A. Liekis. Lietuvos mokslas: savas ir svetimas (IV)

Tęsinys. Pradžia ČIA , ČIA bei ČIA.

Atkūrus Nepriklausomybę, o ypač Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare,  vertinant studijų ir mokslo institucijas,  taip pat skirstant joms biudžeto  ir  įvairių europinių fondų lėšas, vis labiau   sprendimus  ėmė lemti mokslo valdininkų sukurtas  rodiklis –  studijų ir mokslo  „tarptautiškumas“. Tiesa, sovietmečiu buvo panašus „proletarinio internacionalizmo“ (rusinimo tempą atspindintis) rodiklis. Jo  esmė: kiek studijų institucijose yra rusiškų grupių, kiek dalykų dėstoma rusiškai, kiek dėstytojų ir studentų yra iš kitų „broliškųjų respublikų“ ir kiek mokslo darbų, mokslo žurnalų leidžiama „didžiąja rusų kalba“  ir pan.

Dabartinio „tarptautiškumo“ rodiklio esmė – tai studijų užsienio kalba (programų užsienio kalba) lygmuo, studentų ir dėstytojų iš užsienio skaičius, dalyvavimas „mainų“ programose, t. y. kiek lietuvių studentų ir dėstytojų vyksta į užsienio universitetus vieno semestro ar ilgesnėms studijoms,  darbui ir kiek  atvyksta iš užsienio ir pan. Tai iš dalies naudinga, nes padeda pažinti užsienio studijų ir mokslo institucijų  darbą, pramokti kalbų ir pan. Tam tikslui  iš ES  fondų yra skiriama nemažai lėšų. Gaila, kad pagal tarpuniversitetines ir valstybines  mainų programas svetimšaliai, atvykę į Lietuvos universitetus nebemokomi lietuvių kalbos, o ir paskaitos jiems  skaitomos  anglų ar kitų didžiųjų valstybių kalbomis. Tuo tarpu lietuviai nuvykę  į užsienio valstybes,  dažniausiai mokomi tik tų šalių valstybinėmis kalbomis. Tiesa, po Nepriklausomybės (1990 m.) atvykę studijuoti  užsieniečiai buvo  mokomi lietuvių kalbos, o tik  pramokę jos  studijavo  kartu su lietuviais studentais. Bet greitai pagal ES ir savų mokslo ir studijų valdininkų rekomendacijas atsisakyta mokyti lietuvių kalbos ir  pereita prie studijų svetimšaliams organizavimo daugiausiai anglų kalba. Jos vartojimo mastas, kaip sovietmetyje rusų, ir tapo  vienu svarbiausiu  „tarptautiškumo“ rodiklio sudedamųjų dalių,  lemiantis ir lėšų gavimą  iš  įvairių ES fondų.  Tad   studijų  ir mokslo institucijų vadovai net ėmė lenktyniauti dėl didesnio savos institucijos  „tarptautiškumo“.

Sovietmečiu lietuviams svetimšaliais buvo rusai. Kremlius ir jo patikėtiniai  dėjo nemažai pastangų, kad Lietuvos aukštosiose mokyklose būtų kuo daugiau paskaitų skaitoma rusiškai ir būtų sudaromos atskiros rusiškai studijuojančiųjų grupės. Tokiose grupėse besimokančiųjų skaičius 1985 m. sudarė apie 15 proc. visų Lietuvos studentų. 2015 m. Lietuvos aukštosiose mokyklose studijuojantieji anglų, lenkų, vokiečių kalbomis sudarė apie 18 proc. visų Lietuvos studentų. Žinoma, TSRS okupacijos metais gausinti studijuojančiųjų rusiškai siekta, kad surusinus Lietuvą. Bet  tuos, kurie tam sudarydavo sąlygas,  lietuviai patriotai įvardindavo niekšais – išdavikais.  Tačiau Kovo 11 – osios Lietuvoje atrodo nebuvo nė vieno atvejo, kad  kas būtų rimčiau panagrinėjęs „tarptautiškumą“, kam jis labiausiai naudingas“ ir ar nepražūtingas lietuvių Tautai ir jos nepriklausomai Lietuvos valstybei.

