Darosi vis aiškiau, kad šalies gyventojų sveikatingumo problematika neapsiriboja tik gydomosios medicinos plėtra. Ji paliečia daugelį žmonių gyvenimo sričių ir reikalauja glaudaus bendradarbiavimo tarp visų valstybinių sektorių. Besikeičiantis požiūris į sveikatos priežiūrą kelia naujus iššūkius sveikatos apsaugai ir jos finansavimo šaltinių sistemai. Tai reikalauja originalių, paremtų reikalingais naujais teisės aktais, sprendimų. Siekiant plačiau pažiūrėti į Sveikatos apsaugos sistemos struktūrą ir rasti naujų jos veiklos sričių Seimo Sveikatos reikalų komitetas, pasiremdamas Seimo statuto 47 straipsniu, priėmė nutarimą sukurti šiems klausimams spręsti skirtą Sveikatos tausojimo ir stiprinimo reikalų pakomitetį.
Sveikatos reikalų komiteto posėdyje pakomitečio pirmininkų bendru sutarimu buvau išrinktas aš – Algimantas Kirkutis. Šioje, iš trijų gydytojų, vieno sveikatos edukologo ir vieno teisininko sudarytoje Seimo narių grupėje numatoma sutelkti nacionalinės sveikatos stiprinimo ir tausojimo strategijos ir taktikos formavimo bei jos realizavimo klausimus. Pakomitetis skatins Seimą ir Vyriausybę skirti daugiau dėmesio šalies gyventojų sveikatą tausojančio ir stiprinančio sektoriaus veiklai, tuo siekdamas padidinti darbingų gyvenimo metų skaičių, pagerinti gyvenimo kokybę ir prailginti jo trukmę, sumažinti gyventojų sergamumą ir skiriamų sveikatos apsaugai lėšų poreikį.
Tai pakankamai drąsus ir originalus, siekiančio pokyčių, naujojo Seimo sprendimas įgalinantis visuose gyvenimo srityse ir visuose socialinėse grupėse pradėti sveikos gyvensenos motyvacinės sistemos ir tam reikalingos teisinės bazės bei specialių sveikatinimo ir ankstyvosios ligų diagnostikos centrų kūrimą ir plėtrą. Tikimasi, kad pakomitetis pasitarnaus gyvenimo būdo (gyvensenos) bei papildomosios ir alternatyviosios (natūraliosios) medicinos vystymo ir diegimo į praktiką teisinės bazės kūrimui.
Šalies gyventojų sergamumo rodikliai pastoviai blogėja. Pagal šalies gyventojų eilės sergamumo ir mirtingumo rodiklius Lietuva užima viena pirmųjų vietų ES. Pamėginkime dar kartą pasiaiškinti kodėl taip yra.
Šalies gyventojų sveikata rūpinasi valstybė. Šią nuostata įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalis. Sveikatos paslaugų teikimą ir prieinamumą piliečiams reglamentuoja Sveikatos apsaugos sistemos įstatymas. Sveikatos apsaugos sistemos norminius aktus rengia Seimo Sveikatos reikalų komitetas. Jį konsultuoja Nacionalinė sveikatos taryba. Sveikatos paslaugų teikimą šalies gyventojams organizuoja ir realizuoja Sveikatos apsaugos ministerija (SAM). Ji turi ilgalaikės trukmės strateginio planavimo dokumentą, nustatantį sveikatos paslaugų teikimo šalies gyventojams tikslus, uždavinius ir kriterijus. Tai 2014–2025 metų Lietuvos gyventojų sveikatos programą. Ją patvirtino Seimas 2014 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. XII-964. Pažvelgus į ilgas eiles nusidriekusias mūsų sveikatos apsaugos įstaigose vis dažniau kyla klausimas – ar tikrai gerai veikia šis, senokai derintas, mechanizmas?
Natūralu, kad visuomenė ir pavieniai asmenys pasijutę blogiau trokšta kuo greičiau atsikratyti juos varginančių ligų ir traumų sukeltu patologiniu simptomų. Augantis, dėl ydingo gyvenimo būdo ir stiprėjančio išorinių faktorių poveikio, visuomenės ligotumas ir traumatizmas nulemia sudėtingų ir labai brangių, teikiamų tik gydomosios medicinos, paslaugų paklausos didėjimą. Tuo tarpu, motyvacijos dėti pastangas, kad būtų užkirstas kelias ligoms, sustiprintas vidinių sveikatos rezervų organizavimas, padidintas jo atsparumas išoriniam poveikiui ir apsaugota sveikata, kol kas nepakanka. Dėl šios priežasties sveikatos tausojimo ir stiprinimo paslaugos nesulaukia didesnio populiarumo. Valstybė tik deklaruoja, kad skiria reikiamą dėmesį profilaktinei veiklai.
Akivaizdu, kad; Valstybinių ligonių kasų skiriamų lėšų profilaktinei medicinai, kurios sveikatos apsaugos biudžete sudaro tik procento dalį, kiek rimtesniam sveikatos stiprinimo ir tausojimo paslaugų teikimo organizavimui tikrai nepakanka. Todėl tai paliekama kiekvieno piliečio asmeninei iniciatyvai. Susidariusi situacija nulėmė, kad sveikatos paslaugų teikimą reglamentuojančiuose įstatyminiuose aktuose bei SAM veikloje patologinių simptomų slopinimui pastaruoju metu skiriamas neproporcingai didelis dėmesys.
Tai galima pateisinti dideliu noru padėti sergančiam žmogui. Jam tokio dėmesio tikrai reikia ir visos jam reikalingos medicininės procedūros be jokių išlygų turi būti atliktos. Tačiau, skiriant lėšas iš tos pačios kišenės kiek sergančio gydymui, tiek sveiko sveikatos stiprinimui visada pirmiausia bus gelbėjamas patekęs į bėdą, jis susilauks visos jam reikalingos paramos ir reikalingų finansų. Toks požiūris ligonių atžvilgiu yra teisingas ir būtinas, tačiau sveikatos apsaugos sistemoje jis nulemia gydomosios medicinos paslaugų išvystymą, o lauktų rezultatų siekiant sumažinti gyventojų sergamumą ir pagerinti gyvenimo kokybę neduoda. Be to, tai rimtai apsunkino kitų, labai svarbių sveikatos apsaugai sričių išgryninimą ir proporcingą plėtrą.
Nors pakomitečio organizavimas svarbus, drąsus ir iš principo naujas žingsnis šalies sveikatos apsaugos sistemoje, tačiau nereikėtų tikėtis, kad Sveikatos tausojimo ir stiprinimo pakomitečio veikla duos greitus ir iškarto pastebimus rezultatus.
Greičiau šį, LVŽS narių iniciuotą, sprendimą galima palyginti su „valstiečių“, orientuotu į ateitį, apsisprendimu užveisti sodą. Kol kas medeliai tik pasodinti. Tam, kad jie pradėtų duoti vaisius prireiks laiko ir nemažai įdėto darbo. Be jokios abejonės, kad ši iniciatyva būtų sėkmingai realizuota prireiks visos šalies visuomenės sąmoningumo, supratimo, kantrybės ir palaikymo.
Autorius yra Seimo Sveikatos reikalų komiteto, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys, profesorius
