K. Garšva. Asmenvardžiai – Lietuvos kultūros paveldas

2017 sausio 12 d. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius atsakė į Seimo narių klausimus. Kalbėdamasapie 2010 m. Seimo balsavimą dėl asmenvardžių rašybos dokumentuose Užsienio reikalų ministras, pažeisdamas Konstituciją ir nesilaikydamas savo kompetencijos, pavadino gėdingais, sakydamas: „dėl to man gėda ir esu pasirengęs dar kartą dėl to atsiprašyti“. Tuomet Seimas toliau svarstyti pasirinko įstatymo projektą, kuris nepažeidžia Konstitucijos ir vardus, pavardes dokumentuose nustatyta tvarka leistų rašyti pageidaujama kalba, tačiau ne vietoj valstybinės lietuvių kalbos. 

Oficialiai ministras turi reikšti valstybės, o ne asmeninę ar partijos poziciją.  Lietuvos Respublikos Konstitucija skelbia: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“ (14 str.). Lietuvos R respublikos Konstitucinis Teismas įrodė, kad „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba. Kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas“ (1999-10-21 d. nutarimas). Lietuvių kalbos specialistų sudarytos valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu 2015 m. papildomai išaiškino: Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės asmens dokumentuose turi būti rašomi lietuviškais rašmenimis (Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, Lietuvių kalbos instituto mokslo tarybos sprendimai).

Galimybė vartoti vardą ir pavardę pagal tautinės mažumos kalbos skambesį (tarimą) numatyta Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartyje. Tokią tvarką nepažeidžiančia Europos Sąjungos teisės aktų dar 2011-05-12 d. pripažino ES Teisingumo Teismas ir kitos institucijos. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) aktyvistai nenori net surusintų pavardžių pagal Lietuvos įstatymus rašyti lenkiškai: Kvietkovskij nesirašo Kvietkovski, Jedinskij – Jedinski, Tomaševskij – Tomaševski.

2017-01-12 d. Lietuvos užsienio reikalų ministro susitikime su Seimo nariais svarbiausios temos buvo Astravo atominės elektrinės statyba ir kiti reikalai, bet Lietuvos ir Lenkijos konfliktavimu suinteresuota žiniasklaidos dalis iš konteksto išėmė ir labai išplėtojo kelis ministro sakinius vien apie Lietuvos asmenvardžių rašybą. Net keturis kartus kartota, jog Lietuvoje originalo forma nerašomos nelietuviškos pavardės, tarp jų ir lenkiškos. Bet lenkų kalbos dėsnius ir raidą atitinkančių pavardžių Lietuvoje yra nedaug – dauguma mūsų pavardžių susidarė Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje (LDK) pagal jos tvarką: vienodas pavardes turėjo ir lietuviai, ir lenkai (plg. Z. Zinkevičius. Lietuvių antroponimika. V., 1977, p. 243–250; Vilnijos lenkakalbių pavardės. V., 2012, p. 24–41, 352).

Daugiausia mūsų pavardžių užrašyta kirilica LDK raštinių kalba, lietuviškai, lenkiškai, rusiškai, todėl autentiškais (originaliais) laikomi asmenvardžiai, vartoti ir įsigalėję gimtąja (šnekamąja) lietuvių kalba. Lenkijoje pavardės XVI a. (pirmiausia) taip pat buvo oficialiai užrašytos lotynų kalba, bet dabar originaliomis laikomos pavardės valstybine lenkų kalba.

Lenkijos spaudos agentūros iškraipyti, skubiai išplatinti nepagrįsti ir perdėti ministro pažadai (plg. Kurier Wileński, 2017-01-13, p. 3) kursto pažeisti Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymus, valstybingumą, teritorijos vientisumą, todėl Lietuvos URM  paskelbtą dezinformaciją turi atitaisyti ir daugiau valstybės vardu nedalinti jokių prieškonstitucinių įsipareigojimų.