TSRS okupacijos metais skatintas Lietuvos aukštųjų mokyklų ir mokslo tyrimo institutų bendravimas  su TSRS atitinkamomis institucijomis.  Leista ir šiek tiek pabendrauti su „socialistinėmis“ ar „liaudies demokratijos“ šalimis – Lenkijos, Čekoslovakijos, Vokietijos demokratinės respublikos, Vengrijos ir kai kurių  kitų studijų ir mokslo institucijomis. Tačiau  kadangi ES  „tarptautiškumas“ labiausiai apmokamas  eurais, tad ir nepriklausomoje Lietuvoje per porą dešimtmečių  pasiekta tiek, kiek  sovietmečiu  per ketvertą dešimtmečių -1985 m. apie 85 proc. Lietuvoje leidžiamų  technikos,  gamtos, fizikos ir matematikos  mokslų žurnalų spausdinti rusiškai, o Kovo 11- osios Lietuvoje jau tiek spausdinta po 20 mepriklausomybės metų, bet  angliškai. Tik tai aiškinat panašiai, kad tai būtina, jog lietuvių darbai taptų žinomi pasauliui, kad būtų sukurta „vieninga“ ES mokslo ir studijų erdvė (TSRS okupacijos metais, kad rusų kalba esanti  tarptautinė mokslo kalba, kad būtina sukurti „vieningą TSRS“ ir pan.).

ES bus „vieninga“ ir galinga, jei kiekvienas jos narys – valstybė, kiekviena tauta  stengsis plėtoti  savo mokslą, ūkį, kultūrą.  O taip bus,  jei žmonės jausis savo tėvų ir protėvių žemių šeiminkais, jei visuose lygmenyse bus vartojama ir gerbiama pirmiausia jų kalba. Tautos ir nepriklausomos valstybės slenka pražūtin, kai švietime, moksle, kariuomenėje ir diplomatijoje nustojama vartoti savo kalbą, kai nebeturi savo nacionalinės valiutos, kai leidžia savo teritorijoje įsikurti svetimų, didesnių valstybių karinėms bazėms, parduoda ar dovanoja savo žemes svetimšaliams, nes  kartu  su tuo  pamažu prarandama ir  tautinė savimonė. O be jos neįmanomas ir nepriklausomas valstybingumas.

„Zimagoriškas“ atskirų pasaulio galingųjų užsakymų vykdymas  dar nesukuria ir „nacionalinio mokslo“ ar jo atskirų krypčių ir mokyklų. Jos subręsta ir sutvirtėja,  jei  tyrimais pirmiausia siekiama prisidėti  prie savo tautos, valstybės pažangos. Jau nuo seno sakyta: tai, kas naudinga, reikšminga Tautai ir jos sukurtai valstybei, tai naudinga ir reikšminga ir visam pasauliui ir tampa „tarptautiška“. Bet jei to nėra, jei užsiimama tik mokslo imitacija, tuomet ypač slopinamas  tautiškumas,  tuomet minioms kvailinti  ir sukuriami  tokie rodikliai, kaip  „tarptautiškumas“, nepaisant,  kad tikras mokslas savo esme ir yra tarptautinis.  O tai, kad vieniems ar kitiems tyrimams gaunama lėšų iš tarptautinių firmų ir jų fondų, dar nei pačių tyrėjų, nei jų darbo nepaverčia „tarptautiniais“.

