A. Aleksandravičius. Prezidentūra apdovanojo lietuvius žudžiusios gaujos narę (video)

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Vasario 16-osios proga „už mūsų šalies garsinimą pasaulyje“ lietuviškus apdovanojimus įteikė 26-iems Lietuvos ir užsienio piliečiams. Valstybės vadovė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių užkabino ir buvusiai Vilniaus geto kalinei, holokausto metraštininkei, 94 metų Faniai Jocheles–Brancovskajai (Brantsovsky), kuri 1944 m. susitepė lietuviško Kaniūkų kaimo gyventojų krauju.

Raudonosios armijos pagalbininkai

Sovietinėse enciklopedijose rašoma, kad F. Brancovskaja su raudonaisiais Rūdninkų girios partizanais „Lietuvos hitlerinės okupacijos laikais narsiai priešinosi vokiečių kariuomenei ir vietiniams lietuviškiesiems buržuaziniams nacionalistams“. 1944 m. liepos 13 d. ginkluotas žydų būrys „Keršytojai“ („Nokmim“), kuriam priklausė F. Brancovskaja, padėjo Raudonajai armijai užimti Vilnių. Nepriklausomi Lietuvos 1939–1990 metų okupacijų tyrinėtojai teigia, kad tas pats būrys 1944 metų sausio 29-osios naktį  išžudė visą Rytų Lietuvos Šalčininkų r. Kaniūkų kaimą: 24 suaugusius ir 22 vaikus.

Formaliai „švari“

Tai jau nebe pirmas nuostabą ir apgailestavimą istorikams sukeliantis apdovanojimas F. Brancovskajai. 2009 m. spalį Vokietijos ambasada Vilniuje raudonajai partizanei F. Brancovskajai įteikė vokišką ordino „Už nuopelnus“ kryžių. Tuometis Seimo parlamentinių ryšių su Vokietijos Federacine Respublika grupės pirmininkas Kęstutis Masiulis pareiškė, kad apdovanojimas lietuvių krauju galbūt susitepusiems asmenims yra Lietuvos įžeidimas ir pažeminimas. Prieš dešimtmetį Kaniūkų žudynių bylą tyrė Lietuvos Generalinė prokuratūra. Paaiškėjo, kad kaimo gyventojai buvo iššaudyti ir sudraskyti granatų sprogimų, nes atsisakė atiduoti savo paskutinį maistą raudoniesiems žydų diversantams. Prokuratūros žiniomis, F. Brancovskaja tuo metu buvo „kažkur kitur“, todėl baudžiamojoje byloje figūravo tik kaip specialioji liudytoja. Formaliai ji yra „švari“, tačiau, pasak teisininkų, vis tiek buvo žudikų gaujos narė.

Neslėpė „žygdarbio“

Kaniūkų žudynių kaltininkai po karo neslėpė savo „žygdarbio“, rašė atsiminimus apie „sėkmingą karinę operaciją prieš hitlerininkų talkininkus“. Knygose „Destruction and Resistance“ („Kenkimas ir pasipriešinimas“) (išleista 1985 m. Niujorke), „The Avengers. A Jewish War Story“ („Keršytojai. Žydų karo istorija“) (Niujorkas, 2000 m.), „Nachtmarsch“ („Nakties žygis“, Frankfurtas prie Maino, 2002 m.) nurodytos Kaniūkų  tiesioginių budelių pavardės (abėcėlės tvarka): Fania Brancovskaja, Šlomo Brandas, Lejzeris Codikovas, Dima Gelpernas, Chaimas Jelinas, Šmuelis Kaplinskis, Isakas Kowalskis, Abba Kovneris (vadas), Chaimas Lazaras, Shlomo Morelis, Jakovas Preneris, Avraša Raselis, Jankelis Ratneris, Grigorijus Smoliakovas, Michailas Trušinas, Dovydas Teperis, Peisachas Volbė, Moisiejus Rubinsonas, Israelis Weisas, Leiba Zajacas, Genrikas Zimanas ir kiti. Iš viso 150 smogikų.

Garsūs užtarėjai

2008 m. kilus didžiuliam JAV žydų ir Izraelio pasipiktinimui, Lietuvos prokurorai Kaniūkų žudynių bylą nutraukė. „Lietuvių naujųjų nacionalistų psichologinio teroro auką“ F. Brancovskają užstojo net buvęs  britų premjeras leiboristas Gordonas Braunas (Gordon Brown). Kaniūkus dažniausiai lanko delegacijos iš Lenkijos. Visam pasauliui paskelbta, kad raudonieji žydai ten nužudė lenkus. Lietuvių policijos ataskaitoje apie sunaikintą kaimą  1944 m. rašoma, kad buvo  nužudyti Stasys Pilžys, Ignas Vaišnys, Marijonas Baronis, Stasė Molienė, Juozas Bobinas ir dar dešimtys lietuvių.

Dvigubi standartai

Iš lietuvių partizanų, kuriuos anarchistų tinklalapis  pavadina „žydšaudžiais“, Lietuvos Prezidentūra apdovanojimus ir titulus atima labai greitai, ryžtingai ir be ceremonijų.

2015 m. rugsėjį Prezidentė D. Grybauskaitė nedvejodama pasirašė dekretą, kad paskutinis žuvęs Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanas Pranas Končius-Adomas po mirties netenka 2000-aisiais suteikto Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiaus. Neva kilo įtarimų, kad 1941 m. P. Končius „konvojavo pasmerktus mirti žydus“. P. Končius-Adomas, 1965 m. liepos 15 d. žuvęs per susišaudymą Kretingos r. kaimo sodyboje iš visų pusių apsuptas sovietų kareivių, kagėbistų ir milicininkų, šiandienėje tolerantiškoje Lietuvoje negavo nė kario savanorio statuso. 

Autorius yra „Ūkininko patarėjo“ korespondentas

Spausdinti