Dar 2014-01-12 d. tinklapyje lrytas.lt  buvo pranešta, kad užsienio reikalų ministras L. Linkevičius ruošėsi nesilaikyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, Seimo nario priesaikos ir gal būt savavališkai žadėti keisti Lietuvos Respublikos piliečių pavardžių rašybą. Jis galėtų pasiūlyti tik minėtas surusintas pavardžių galūnes, piliečiams pageidaujant, rašyti lenkiškai be priebalsio j. Galima dar priminti, kad lenkiškai besimokantiems 2 procentams lenkų mokinių yra įsteigta 10 procentų Lietuvos gimnazijų.

2015-11-04 d. „TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą“ Vyriausiajai rinkimų komisijai VRK pateikė 69 244 piliečių parašus, bet iš viso jų buvo per 70 000. Dalis pasirašiusiųjų piliečių nenorėjo nurodyti tik savo asmens kodo, neužpildė kurios nors grafos, neaiškiai ką nors parašė ir dėl to formaliai nebuvo įskaityti į bendrą skaičių. Dar per 30 000 naujų piliečių pasirašė Reikalavimą ginti Lietuvos Respublikos valstybinę kalbą ir teritorijos vientisumą bei nedalomumą, kur yra tie patys reikalavimai (kiti 40 000 parašų gali kartotis, todėl jų neminime). Taigi iš viso 100 000 piliečių parašų yra Lojalumo pareiškimas Tėvynei Lietuvai ir reikalavimas ją stiprinti. Tai 100 000 parašų Lietuvos Respublikos 100-mečiui.

Dokumentus sąmoningai pasirašė visų Lietuvos seniūnijų, visokio amžiaus, daugelio specialybių, tautybių Lietuvos Respublikos piliečiai, per 1000 mokslininkų. Palaikančių šią idėją yra žymiai daugiau, bet daugelis pasirašyti negalėjo ar nespėjo dėl informacijos blokados, negalėjo sureaguoti užsienyje. Tai yra tikrasis dabartinės Lietuvos elitas, kuris nori išlaikyti Nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką ir deda pastangas tai įgyvendinti.

Asmenvardžiai lietuvių kalbos abėcėle rašomi jau trečiąjį šimtmetį. Mes gaišome ne dėl vienos w, kaip skelbė Rimvydas Valatka (nors ir jis rašyti „autentiškai“ Wolodko nebenori). Mes reikalaujame nepriekaištingai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Valstybinės lietuvių kalbos ir kitų įstatymų, sutarčių dėl valstybinės kalbos funkcionavimo:

1) Nekeisti dabartinės lietuvių kalbos abėcėlės, galutinai susiformavusios prieš 111 metų, nekeisti rašybos, tarties principų, registrų, neįvedinėti naujų raidžių ir sumaišties valstybėje,
2) Išlaikyti pirmojoje Lietuvos Respublikoje nusistovėjusią vardų, pavardžių rašybą,
3) Nekraipyti autentiškų Lietuvos vietovardžių ir nekeisti civilinio kodekso,
4) Neįvedinėti 3 valstybinių (regioninių kalbų), dvikalbių, trikalbių gatvių, vietovių užrašų, nekurti teritorinių autonomijų.

Eidama į kompromisus, „Talka“ pasiūlė pagrįstu piliečio pageidavimu jo paso kitų įrašų skyriuje vardą (vardus) ir pavardę rašyti ir kita kalba lotyniško pagrindo rašmenimis arba perrašius juos lotyniško pagrindo rašmenimis pagal piliečio pasirinktą transliteravimo sistemą (jei piliečio pageidaujamoje kalboje vartojami ne lotyniško pagrindo rašmenys). Ta pačia tvarka siūlyta rašyti ir kitoje asmens tapatybės kortelės pusėje. Daug piliečių šį Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo (Nr. XII-1519) 5 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą siūlė tikslinti.