Kita vertus, tvirtos „nacionalinių“ ar „tarptautinių“ mokslų kryptys bei mokyklos  susiformuoja tik po daugelio metų atkaklaus ir daugelio tyrėjų darbo. Tačiau trumpalaikė fondų  finansinė parama, jei ir galėtų padaryti „proveržį“, sakysime, batų siuvyklose, bet mokslui reikia ne tik atkaklaus pasišventėlių darbo, bet ir ilgalaikio ir pastovus to jų darbo finansavimo. Reikalingos ir pirmiausia tokios ir tyrimų kryptys, kurios garantuotų Tautos ir jos Valstybės išlikimą, jei ir, sakysime, žlugtų ES.  Atskirų kapitalistų įmonių pastatymas ar gavimas lėšų atskirų  mokslo problemų  ar jų  klausimų  sprendimui, gali duoti  tik trumpalaikį  efektą, kokį kadaise buvo patyrusios Afrikos, Azijos tautos jas kolonizavus Europos galingiesiems. Neliko jų, kolonizatorių, ir toms tautoms teko ir tenka vos ne nuo nulio viską pradėti, kad sukūrus savo nepriklausomas valstybes. Tarpukario Lietuvoje mokslą ir ūkį pirmiausią stengtasi ugdyti taip, kad pavertus Lietuvą tikrai į nepriklausoma nuo užsienio valstybių įnorių šalimi. Tada Lietuvoje  nebuvo tokių  įmonių, kaip, sakysime, Kovo 11 – osios Lietuvoje svetimšalių valdomų  bankų, kurie tik čiulpia iš Lietuvos ir beveik nieko neprisideda prie ūkio, švietimo, mokslo, kultūros plėtotės.

Lietuvių Tautos ir nepriklausomos Lietuvos ilgaamžiškumą, o taip pat emigracijos sumažinimą  galėtų garantuoti ir lietuviška žemė. Griežtai uždraudus  ją pardavinėti svetimšaliams,  apribojus vietinių „žemgrobių“  plotus, likusią išdalinus jaunoms lietuvių šeimoms, be abejonės sumažėtų ir emigracija,  nes kai žmogus turi ką savo, brangaus, jis tai saugo ir nepalieka, kad ir kaip sunku būtų. Besikurianti Vasario 16 – osios Lietuva kaip tik ir ėjo tokiu keliu – tūkstančiams  savanorių, buvusiems bernams ir bežemiams  išdalino didelę dalį  bajorų ir dvarininkų valdytų  žemių, teikė  naujakuriams  paramą ūkių  statyboms, stengėsi  ir smulkiausius gamintojus įtraukti į akcines bendroves, kooperatyvus, kad krašte kuo mažiau liktų žmonių be „nuosavybės“. Tad ir iš tarpukario Lietuvos į užsienio šalis buvo emigravę  dešimtimis kartų  mažiau, negu per tą patį laiką iš mūsų, Kovo 11 – osios  Lietuvos. Kai žmogus teturi tik savo „dvi rankas ir galvą“ jis ir veržiasi ten, kur gali tomis rankomis ir galva daugiau užsidirbti. Tačiau mūsų ir pramonininkai, jų organizacijos elgiasi kaip lietuvių Tautos ir nepriklausomos Lietuvos priešai – užuot sprendę, kad kuo mažiau žmonių bėgtų užsienin, įtraukus juos į savo įmonių valdymą, kviečiasi darban svetimšalius. Tarsi tik emigracijai rengia specialistus ir beveik visos Lietuvos aukštosios mokyklos, akcentuodamos  studijų  ir tyrimo programose tik užsienio kapitalistų poreikius. Ir daug studentų mokosi irgi tik planuodami, kur, kokioje šalyje  jie  baigę mokslus  galėtų daugiausiai uždirbti. Mažytė Lietuva vis labiau tampa aukščiausio išsilavinimo  specialistų tiekėja didžiųjų valstybių kapitalistų monopolijoms.

Dabartinė švietimo, studijų, mokslo sistema puikiausias pavyzdys, kaip ir neokupuota, neaneksuota valstybė gali tapti savo pačios ateities duobkase. Lietuvybės duobkasių pagalbininke yra ir vis mokymo, studijų, mokslo vertinimo sistema.

Pasaulis kuriamas, tobulinamas  ne planuojamais, o konkrečiais darbais – suradus geresnius sprendimus, sukūrus naujas  teorijas,  tobulesnius įrenginius ar pan. Kitaip sakant, žengiant naują žingsnį nuo tos vietos, kurioje stovėta.

