L.V. Medelis. Apie žvirblius kakoje ir kakokratus

–Negana, kad numirei, kad numirei negana! Sakyk, ką padarei Lietuvos  žmonių labui!?- šūkteli šv. Petras prie vartų. Eilė bemat išsibėgioja tarp baltų debesėlių,  bet tik pažiūrėk, jų vėl susirenka minia. Ir vėl Petras žvangina raktais, ir šaukia prie rojaus vartų: „Kad numirei, negana! Fu, kaka! Mesk šalin tuos auksuotus blizgučius nuo krūtinės! Negana, kad numirei…“ Iš tautosakos. 

Kas mes esame mes, dėl ko mes gyvename, kur ir dėl ko visi einame? Mes – tauta, valstybė, žmonės – kur  atėjome ireiname? Akys krypsta į vedlius. Jų rodoma kryptis, jų ištiesta ranka, jų pavyzdys moko, veikia, įkvepia arba stumia į abejingumą ir neviltį. Seimo narė Aušra Maldeikienė neseniai viešai yra sakiusi: „Visiškai drąsiai galiu pasakyti, kad mus sulaužė Landsbergio godumas“.  Manau, Vytautas Landsbergis, tautos patriarchas (po Jono Basanavičiaus ir  Landsbergio–Žemkalnio) yra tikras nepriklausomybės šauklys (jei kalbame apie tą patį asmenį) ir įvertintas pernelyg kategoriškai. Net nežinau, su kuo kitu jį būtų galima lyginti. Žinoma, Valdas Adamkus turi daugiau ordinų, medalių ir premijų (ne iki galo patvirtintais duomenimis – 41) nei Savanoris Nr. 1, (tik 31). Tas tiesa, bet turime atsižvelgti, kad vienas jų buvo prezidentas de jure,  o kitas ne. Juk ordinai ir medaliai kabinami automatiškai –  jeigu jau prezidentas peržengė sieną, tai be kokio blizgučio negrįš. Taigi, sunku lyginti. O su kuo galime lyginti? Nebent…

Nebent  su buvusiu Lenkijos „Solidarumo“ lyderiu, prezidentu (1990 – 1995), Nobelio taikos premijos laureatu (Valdas Adamkus tokios premijos neturi, nes negavo) Lechu Valensa. Tiesa, rašysenos ekspertizė parodė, jog aštuntojo dešimtmečio pradžioje jis  bendradarbiavo su komunistine slaptąja policija. Valensa kaip  agentas Bolekas  informaciją paneigė (ar ne šita tema jį patraukė dalyvauti Kovo 11–osios minėjime Seime šiemet?), o Lenkijos pasaulis nesugriuvo.  Laikas užgesina aistras, o istorija, jeigu ir neišteisina,  pridengia nuogybę. Ji kaupia faktus–faktelius ir  bando atsakyti  į  nepatogius klausimus.

Oi, kaip seniai, norėdami sėkmingai žengti į priekį, turėjome žinoti, kiek nužygiavome ir kur. Žinoti reikia, net jeigu žinios būtų nemalonios. Nuo senų laikų susikaupė nuojautų–faktų,  apie kuriuos klausti garsiai būtų tas pats lyg didžiojo inkvizitoriaus Torkvemados  teirautis, ar yra Dievas. Tačiau, kol šventvagiškus klausimus neatsakyta, tautos, valstybės gyvenimas tarytum eina gūdžiu mišku. Takas gali nuvesti į pelkę, iš kurios siekti ateitį  būtų dar sunkiau. Tokių klausimų daug. Užduokim  bent po keletą mūsų valstybės pirmiesiems asmenims, formaliesiems visuomenės lyderiams:

