Aplinkos ministerija sulaukia vis daugiau gyventojų pranešimų apie Lietuvoje sparčiai plintančius luzitaninius arionus – labai ėdrius svetimus (invazinius) šliužus. Ne vieną skambinusįjį pribloškė jų gausa. Šie itin vislūs šliužai kenkia žemės ūkiui ir kelia grėsmę vietinių moliuskų įvairovei.
Duomenis apie luzitaninių arionų paplitimą šalyje šiuo metu renka Lietuvos entomologų draugija. Ji pakvietė visus gamtos bičiulius padėti išsiaiškinti, kuriose vietovėse šie šliužai gyvena ir kuriose negyvena. Šiam tikslui skirta Stebėjimų anketa. Visų, stebėjusių luzitaninį arioną, prašoma ją užpildyti ir kartu su fotografijomis siųsti el. paštu invaziniai.sliuzai@gmail.com. Išsamesnės informacijos galima teirautis tel. +370 6019 6732. Apibendrinti surinktieji duomenys bus perduoti Aplinkos ministerijai siekiant parengti planą, kaip kovoti su šia svetima rūšimi.
Šis arionas vadinamas luzitaniniu, nes kilęs iš Ispanijos regiono Luzitanijos. Dabar jis paplitęs beveik visoje Europoje. Lietuvą luzitaniniai arionai „atrado“ visai neseniai. Pirmą kartą jie buvo pastebėti 2008 m. Kaune, Kleboniškyje. Tačiau plinta labai sparčiai.
Kadangi šie šliužai yra gana dideli, 7-15 cm ilgio, ir jų daug, tai juos nesunku pastebėti. Jie dažniausiai aptinkami soduose ir parkuose. Daugiausia randama netvarkingose sodybose su gausia, retai šienaujama žole ar pavėsinguose sodų, daržų pakraščiuose. Jie itin mėgsta graužti daržoves su minkštais lapais ir sultingais vaisiais. Jų maistas labai įvairus: žoliniai augalai, ypač garšvos ir kiaulpienės, grybai, negyvi šliužai.
Parkuose jie aptinkami prie vandens telkinių: šaltinių, upelių, kanalų ar tvenkinių su vešlia žoline augalija, įvairiose slėptuvėse nuo tiesioginių saulės spindulių ir šalčio. Šliužai neturi nuo išdžiūvimo apsaugančios kriauklės, o kūno danga labai pralaidi drėgmei, ir ilgas būvimas sausoje šiltoje vietoje jiems pražūtingas. Todėl didžiausia tikimybė pamatyti luzitaninius arionus yra sutemus ir po lietaus.
Luzitaninis arionas yra gerokai didesnis už daugumą kitų mūsų šalyje dažnai aptinkamų arionų šeimos šliužų – kislųjį, juosvataškį, tamsiadryžį ar miškinį. Jis yra oranžinės arba rusvos spalvos. Poruojasi vasaros pabaigoje, o rudenį sudeda baltus rutulio formos kiaušinius krūvelėmis ant žemės po lapais. Kiaušiniai ir spėję išsiristi jaunikliai peržiemoja. Pavasarį jaunikliai išlenda iš žiemojimo slėptuvių, sparčiai maitinasi ir auga. Jie atrodo kitaip nei suaugę šliužai.
Lietuvoje gyvena ir kitos dvi didžiųjų arionų rūšys – rudasis ir didysis arionai. Pastarasis yra retai aptinkamas ir įtrauktas į Lietuvos raudonąją knygą. Šias tris suaugusių šliužų rūšis lengva supainioti. Suaugęs luzitaninis arionas labai panašus į rudąjį arioną, o jauniklis – į suaugusį kislųjį.
Susiję straipsniai:
- Šnieriškių bendruomenė prašo apsaugoti Labanoro girią ir paežeres nuo chaotiškų statybų ir tvorų
- Aplinkosauginės idėjos tapo priemone bauginti žmones
- Lietuvoje surinkti duomenys apie natūralias buveines – gamtos sveikatos atspindys
- Mokiniai kviečiami į įdomius užsiėmimus gamtos mokyklose
- Kelionių maršrutams – 25 vaizdingiausios nacionalinių parkų vietos
- Pasaulinę aplinkos apsaugos dieną – nemokami apsilankymai muziejuose, apžvalgos bokštuose ir zoologijos sode
- Pasaulinę aplinkos dieną kviečiama pajusti Žemę basomis kojomis
- Nuostata gamtoje: Ką atsinešei – išsinešk
- Moksleiviai laukiami jau veikiančiose penkiose gamtos mokyklose
- Vartai į saugomas teritorijas
- Stovyklaujam taip, kad reiktų sunerimti
- Dviračių takais po saugomas teritorijas
Kiba lėktuvai skrisdami juos pasėja. Tai afrikinis kiaulių maras, tai dabar kažkoks svetimas šliužas apniko…
Mano sode kartais pasirodo sprindžio ilgio Juosvasis šliužas. Nežinau kaip reikėtų išmatuoti, bo jis sutrumpėja, pastorėja ar pailgėja 🙂
(l-kla Gimtasis žodis). Yra skyrius, skirtas šiam klausimui, pasakoja apie Hamburgo patirtį, kai per I-jį Pasaulinį karą jie užplūdo Vokietijos šiaurę… Efektyviausiai su jais dorojosi specialiai iš Indijos atvežtos indinės antys, nes tik jos vienos jas lesė. Jokie kiti paukščiai, jokie kiti padarai jų nenorėjo. Miesto savivaldybė pripirko tų ančių ir paleido į viešas erdves. Žinoma, Hamburge nebūna tokių žiemų, kaip pas mus, todėl jos ten smagiai dauginosi. Žmonės gelbėjosi, į aukštus stiklo indus nesiaurais kaklais ant dugno įpildami alaus, o indą įkasdami į žemę taip, kad kvapo priviliotas prišliaužęs įkristų…
Jeigu mūsų aplinkosauga nekreips dėmesio, Vilnius neteks savo žaliojo rūbo – medžių, krūmų ir gėlynų…
Jau dabar miegrajonių vejose alyvų ir kt. krūmai belapiai stovi, o gėlynėliai palangėse stagarais pavirtę.
Tiesa, kol kas tai dažniau sraigių darbas, bet sraigės-motinėlės tokios stambios, kokių anksčiau neturėjome, ir tokios vislios, kad kiekvieną nuo puslitrio iki litro smulkučių sraigučių augina. Kas bus, kai jos vaikiukai mamytę ūgiu pasivys?!!… Gal pasitelkti vaikus į pagalbą, kad gamtos mokytojai skirtų užduotis – parnešti į mokyklą po puslitrį ar litrą sraigių užsukamamuose induose (kad nepaspruktų). O Aplinkosauga galėtų apdovanoti nugalėtojus?
Tačiau toks rinkimas turi būti nuolatinis darbas. Dar svarbu rasti išeitį, kad šiandien sumedžiotų vietos neužimtų naujai atplūstančios sraigės bei šliužai…