Beveik iki 1980 m. ne tik TSRS, bet ir daugelio kitų valstybių studijų ir mokslo institucijos savo darbuotojus vertino pagal konkrečius pedagoginio ar mokslo tiriamojo darbo rezultatus, o ne pagal tai, kokiame leidinyje jie  paskelbė savo rašinėlį.  Vasario 16-osios Lietuvoje mokslo  laipsnius ir vardus pripažindavo fakultetų tarybos, tik reikalaujant, kad apie surastus sprendimus būtų paskelbta lietuviškuose leidiniuose,  taptų žinomais Lietuvos žmonėms, praturtintų  ir lietuvišką  terminologiją.  Okupuotoje Lietuvoje iki  1975 m., kol  TSKP CK paskelbė  rusų kalbą ir kaip „mokslo kalbą“, iki tol  „mokslinėmis publikacijomis“ pripažindavo  straipsnius, išspausdintus „Mokslo ir technikos“, „Mokslo ir gyvenimo“ ir kituose Lietuvos  žurnaluose, įvardinamais populiariais. Tik patys redaktoriai tuos mokslo straipsnius spausdindavo gerokai smulkesniu šriftu, nes manyta, kad jų  niekas, išskyrus pačius autorius, ir neskaito. Tačiau nuo tada vis labiau  TSRS imta  piršti nuomonę, kad „mokslinė publikacija“ gali būti vadinama tiktai ta, kuri  išspausdinta specialiame, nors ir neskaitomame, „moksliniame“ žurnale ir dar rusų kalba.

Tad ir 1990 m. atkuriant nepriklausomą Lietuvą, ir po to, daug lietuvių  mokslininkų svajojo, kad nepriklausomoje Lietuvoje lietuvių kalba pagaliau vėl bus ir mokslo kalba ir lietuviški mokslo straipsniai ir lietuviškai parašytos monografijos bus vertinamos tik  pagal savo idėjų ir rezultatų reikšmingumą Lietuvos ir visuomenės pažangai. Tačiau Lietuvos mokslo, studijų valdininkai  dar iš okupacijos metų įpratę  būti klusniais  vykdytojais, griebėsi ir minėtojo  “tarptautiškumo“, teigdami, kad lietuviški rašinai taip ir liks nežinomi pasauliui, ar, kad  koks ten mokslas jei lietuviškai parašytas ir, įsivaizduodami, kad „vieningoje“ Europoje patriotiška tik angliškai ar vokiškai kalbėti ir tomis kalbomis skelbti ir mokslo darbus.  Lietuvai  atsiveriant durims į ES, mokslo ir studijų valdininkai iš viso „moksliniais“ ėmė pripažinti daugiausia tik  anglų kalba parašytus ir „tarptautiniuose leidiniuose“    išspausdintus  straipsnius. Girdi,  tik tai parodą tų straipsnių autorių  tyrimų „tarptautinį“ lygmenį, jų atitikimą  “tarptautiniams standartams“. Bet mokslas  – tai kūryba, tai naujas iki tol dar nežengtas žingsnis pažinime. Vadinasi, reikalavimu siekti  „tarptautinio“ lygmens, „tarptautinių standartų“ lyg ir užkertamas kelias  siekti tikro mokslo. Mokslas yra ar ne, ar tik plagiatas, kitų „standartinių“ sprendimų pakartojimas.