• Ar lyderis A ir jo tėvas buvo  KGB agentai? ar A pasisavino 3 milijonus  kronų, surinktų, suaukotų, norvegų tautos taikos premijai ir 1991 m. pavasarį įteiktą Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui?  kodėl tomis lėšomis buvo įkurtas asmeninis  A vardo fondas?
• Ar lyderis B buvo teisėtai išrinktas LR pirmiausiu lyderiu (1998), ar tikrai Lietuvoje  jis buvo išgyvenęs trejus metus kaip to reikalauja įstatymas?  ar keldamas savo kandidatūrą  jis jau buvo atsisakęs JAV pilietybės?
• Ar gali būti, kad Europos žmogaus teisių teismo, Lietuvos administracinio teismo, Konstitucinio teismo sprendimai iš esmės parodo, jog valstybės vadovo  C apkalta ir pašalinimas iš lyderių vadintinas politiniu perversmu?
• Ar valstybės lyderis D Burokevičiaus kolaborantų  Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje  dirbo dar pusmetį po to, kai buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė? kas mokėjo už jo studijas JAV,  ir kaip D  atsidūrė Džordžtauno universiteto specialiuose kursuose,  jeigu Lietuvos respublikos URM jo ten nesiuntė? kaip reikėtų vertinti šio lyderio įtaką teisminėms ir valstybės gynimo  struktūroms bei tiesioginį poveikį jų vadovams?

Tik velioniui lyderiui E klausimų nebegali būti. Radikali charakteristika:   akivaizdus politinis menkysta, tipiškas komunistinis vadukas, neatsispyręs senojo klano gundymams, buvęs Lietuvos kompartijos nomenklatūrininkas, nepriklausomos LKP vienas kūrėjų, pirmas LR premjeras, šiek tiek vagis, šiek tiek kombinatorius (žinoma jo frazė „vsio zakonno“  – viskas teisėta). Kiekvienam paminėtajam A, B, C, D, E tokio pobūdžio sąrašas galėtų būti gerokai ilgesnis, tačiau, jei  šiuose, seniai nutylimuose klausimuose yra  bent dalelė tiesos, galima tvirtinti, kad aukščiausiųjų šalies vadovų  veikla, jų sprendimai buvo neišmatuojamai kenksmingi.  Jie pakirto pasitikėjimą respublika ir įkvėpė teisingumo nuodytojus.  Klausti apie nors dalelę tiesios yra per gilu, tačiau visi tie asmenys norom nenorom, daugiau ar mažiau, tiesiogiai ar netiesiogiai yra atsakingi, inicijavo, kūrė, ir tvirtino santvarką, vadintiną  kakokratija. 

Kakokratija: ne ta patekėjo saulė

Vieno įmitusio bankininko  išmintis, kad „moralė – ne šių laikų dimensija“  yra teisinga. Lietuvoje ji gal net  teisingesnė nei kitur. Dauguma socialinių parametrų laikomės už ES uodegos. Ta uodega – emigracija, skurdas, iždo vagystės ir didžiulė turtinė nelygybė bei moralinė degradacija, istorinės atminties mankurtizmas… „Kalbant apie Lietuvos gerbūvį, jos ateitį, – vienintelis išeities taškas – pats biedniausias lietuvis,“–rašė Algirdas J. Greimas  „Darbe“ 1956 m. Ir dar: „…liberalinėje visuomenėje sunkiai įmanomas teisingas tautinio uždarbio paskirstymas /…/ Tik planingas visų ūkinių resursų tvarkymas, tiktai bendro, plačiai suprasto intereso pasirinkimas kelrodžiu gali laiduoti visos tautos turtėjimą“ (ten pat, prieš 61 metus).  Kam šitai yra naujiena?

Tačiau šiek tiek optimizmo dar turime. Jį išsaugo ir LRT ekranas, įkvėpdamas kiekvieną šalies pilnametystės sulaukusį gyventoją: „Išvažiuok. Kur  bevažiuosi, ten bus geriau“.

