R. Švedienė. Senis Kalėda nedalijo daiktinių dovanų

Kaip vadinti – Kalėdų Senis, Kalėdų Senelis, o gal Senis Kalėda? Dabar vadinam ir Kalėdų Seniu, ir Kalėdų Seneliu, o tautosakoje galima rasti pavyzdžių su Seniu Kalėda. Yra nuomonių, esą pavadinimas Kalėdų Senis laikytinas bendrinei kalbai neteiktinu hibridu. Žinoma, dabar jau retas kas pasakys, kad tai  Senelis šaltis. 

Štai etnologas prof. Libertas Klimka knygoje „Tautos metai“ (2008) rašo: Rytų Aukštaitijoje tarpušvenčiu į kiekvienos trobos duris pasibelsdavo Senis Kalėda. Jis toks: apsirengęs išvirkščiais kailiniais, su kupra, pasiramsčiuoja dideliausia krivule. Būdavo dar lydimas būrio „avinėlių“. Sodybos šeimininkus Senis pasveikindavo iškilminga prakalba: „Aš – Kalėda! Atėjau iš ano krašto, kur miltų kalnai, midaus upės, alaus ežerai; saldainiais ten lyja, riestainiais sninga. Nešu tarbų, pilną „skarbų“: laimę, derlių ir visokį labą. Mergaitėms nešu prausylų ir baltų „baltylų“, kad būtų gražios. Prašau dureles atidaryti ir į aną kraštą nevaryti.“ Pakviestas į trobos vidų, Senis Kalėda pirmiausia berdavo saują javų mišinio, vaikus apdalydavo riešutukais, ledinukais“.

Yra nuomonių, esą pavadinimas Kalėdų Senis laikytinas bendrinei kalbai neteiktinu hibridu. Jis siejamas su tarybiniais metais švęstų Naujųjų metų tradicijomis, plg. šventės personažą Senis Šaltis (rus. Дед Мороз). Teigta, kad lietuvių kalboje senis turįs neigiamą, niekinamą atspalvį. Jeigu būtų taip, E. Hemingvėjausapysakos pavadinimąturėtume versti „Senelis ir jūra“… Nuomonė, esą bendraujant su vaikais būtina vartoti malonines mažybines formas, taip pat niekuo nepamatuota. Ir Kalėdų Senis, ir Kalėdų Senelis laikytini bendrinės kalbos norma ir abu yra vartotini. Kurį žodį (senį ar senelį) rinksimės, priklausys nuo mūsų tarmės, šeimos tradicijų ir kt. Abu personažo vardo variantai minimi ir akademiniame „Lietuvių kalbos žodyne“ . 

Senis Kalėda – kalėdoja, o ne daiktus dovanoja 

Dvylikos dienų tarpas nuo šventųjų Kalėdų iki Trijų karalių senovėje būdavo vadinamas tarpušvenčiais, tarpukalėdžiais, kalėduškomis, viešėmis. „Lietuvių kalbos žodyne“ prie žodžių tarpukalėdis ir tarpukalėdžiai pateikiami aiškinimai: „Laikas tarp Kalėdų ir Trijų karalių šventės: „Vakarais tarp Kalėdų ir Naujųjų metų (šventvakariais, tarpukalėdžiu) valstiečiai pramogaudavo“, „Aukštaitijoje tarpukalėdžio vakarais jaunimas rengdavo šokius“; „Vienas iš prosenovinių papročių buvo kalėdojimas, kuris prasidėdavo Kalėdų antrą dieną ir tęsdavosi per visus tarpukalėdžius, t. y. iki Trijų karalių – sausio 6 d.“ O žodžio kalėdoti reikšmės yra šios: rinkti Kalėdų dovanas, elgetauti, apie Kalėdas apsilankant rinkti duokles (apie kunigą ir bažnyčios tarnus). 

Pasak etnologų (L. Klimka, J. Vaiškūnas ir kt.), žiemos saulėgrįžos papročiai išlaikę prosenoviškų papročių atmintį, o Kalėdų Senio – Kalėdos kalėdojimas greičiausiai atitinka mitinių Saulės vaduotojų (vaduotojo) lankymąsi žmonių namuose, pranešant bendruomenės nariams, kad Saulė išvaduota iš tamsos jėgų nelaisvės ir Pasaulio tvarkos atkūrimas pradėtas. 

Kalėda laimino namus, apeiginiais veiksmais siekdamas paskatinti gerovę, užtikrinti skalsą ir darną būsimais metais. Jis nedalijo daiktinių dovanų, greičiau atvirkščiai – už savo antgamtines dovanas Kalėda pats buvo apdovanojamas maistu ar kitais daiktais. Čia svarbi reikšmė skiriama žodžiui – kalėdiniams sveikinimams bei linkėjimams. Tik žodžių paveikumui sustiprinti namų kampai apiberiami javais, o vaikai apdovanojami riešutais… 

Kalėdinių persirengėlių būta ne vieno (šyvis, gervė, ožys ir kt.). M. Valančius „Palangos Juzėje“ yra rašęs apie Žemaitijoje buvusį tokį paprotį: pulkas persirengusių bernų eidavo per kiemą pliauškindami botagais, tarškindami surištais raktais, tampydami vadinamąjį blukį – kaladę (blukį vilkti – viešėti), įėję į vidų, giedodavę giesmių. Dar XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Lietuvoje tebebuvo praktikuojamas toks senovinis persirengėlių kalėdojimo paprotys. Žmones laiminantys ir sveikinantys kalėdiniai persirengėliai už sveikinimus gaudavo dovanų. Tikėta, kad linkėjimai gali išsipildyti už juos atsidėkojus. Dažniausiai buvo atsidėkojama valgomais dalykais. 

Manoma, kad tiek Kalėdų, tiek Užgavėnių kaukėti persirengėliai gali būti istoriniuose šaltiniuose paliudyto lietuvių Saulės vadavimo mito ir naujametės pasaulio tvarkos atkūrimo apeiginiai įkūnytojai. 

Etnologai sutaria, kad nei rusų Senis Šaltis, nei lietuviškas Kalėda yra niekaip nesusiję nei su šventuoju Mikalojumi, nei su komerciniu Santa Klausu. Tiek rusų Senis Šaltis, tiek mūsų Kalėda yra autentiški folkloriniai personažai. 

Autorė yra Kėdainių rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja 

(remtasi VLKK konsultacijų banku, „Lietuvių kalbos žodynu“, L. Klimkos knyga „Tautos metai“, J. Vaiškūno straipsniu „Kur gyvena tikrasis Kalėdų Senis?)