Atsižvelgdami į organizacijų ir piliečių pageidavimus, siūlome asmens dokumentų papildomų įrašų taisykles: 1) rengiant ir vykdant šias taisykles dalyvauja „Talkos“, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) ir Vyriausybės atstovai, 2) visas išlaidas dėl papildomų jo dokumentų įrašų atlygina pageidaujantis asmuo, 3) leisti piliečiui pasirinkti, kur papildomi įrašai rašomi – a) pase arba asmens tapatybės kortelėje, b) ir pase, ir asmens tapatybės kortelėje, 4) papildomiems įrašams atlikti pateikiami papildomi oficialūs visiškai pagrįsti dokumentai, 5) okupacinių režimų prievarta atlikti asmenvardžių pakeitimai negalioja, 6) atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Vyriausybės, VLKK, Lietuvių kalbos instituto parengtas vardyno rašybos taisykles.

Nepriklausomai nuo buvusių valdžių lietuvių raštija išlaikė tęstinumą. 1882 m. aušrininkai patikslino 10 garsų rašybą, atsisakydami lenkiškų raidžių ir t. t.: nuo tol ta pačia reikšme vartojamos raidės č, š, ž, v, l, ė, ą, ę, į, ų. Vėl „grąžinti“ lenkiškas raides į lietuvių kalbos paveldą Nepriklausomoje demokratinėje Lietuvos Respublikoje, paniekinant knygnešių gadynės iškovojimus, būtų labai nemoralu ir neetiška.

Nesąmonė, kad žmogaus vardas ir pavardė – tik jo privati nuosavybė. Tikriniai žodžiai (vardynas, onomastika) yra  kalbos dalis, kuria naudojasi visi kalbos vartotojai.

Neteisinga asmenvardžius painioti ir su prekių ženklais, atkeliavusiais iš kitų šalių ir parašytais jų rašyba (plg. Swedbank). Taip tomaševskininkus remianti UAB, pasivadinusi Europos žmogaus teisių fondu, net asmenvardį Barzda pradėjo skaityti Bažda ir skelbia, jog Registrų centras įregistravęs jau per 8 000 nelietuviškai užrašytų vardų ir pavardžių.

Pavardžių nulietuvinimo šalininkai primygtinai agituoja, kad „nelietuviškus“ asmenvardžius nelietuviškai reikia ir rašyti. Bet daugelio katalikų vardai yra hebrajiškos, graikiškos, lotyniškos ar germaniškos kilmės, o per 70 proc. lietuvių, Lietuvos lenkų pavardžių pirmiausia užrašytos LDK raštininkų lotynų, vokiečių, rusėnų, vėliau ir lenkų, rusų kalbomis, tų kalbų rašyba. Kiekvienas archyvuose, senuose kapuose gali rasti savo protėvių neautentiškas, iškraipytas pavardes, carų, Žečpospolitos laikais užrašytas rusiškai, lenkiškai ir t. t. Bet tos prievartinės rašybos negalima vadinti autentiška, originalia, kaip ir užrašymų Witold, Olgierd bei daugelio kitų. Raštininkai, nemokėjusieji lietuvių kalbos, mūsų vardyną labai iškraipė.

Socialdemokratų projektas tik apgaulingai pridengiamas tomis trimis raidėmis. Vien lenkų „aktyvistams“ ir gal maždaug trečdaliui Lietuvos lenkų reikia ne tik vienos iš jų, bet dar septynių naujų. Dėl to pripažįstami visi okupantų archyvai su iškraipytais asmenvardžiais, o jų rašymo taisykles parengtų ne tam įgaliota Kalbos komisija, bet socialdemokratų Vyriausybė, savaip pertvarkydama ir valstybės registrus, informacines sistemas. Taigi naujų raidžių galėtų atsirasti per 150, kurios nuskandintų 32 lietuviškas raides. O kas tada tas naujoves mokėtų ištarti, skaityti, rašyti, kas ir kiek už jas apmokėtų?

Civilinio kodekso pakeitimu žadama ne pagal lietuvių kalbos taisykles rašyti ir etninių lietuvių žemių tradicinius vietovardžius, pažeidžiant Konstitucijos 10, 14, 29 straipsnius, Valstybinės kalbos įstatymo 14, 16, 17 straipsnius. Jeigu vėl būtų pripažintos iškraipytos vietovardžių formos Wilno, Kowno, Memel, Szawli, Poniewież ir t. t., reikštų, kad Lietuvoje jos Konstitucija ir įstatymai nebegalioja.

Dėl įstatymų vykdymo skelbiamos dar trys netiesos: kad Lietuva esą nesilaikanti Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos, sutarties su Lenkija ir kad Lenkijos lietuviai savo vardus ir pavardes galį rašyti autentiškai. Minėta Konvencija leidžia tautinei mažumai priklausančio asmens pavardę rašyti pagal tarimą oficialios kalbos rašmenimis (komentaro 68 punktas), pagal šalių teisinės sistemos nustatytas sąlygas (11 str.) ir kaip tik reikalauja nepažeisti daugumos gyventojų teisių (20 str.), ypač valstybių suvereniteto, lygybės, teritorinio vientisumo ir politinės nepriklausomybės principų (21 str.).

Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis įpareigoja gerbti valstybių suverenumą, teritorijų vientisumą, nesikišti į vidaus reikalus (1, 2 str.), vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį (14 str.). Lietuva taip ir daro, o Lenkija sutarties iki galo nevykdo: lietuvių vardai, pavardės lenkinamos fonetiškai, darybiškai, morfologiškai, o autentiškai užrašyti asmenvardžiai jų teisinėje sistemoje negalioja. Tarp Varšuvos ir Punsko yra apie 1000 gyvenviečių vardų ir bent 50 000 sulenkintų  baltiškų, daugiausia lietuviškų asmenvardžių.

Krykštaujantiems, kad „pavardes originalo kalba su w ar net ł dar 1938-aisiais įstatymu įteisino tautos vado Antano Smetonos valdžia“ (R. Valatka, www.delfi.lt, 2015-11-08), reikėtų žinoti, kad tas po Lenkijos ultimatumo įstatymui primestas sakinėlis nebuvo vykdomas. Kai tomaševskininkams teismui reikėjo rasti bent vieną pasą su tokiu įrašu, jiems nepavyko tai padaryti. Iš tikro tada buvo vykdomas ne pavardžių nulietuvinimas, o atlietuvinimas. A. Smetonos ir R. Valatkos labai gerbiamas Antanas Salys rašė: „tikram lietuviui jo pavardė, sugadinta tautos priespaudos ir vargo laikais, negali būti kas „giliai sava ir dėl to brangu [ … ], pavardžių atlietuvinimas didelė nepriklausomosios Lietuvos dovana tautai jos 20 metų nepriklausomybės sukakčiai paminėti“ (A. Salys. Raštai, t. 2, Roma, 1983, p. 65, 70). 1937 m. lapkričio 11 d. pavardžių atlietuvinimo įstatymo projektas tautos atstovų buvo pateiktas Seimui ir pripažintas svarstytinu, sakant „geriau be dalies, negu be garbės“. Apie jokią pavardžių rašybą „originalo kalba“ nešnekėta. Įsitikinta, kad su Vilniumi 1939 m. atgautose etninėse lietuvių žemėse lenkiškų asmenvardžių beveik nėra.

1939 m. A. Salio vadovaujama 12 kalbininkų komisija nustatė autentiškas rytų Lietuvos pavardes ir lietuviška rašyba jas rekomendavo rašyti Lietuvos pasuose (žr. Vilniaus krašto pavardės, Vilniaus krašto gyvenamųjų vietų vardai – A. Salys. Raštai, t. 2, Roma, 1983, p. 303–488, 571–670). Nemenčinės ir Šalčininkų iškraipyti pavadinimai dvikalbėse lentelėse pagal jokį 1938 ar 1939 metų Lietuvos įstatymą taip pat nebuvo numatyti rašyti.

Užsieniečių asmenvardžių, kurie netraukiami į Lietuvos registrus ir kurių pavardes galime rašyti kaip norime (t. y. pagal kontekstą) nereikia painioti su Lietuvos piliečių asmenvardžiais, kuriuos socialdemokratų įstatymo projekte numatyta traukti į registrus. Tada svetimos raidės gali pakliūti visur – į spaudą, visus kitus dokumentus ir t. t., tada jas turėtų išmokti beveik visi piliečiai, pirmiausia visų sferų valdininkai, medicinos, tvarkos apsaugos, švietimo ir visi kiti darbuotojai. Visi jie, ir net mokiniai, studentai turėtų mokytis naujų raidžių, o tai ir yra tradicinės abėcėlės pildymas arba keitimas.

Dar mokslininkui netinka minėti tik sau naudingų faktų ir nutylėti sau nenaudingus dalykus. Juk vyko du kalbininkų seminarai dėl asmenvardžių ir ten buvo išsamiai pagrįsta, kodėl Lietuvos asmenvardžių rašybą netikslinga keisti. Pakankamai išspausdinta ir straipsnių ta tema. Pasaulio lietuvių suvažiavimas 2015 m. dėl to priėmė ir pagrįstą rezoliuciją. 2009 m. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto taryba patvirtino (protokolo Nr. 48) lotynų kalbos vadovėlį [1], kuris informavo, kad lotynų kalboje oponentų reklamuojamos raidės w iš viso nebuvo. Raidė q buvo tik junginyje prieš u ir tarta k (kaip ir raidės k, c kitose pozicijoje), o x nevartota žodžio pradžioje ir tarta ks, gz, pvz.: axis [aksis], rēx [reks], exāmen [egzamen].

Gerai, kad dekanas remiasi mano rašytu „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos“ abėcėlės skyreliu (tos gramatikos iš viso yra 5 leidimai), bet negerai, kad mano mielo fakulteto vadovas nori pažeisti autoriaus teises ir mane savavališkai išbraukti iš bendraautorių. O be reikalo, nes to 19 puslapio išnaša nieko negali padėti įrodinėjant svetimų raidžių galimybę Lietuvos asmenvardžiuose. Apie 70% lietuvių pavardžių (kaip ir Smetonos) yra ne visai lietuviškos, tik perimtos ir adaptuotos, bet visur vartojamos ir šiais laikais jau  laikomos lietuviškomis,  vartojamos visuose lietuviškuose tekstuose. Minėtoje gramatikoje kalbama apie literatūrą, alfabetinius sąrašus, taigi išnašoje iš tikro daugiausia minima svetimų kraštų literatūra su ne Lietuvos piliečių pavardėmis. Ta išnaša neleidžia legalizuoti autonomininkų kėslų.

Diskusijas dėl asmenvardžių rašybos reikėtų baigti atsižvelgiant į naujausius mokslo darbus. Žymiausias asmenvardžių tyrinėtojas akademikas Zigmas Zinkevičius įrodė, kad pavardžių skirstymas į vadinamąsias „lietuviškos“ ir „nelietuviškos“ kilmės pavardes nėra tikslingas, nes ir pati „nelietuviškiausia“ mūsų pavardė dažnai turi lietuviškų elementų („Lietuvių asmenvardžiai“, 2008, p. 624). Informaciją apie mokslą turi skleisti ne tendencingi diletantai, bet objektyvūs mokslininkai.

————–
[1] J. Dumčius, K. Kuzavinis, R. Mironas. Elementa Latīna. Ketvirtasis ir papildytas leidimas. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Vilnius, 2010, p. 27–31, 294–303.

Autorius yra „Vilnijos“ draugijos pirmininkas, kalbininkas, habilituotas mokslų daktaras