Kas yra kaka jūs žinote. Kaka yra fui, neskanu, purvina, bjauru, nekišk į burną – apsivemsi. Visa tai – interpretacijos. Kakokratija yra daugumos  posovietinių šalių valdymo sistema. Ji gali būti pavadinta vagių, sukčių, demagogų, kvailių, apgavikų, kraugerių, biurokratų, išdavikų, naivuolių, veidmainių valdžia… Visos šios sąvokos telpa vienoje sudurtinio žodžio dalyje – graikų kalba žodis  kaka  reiškia blogį, bjaurastį. Tai blogio valdžia – minimumas efektyvumo, legitimumo (teisėtumo) ir atskaitomybės.

Kad kakokratija išsilaikytų, reikalingas  paviršutiniškas, vaizduojamasis teisėtumas ir tokia pat demokratija. Ji visada balansuoja ant teisėtumo ribos, todėl  pačioje užuomazgoje privaloma naikinti bet kokius bandymus pasukti link bendrojo gėrio ar net bandyti apie jį prabilti, kaip apie tautos ar valstybės interesą. Kartais priešas atpažįstamas gyvulišku instinktu saugotis, išgyventi, apsiginti puolant.  „Blogiečių“ valdžia negatyviai  atsirenka elitinių grupių narius ir  atmeta, kompromituoja, šalin stumia kiekvieną, sugebantį iš visų įmanomų (net blogų) sprendimų pasirinkti tautai ir valstybei geresnį.   Kakokratija per ypatingą sietą atsijoja visus įmanomus kandidatus į teismus, prokuratūrą, policiją,  saugumo organus paversdama juos kompromituojančių faktų rinkimo ir klasifikavimo struktūromis. Asmuo be nuodėmės negali būti „prie valdžios“. Kiekvienas, pabandęs savo nuožiūra perdalinti pyragą, vadinamą nuosava Lietuva, greitai „atsijojamas“. Yra pagrindo manyti, kad vienas prezidentas buvo nušalintas ne tiek dėl savo nuodėmių, kiek dėl to, kad jo aplinka pernelyg  grubiai ir arogantiškai ėmėsi tą pyragą perdalinti. Kiekvienam lyderiui galima prognozuoti panašią pabaigą – jeigu pernelyg daug pasakyta bei pažadėta, kakofilai bandys jį sužlugdyti bet kokiomis priemonėmis, net jei pavojingi pažadai tėra gražus vaizdas mūro sienoje.

Vedliai renkami lyg ir demokratiškai, tačiau pasirinkimas ribojamas jau pirmuose demokratijos žingsniuose: registruojant kandidatus,  vėliau jiems konkuruojant,  balsuojant ir  paverčiant balsus teisėtais sprendimais. Visi runkeliai ir į juos panašūs žino, kad balsais manipuliuojama, bet niekas netiki, kad apgavystės galima išvengti. Mūsų rinkimų komisijos pirmininko ketvirčio amžiaus stažas patvirtina: kito pasirinkimo nėra. Tad kakokratai renkami iš bėdos, žinant, kad partijų sąrašuose jie tėra kakoligarchijos marionetės, ne sąrašuose – pavienės politinės „lakštingalos“. Ir vieni, ir kiti priskirtini kakokratijos elitui. Kiekvienas (su retomis išimtimis) tame elite daugiau ar mažiau bendrininkas. Todėl stiprinimas tikėjimo, kad nieko jūs nesuprantate, nieko negalima pakeisti, kad viskas yra gerai, o jeigu kas blogai, tai tėra opozicijos palikimas,  yra viena svarbiausių kakokratijos  veiklų. Tam, kad elektoratas netaptų piliečiais. 

Šaltinis rausvas

Nė viena iš naujų ar atsikuriančių partijų nepriklausomybę paskelbusiose sovietinėse respublikose – ne tik Lietuvoje – neturėjo tokios organizacinės struktūros, intelektinės jėgos ir patirties kaip kompartija.

