V. Jasukaitytė. Seimūnai pažeidė priesaiką ir galima laikyti išdavė Lietuvą

Gegužės 9 d. Seime vyko balsavimas dėl mūsų rašybos. Niekingai nubalsavo. Kažkas paistė per TV, kad mes siekiame draugystės su kaimynine Lenkija. Taip pat ir S.Skvernelis pasižadėjo Lenkijos prezidentei, kad nuties kelią į lenkiškos rašybos įtvirtinimą mūsų gramatikoje. Jie visiems meluoja, kad čia tik trys raidės kažką išspręs santykiuose.

Dabar!!! Kai atėjus šiai hyper nacionalistines pozicijas demonstruojančiai valdžiai atsirado vieši šaukimai Lenkijos spaudoje užimti Vilnių jėga!!! Su šita vyriausybe Skvernelis ir Pranckietis flirtuoja ir stengiasi įtikti. Kokia draugystė gali būti paremta atiduodant pagrindinį valstybės susikūrimo faktorių – sunormintą kalbą, dėl kurios žmonės buvo tremiami į Sibirą, kurią išlaikė Lietuvos tauta caro priespaudos metais, kurios rašybos mokė vaikus močiutės prie ratelio (Rimšos skulptūra).

Visi, kurie vakar pakėlė ranką „už“, turi būti žinomi visiems laikams. Tų Seimo narių rinkėjai turi išreikšti savo nuomonę dėl jų balsavimo ir, gal būt, net paprašyti, kad padėtų mandatus.

Čia nejuokinga. Partija, kuri tokia triuškinančia dauguma atėjo valdyti Lietuvos, atnešti laukiamų pokyčių, iškėlė valstybę griaunančius asmenis – premjerą, kuris padovanojo kelių lenkų grupelei sakralinį krikščioniškąjį Lietuvos objektą, Pranciškonų rūmus, priklausančius valstybei, dabar atiduoda kalbą. Ir Pranckietį – kuris, pats rinkęs parašus dėl kalbos dalykų neliečiamumo, vakar ne tik prastūminėjo šią išdavikišką idėją bet ir balsavo vienintelis iš „valstiečių“ prieš alternatyvinį Anušausko, Bilotaitės, Ažubalio ir kitų (atleiskite, neprisimenu kitų pavardžių) pateiktą alternatyvinį projektą, kuriame siūloma Latvijos pavyzdžiu tuos įrašus originalia svetima rašyba palikti antrame paso puslapyje.

Latviai, beje, jei neklystu, dėl to laimėjo bylą Europos teisme. Kaip įvyko, kad nauji piliakalniai, alkoholikų tramdymas ir kiti įdomūs dalykai užgožė, tiesiog užtemdė tautos išrinktųjų vadų sąmonę, ir nei Gabrielius, nei Ramūnas viešai nepasakė savo žodžio pagrindinės Lietuvos Konstitucinės vertybės – kalbos neliečiamumo klausimu? O mielas Emanuelis net nuėjo į tribūną, pasisakyti „už“.

Mieli Seimūnai, aš taip pat pasirašiau priimant Lietuvos Konstituciją ir laikau, kad jūs pažeidėte priesaiką ir žengėte žingsnį, kurį galima laikyti Lietuvos išdavyste. Niekada nevadinau žmonių daržovių pavadinimais, tačiau galiu pasakyti, kad vakar balsavote kaip tikri runkeliai, kurie neturi nei tautinės savimonės, nei tautinio orumo, nei visuminio suvokimo, kas yra valstybė ir jos pagrindas, nei istorinės atminties bei išprusimo, nei suvokimo, dėl ko atėjote į šiuos rūmus. Jūs parodėte panieką mūsų tapatybę išreiškiančiam pagrindiniam dokumentui – pasui, kuriame kiekvienas įrašas turi vienodą vertę. Čia ne Eurovizijios konkursas, kur kovojama ir galimai perkama pirma ar antra vietos.

Keliasdešimt merginų ištekėjusių už nelietuvių tautybės vyrų turėtų patenkinti antrasis paso puslapis, – jos juk tekėjo ne už pavardės, o už konkretaus žmogaus ir turėjo žinoti, kaip bus rašoma jos pavardė. Mano dukterėčia Paulė Amerikoje tapo Paula, nes Amerika dėl jos vardo autentiškos rašybos nesutiko uždėti taškiuko ant „e“. Tos moterys neturėtų taip susireikšminti dėl kokios w pase, kad imtų keisti nusistovėjusią sunormintą mūsų kalbos rašybą. O gal jos nesupranta, kad tapo išdavystės įrankiu? Gėda tiems, kurie būdami valdžios viršūnėje naudoja tokius netvirtus įrankius.

Apie tai, ką reiškia lenkiškos rašybos įvedimas ir kad tai nėra tik trijų raidžių problema yra rašyta ne kartą. Šiuo metu kaimynai itin aktyviai išreiškia tendencijas, kurios patvirtina, kad jų neteisėtos teritorinės pretenzijos išlieka. Dėl kalbos dalykų neliečiamumo profesoriai, mokslų daktarai išaiškino ir išreiškė savo nuomonę, išdėstė motyvus… Deja… Vakar balsavusieji nesuvokia, kad demonstruoja istorinį ir savo kultūrinį neišprusimą – jie nesidomi ir neskaito, ką iš tiesų reiškia šis balsavimas ir ką gali duoti galimiems istorijos pokyčiams, ir aiškiai parodo, jog nėra sugebantys mastyti strategiškai, numatyti galimų perspektyvų šiame neramiame mūsų laikų pasaulyje, kada akivaizdžiai gresia bandymai jį perdalyti.

Mes gyvename apsupti kaimynų, kurie rūpinasi savo išlikimo ir jėgos pagrindų stiprinimu, o mes, deja… Parsiduodame? Esame silpnapročiai? Tamsūs ir sumaterialėję, tiesiog sukalkėję kaip kokie proistorinių vėžiagyvių iškasenos?

Tiesa, vakar dar prieš balsavimą skaičiau straipsnį apie tai, kad kvailiai yra patys pavojingiausi, tiek visuomenei, tiek bet kam. Buvo ir toks teiginys, kad gali būti kvailiai profesoriai… Lietuvoje keletas jų tikrai yra. Blogiausia, kad gudresni savo tikslų turintys kaimynai jais naudojasi, o žiniasklaidos berniukai ir mergaitės cituoja jų žodžius ir teiginius kaip rimtus politinius faktus. Iš tikrųjų tai yra vaikiškos nesubrendusios sąmonės išraiška, kuri, deja, mums visiems pavojinga.

Baigdama siūlyčiau p. S. Skverneliui pasitraukti iš posto viešai prisipažinus, kad valstybės valdymas jam neįkandamas dėl to, kad nejaučia vidinio ryšio su pagrindiniais tvirtą valstybę sudarančiais faktoriais. O p. Pranckiečiui siūlyčiau kuo skubiau padėti mandatą, nes bet kurios Valstybės Seimo pirmininkui nepakanka būti tik besišypsančiu ir maloniai spaudžiančiu rankas vaikinui (kad ir profesoriui). Reikia dar susivokti kada, kam ir kiek šypsotis, į kurią pusę kiek linktelėti, neatsukant užpakalio savo pareigoms ir priedermėms, kurias patikėjo tauta.

Autorė yra Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė