo aktyvus Atgimimo laikotarpio sąjūdinės spaudos ir sąjūdinės žurnalistikos kūrėjas.
Per savo renginius esperantininkai visuomet stengiasi derinti pragmatiką ir malonumus. Šiame seminare malonumus teikė gera karšta pirtis ir esperantiškų dainų dainavimas kartu (vietoj didesnio dėmesio neverto „Eurovizijos“ finalo žiūrėjimo).
Dar turėčiau pasidžiaugti, kad prieš pat Aukštadvario seminarą man pavyko išleisti apybraižą apie tarptautinės kalbos kūrėją Lazarį Zamenhofą „Zamenhofas istorinėje Lietuvoje“. Joje aptartos šio litvako veiklos sąsajos su Balstoge, Veisiejais, Gardinu, Kaunu ir Vilniumi. Apybraižą seminaro dalyviai sutiko labai pozityviai. Kaip ir pokalbį apie pozityvumo rolę, kurią dėstė pozityvumo guru, LŽS narys Jeronimas Laucius.
Vienas iš Aukštadvario seminaro dalyvių, LŽS žurnalistų esperantininkų skyriaus vicepirmininkas Vytautas Šilas