Partinė nomenklatūra,  laikmečio „aristokratija“, laimėjo aiškia persvara. Ji buvo  labiau išsilavinusi, įpratinta prie drausmės, veidmainystės bei sukčiavimo, vienijama bendrų egoistinių interesų ir ideologijos, greitai susitelkianti apie vadą ir be skrupulų vejanti jį šalin vos atsiradus gudresniam, apsukresniam ir ėdresniam. Kažkas yra sakęs, kad Lietuvoje eita šventųjų takeliu – komunistiniai lyderiai ir ištikimi jos aptarnautojai nebuvo nei nušalinti nuo valdžios, nei nuo jos atriboti, nei netgi pasmerkti. Per ketvirtį amžiaus buvusi partinė nomenklatūra suleido šaknis į valstybės kūną, sukaupė turto ir, tapusi valstybinės reikšmės pensininkais, pasitraukė į šešėlį, savo kėdėse palikdama nusipelniusius komjaunimo veikėjus.

Komunistinio jaunimo organizacija (komjaunimas) visada buvo rengiama kaip kompartijos rezervas. Senukams palaipsniui traukiantis į „užtarnautą“ poilsį, jis perėmė pozicijas aukščiausiose valstybės pareigose. Ne tik partijos, bet ir KGB rezervistai užėmė postus ministerijose, valstybės įmonėse, diplomatinėje tarnyboje, represinėse struktūrose. Didžioji mūsų nomenklatūrininkų  dalis persidažė tautinėmis spalvomis ir tapo kakokratais.

Kai kurie išaugo gerbiamais turčiais –  didžioji dalis partinį, komjaunimo ir valstybinį turtą iššvaistė, tik mažoji dalis turtėja toliau, nes versle reikalingi ne tik ryšiai, „otkatai“, užnugaris bet ir tam tikri praktiniai gebėjimai. Kai kurie metėsi į politikos, net kultūros verslą.  Jiems yra gera, kai kitiems blogai. Bloga valdžia reguliuojama ir paperkama. Priėmusiam bent sudilusį skatiką, atgal kelio nebėra, ir tai yra vienas patikimiausių būdų tokį laikyti  savo rankose.  Kita vertus, aktyviausi pertvarkos reikalautojai ir organizatoriai buvo nugesinti įtraukiant juos į valdymo struktūras, pakišus vienokias ar kitokias vadovaujančias pareigas naujose valdžios kontorose.

Išskirtinis kakokratijos bruožas jau ne komjaunuoliškos, o neoliberalios  pamainos kakokratinis ugdymas per nepotizmą. Šiandien jau gana įprasta, kad aukštuose valstybiniuose postuose atsiduria tėvų sūneliai, jų draugų vaikeliai su įpompuotu pasitikėjimu savo jėgomis, arogancija, mimikrijos gabumais ir, gana dažnai, ribotu išmanymu

Ženklas „galima“  arba „vsio zakonno“, buvo duotas ne kokiame tvartelyje, o šviesiausiuose rūmuose vos nutilus Sąjūdžioi mitingams. Štai sektinas pavyzdys:  Biudžeto ir finansų komiteto, Ekonominių nusikaltimų tyrimo ir kitų Seimo komisijų  nario 23 metų  sūnelis vos baigęs ekonominės kibernetikos studijas Vilniaus universitete (1993) tampa UAB „Mineraliniai vandenys“  generaliniu  direktoriumi  ir valdybos pirmininku. Esate naivūs, jei manysite, kad tėtukas už tai neturėjo tiems „vandenims“ „atidirbti“. Tai pavyzdys, kaip geri vaikai gerai „įtaisomi“. Mergaitės ir berniukai privalo tapti kakokratijos dalimi, o tai ir yra jos tęstinumo pagrindas.  Paveldimos ne pareigybės.  Kilminga veislė paveldima kaip Priklausymas kakokratijai jau tapo paveldimas kaip kilminga veislė kartu su iškreipta morale ir „klasine sąmone“.

Paskutiniojo XX a. dešimtmečio viduryje legendinė Auksė Aukštikalnienė leido „Naujasis židinys–Aidai“  formato žurnalą simbolišku pavadinimu „Sovietmėšliui – ne!“ Neiginys to meto realybės nepaveikė, bet  reikia pripažinti, jog kiek kitoniško mąstymo žmonės, kuriuos kartais  pavadiname „nenormaliais“,  spėdami ateitį dažnai pasižymi geresne įžvalga nei „normaliųjų“.

Rastume dar ne vieną kakokratijos stiprėjimą žyminčią gairę, jas lengvai parodytų kiekvienas skaitytojas. Atkreipčiau dėmesį į dar vieną ganėtinai šviežią – tai begėdiškas signatarų rentos įstatymas, priimtas 2003 m. Įstatymo priėmimo dieną į salę atėjo tik  trečdalis – 45 iš 137 Seimo narių. Įstatymas dėl signatarų statuso buvo priimtas 34 parlamentarams balsavus „už“, 6 – „prieš“ ir 5 susilaikius. Jei manytume, kad vadinamoji renta (dabar, berods, apie 1300 Eur)  verta vieno parašo ant Nepriklausomybės akto, tai šimtai tūkstančių būtų sutikę tai padaryti nemokamai. Signatarai simboliškai perėjo į kakokratijos pusę. Tik labai menka jų dalis iki šiolei lieka ištikimi pirminiams prisikėlusios valstybės idealams ir drįsta tai pasakyti viešai.

Kakofagai storėja mūsų minčių sąskaita 

Neplonas socialinis sluoksnis gyvena iš kakofagijos ( gr. phago – ėsti, maitintis), gaunantis tiesioginės naudos iš  kakokratiškos valdymo sistemos.  Kakofagai ieško kakos, minta kaka ir ja gyvena.

Akivaizdus kakofagijos pavyzdys – Lietuvos žiniasklaida. Šiandien ji gyva iš reklamos, valstybės paramos ir  neviešinamų užsakymų. Kadangi kakokratiškiems savininkams pelnas visada svarbiausia, žiniasklaida minta pigiais gyvenimo surogatais. Žiniasklaidos vartotojas, gaudamas tik tolerantišką europinę žinią, atribojamas nuo svarbiausios pasaulio ir vidaus informacijos,  dažniausiai praranda orientaciją realybėje.  Maža to, kai sisteminės informacijos vartotojų dėmesys nukreipiamas nuo tikrų problemų į šalutinius net ne valstybės reikalus,  bendras informacijos srautas  tampa klaidinantis ir migdantis.  Galime matyti primityvią vidaus (ne tik) propagandos schemą: nutylėti, apraminti visuomenę, menkinti vienas grėsmes ir išpūsti kitas, palankiai pateikti  kakokratijos imituojamą  veiklą, užčiaupti, neprisileisti sistemos kritikų, jų negirdėti.

Ryškus paradoksas, kad valstybės išlaikomas „nacionalinis transliuotojas“ (tiksliau, pirmoji programa) uždėjęs šventumo aureolę viskam, kas tolina Lietuvą nuo kakoligarchijos idealų, yra akivaizdžiai kakokratijos pusėje. Tautos savivokos ir savigarbos ugdymo srityje nacionalinė LRT veikia priešinga kryptimi. Vargu, ar dabartinė jos vadovybė įgali savo veikloje ką nors pakeisti.

Prie tipiškų kakofagų priskirtini ne tik sistemos samdiniai žurnalistai. Inteligentija lengviausiai pažeidžiama, vyžų pinti ji nemoka, todėl, vien atsistojus kakokratijos pusėje, alkis lyg sumažėja, o perspektyvos geriau gyventi šviesėja. Tačiau nei istorikai, nei ekonomikos ir finansų  (bankų) ekspertai , nei politologai ar publicistai negalėtų girtis savo įtaka, jei neturėtų žiniasklaidos tribūnų. Savarankiškai mąstantis inteligentijos elitas į tas tribūnas neįleidžiamas. 

Tai mes, ir kas iš to

Poveikis masėms finale gali būti prilygintas žvirblio pražūčiai karvės torte. Jame šilta pasnausti tarytum kataleptinėje būsenoje, tačiau nei pabėgti, nei juolab paskristi žvirblis nebegali.

Kakokratija kaip valstybės valdymo sistema  ir remiasi žvirbliais–kakofilais. Kakofilas (gr. phileo – mylėti, mėgti),   nebūtinai yra patenkintais  asmeniškai naudingu valstybiniu blogiu.

Kai kas susigyvena su kakofilo vaidmeniu, suvokdami, kad kakofilams kakokratiją privalu mylėti  ir savo darbais bei kūryba būtina padėti jai išsilaikyti. Nuo to priklauso karjera, atlyginimas, šeimos gyvenimo lygis, premija, priedas prie atlyginimo ar net kvietimas į kokį TV šou. Mes esame ta visuomenės dalis, kuri šiandien bijo, nes yra priklausoma. Vieni stengiasi įtikti ir susitapatinti (cituoju save, žr. Tapino sindromas). Dauguma tyli, suprasdama, kad yra priversta taikstytis ir būti kakofilais.  Mes priklausomi, nes esame dėkingi:  už priedą, priklausantį nuo viršininko malonės, už pensiją, už pašalpą, kurios reikia gražiai prašyti, už lengvatą šildymui, už maišelį kruopų, įrodant, kad esi „biednas“,  už tai, ką uždirbame, už tai, ką dar duoda ir net už tai, ką pavagia. Mes ne politikai, todėl galime nežinoti „didžiojo proletariato vado citatos“: „Politikoje žmonės visada buvo ir visada bus kvailutės apgaulės ir saviapgaulės  aukos tol, kol neišmoks visokiose dorovinėse, religinėse, politinėse, socialinėse frazėse bei pareiškimuose rasti vienų ar kitų klasių interesus“ (Raštai, t. 55, citata paimta iš nomenklatūros tyrimo klasiko M. Voslenskio monografijos, kuri taip ir vadinasi). Šis blogio genijus nebuvo iš tų,  kurių leksikone yra žodžiai  tėvynė, tauta, patriotizmas, meilė, teisingumas. Nyksta tie žodžiai ir mūsų kalboje. Vienus, juos išgirdus, išpila šaltas prakaitas, kiti tampa „mažiau europiečiais“, tretiems jie verti tik  ironijos bei paniekos, ir neduokdie, jei atlape įsisegęs trispalvę juostelę  prospekte ar Seime sutiksi kokį pažįstamą – pirštais užbadys…  Žodis „Lietuva“  drąsiai minėtinas tik himne.

Vis dėl to, mes, kakofilai, kakokratijos atžvilgiu esame gana nepatikimi. Silpnutis žemės drebėjimas gali apversti pasaulį, vienas nekuklus, drąsus klausimas „ už ką aš tau moku pinigus?“ gali sukelti paniką (tau moku aš, mokesčių mokėtojas!).

Kakokratijos silpnybė, kad ji pati atsitvėrė nuo tautos, visuomenės. Ji tėra spindinti viršūnė be šaknų. Tam  „elitui“ galvos neskauda, o istorija rodo, kad greitai paveikių vaistų nėra. Greitai gydo tik giljotina, šakės arba kulkosvaidis – išbandyta, todėl į Vakarus nuo mūsų tarp daugelio bėdų kakokratijos dar reikia paieškoti. O mums reikalinga sunki, skausminga atranka, užkertanti kelią kakokratų valdžiai ir įtakai. Valdžia turi žinoti ribas, kurių peržengti nevalia.  Valdžia  su  efektyvumo, legitimumo  ir atskaitomybės minimumu, suįžūlėjęs ir savisaugos instinktą praradęs „elitas“,  ne tik kuria skurdą  ir nelaisvę, ne tik stabdo visuomenės pažangą, bet ir pats tampa veiksniu, darančiu  sunkiai įmanomas „dainuojančias revoliucijas“.  Šiandien valdantieji vis dar teikia vilčių. Burtai jiems lėmė pradėti baltaisiais…

2017 03 12