Įdomu, kaip reaguotų rašytojai, dailininkai, skulptoriai, jeigu iš  jų imtų reikalauti kurti „standartus atitinkančius“ kūrinius, jei jų kūriniai būtų vertinami pagal autorių  “standartinius“ straipsnius paskelbtus spaudoje. Bet daugelis  mūsų, nepriklausomos Lietuvos  studijų ir mokslo valdininkų iš veltėdžiavimo ir sugalvojo  kaip ir sovietmetyje socialistinio lenktyniavimo organizatoriai,  studijose ir moksle spartuoliams  nustatyti, įvesti „tarptautškumo“ ir vieną svarbiausių jame – straipsnių skaičiaus tarptautinių „duomenų bazių“ leidiniuose rodiklį.  Įdomu, kas būtų, jeigu, sakysime,  žemdirbius vertintume  ne pagal išaugintas bulves, morkas, primelžtą pieną, o  pagal išspausdintus apie tuos ir kitus produktus bukletų ar nuotraukų kiekį ir spalvingumą.  Bet mūsų Lietuvoje  apie studijų, mokslo rezultatus sprendžiama tik pagal paskelbtų pirmiausia anglišakai straipsnių skaičių valdininkų nurodytuose leidiniuose. Pagrįstai  rimti  mokslininkai – kūrėjai  tokią  vertinimo sistemą ir laiko pražūtinga ir  pačiam mokslui, tikriems jo kūrėjams.

Tas pats pasakytina ir apie  reikalavimus spausdinti valdininkų nurodytose tariamai  „prestižinėse tarptautinėse leidyklose“. Gal ir būtų galima sutikti, jei kalba eitų apie „prestižinę“ mokslo instituciją. Bet kalbėti  apie leidyklą, kuri atlieka tik techninį rašinių parengimą spaudai darbą, gali tik neišmanėliai.  Nėra pasaulyje leidyklos, kuri nesutiktų  išleisti bet kokios knygos ar kito leidinio, jeigu tik už tai   gerai sumokama. Lietuvoje mokslo valdininkai aukščiausiai vertina  straipsnius, skelbiamus Niujorke esamos Dovydo Thompsono  „uabo“ leidinių „duomenų bazėje“, bet kad tos kaip ir kitų panašių   firmų verteivos  įtrauktų į savo sąrašus,  reikia sumokėti nemažus pinigus.  Bet, kaip sakoma, mokslas  nepigus  dalykas. Tačiau kaip ir to Dovydo Thompsono  firma smarkia  susirūpino, kai 2015 m., palyginant su ankstesniais metais jos  gaunamas pelnas sumažėjo nuo 4  iki 2,5 mlrd. dolerių. Tada vėl  buvo sustiprinta propaganda – „siekti didesnio mokslingumo“, skelbiant mokslo darbus jos „duomenų bazėse“. Tik  nepateikė  nė vieno argumento, kiek iš to naudos mokslui, autoriams  ar pramonininkams, visuomenei, jau nekalbant apie Lietuvos valstybę.

Kita vertus, Lietuvos  mokslo ir studijų valdininkija, reikalaudama iš tyrėjų – autorių skelbti savo rašinius tik jos  nurodytuose leidiniuose, kad atliekami tyrimai būtų pripažįstami  „moksliniais“, šiurkščiai  pažeidžia  tiek autorių, tiek  žmogaus ir piliečio,  laisvosios rinkos įstatymus, iškreipia      mokslo esmę, tarsi jo rezultatų  svarba priklausytų tik  nuo leidinio, kuriame  paskelbti.

Betgi  kas suteikė teisę tokioms, kad ir  JAV minėtoms  biznio firmoms kaip ISI, „Thomson Reuter“ ir daugeliui kitų vertinti, kokie kitų valstybių leidiniai ar straipsniai  yra  „moksliniai“, kokie ne? Nepasisekė rasti  tarptautinių institucijų aktų, pagal kuriuos jos  galėtų   prisiimti mokslo dievų funkcijas. Minėtos ir panašios firmos dažniausiai buvo suorganizuotos  JAV ir kai kurių kitų valstybių žvalgybos institucijų dar „šaltojo karo“ metais, kad sektų ir kauptų duomenis apie „socialistinio lagerio“ studijų ir mokslo institucijas, jų atliekamus tyrimus ir pasiektus mokslo rezultatus. Tų duomenų kaupimas tada nepigiai atsieidavo JAV ir kitų valstybių biudžetams. Dabar  patys  laisvų valstybių, kaip ir Lietuvos,  atstovai, teikia jiems visų kadaise buvusių ir slapčiausių tyrimų duomenis ir dar užmoka,  kad įsirašytų į  savo  „duomenų bazes“,  nors kitiems  už teisę susipažinti tenka vėl pakloti nemažus pinigus.  Lietuvoje tik keletas institucijų turi prieigą prie tų  „duomenų bazių“.  Be to, kadangi visa ten  rašoma tik anglų kalba, tad ir ne kiekvienas gali gerai suprasti dažniausiai labai sudėtingai – „moksliškai“ parašytų tekstų.

Nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad, pavyzdžiui, Lietuvoje kas būtų pasinaudoję tomis „duomenų bazėmis“ spręsdamas  vieną ar kitą problemą. Daugeliu atvejų pasinaudoja tik kaip nuorodą  “mokslų spartuoliai“ – rašytojai,  kurkdami  straipsnius į tas „bazes“. Bet  kol ir rimtų tyrėjų  straipsnis paskelbiamas, neretai jau būna praėję  treji ar daugiau metų. Tad dažniausiai iš tų „duomenų bazių“ „naudos“  galėtų turėti bent mokslo istorikai, bibliotekininkai, na, žinoma, ir mokslo valdininkai,  kurie ir mokslą nori vertinti tik jiems suprantamais „daugiau“ ar „mažiau“ akivaizdžiais skaičiais.

Lietuvos  valdžia prievartaudama  dėstytojus ir mokslininkus skelbti straipsnius tarptautinėse „duomenų bazėse“, praktiškai skurdina  autorius  ir mokslo institucijas, žudo lietuvių kalbą,  smaugia tautiškumą. Pagal tokių straipsnių skaičių lenktyniauti su JAV, Anglijos, Vokietijos studijų ar mokslo institucijomis – nerimta, nes beveik neįmanoma rasti nei JAV, nei Anglijos ar Vokietijos aukštosios mokyklos, kurių leidiniai nebūtų įrašyti į minėtų  firmų kontroliuojamas „duomenų bazes“. Be to, ten „tarptautiškumą“ garantuoja jau ir tai, kad rašoma ir skelbiama tik anglų ar vokiečių  kalba. Bet nežinoma,  kad kokioje nors ir  ES šalyje, siekiant geresnių „tarptautiškumo“ rodiklių, būtų bent kokį dalyką imta dėstyti lietuvių kalba.  Beje, tarp pirmųjų iš Baltijos šalių, suvokusių viso to žaidimo  esmę, buvo estų mokslininkai, iš pat pradžių  nepagailėję pinigų, kad   jų  leidiniai būtų  įtraukti į tas  „tarptautinių duomenų“ bazes. Tad neretai jie ir  atsiduria tarp pirmaujančiųjų pagal straipsnių skaičius tose „duomenų bazėse“.  Beje, beveik neskatinama mokslininkų rašyti monografijų. Tik apie straipsnius kalbama ir beveik visose  mokslą ir studijas vertinimo  instrukcijose.

Tą patį galima pasakyti ir apie  studijų ir mokslo institucijų kitą vertinimą „tarptautiniu mastu“ –  citavimo  indeksą.  Pagal mokslo valdininkų nuostatas  geresnis tas mokslininkas, kuris daugiau kartų  cituojamas „tarptautinių duomenų bazių“ leidiniuose. O tai  tas pat, kaip ir su pačiais straipsniais. Jei reikalaujama – būna.  Neatsitiktinai, vartant įvairių šalių „duomenų bazių“ leidinius, galima aptikti vis  tų pačių autorių ir vis apie tą patį rašomų, tik skirtingais pavadinimais, straipsnių, kurių autoriai  neretai ir  patys save ar draugus cituoja.  Kita vertus, pats citavimo  dažnis nerodo  cituojamojo straipsnio ar kito leidinio minties  naujumo,  originalumo, nes    cituojami dažniausiai  tie, kurių idėjos nepasitvirtino, bet tuo  iškeliant savo darbų reikšmę; cituojama ir pataikaujant — ypač diktatūros  šalyse. TSRS okupacijos metais net akušerijos mokslininkai savo straipsniuose neišsiversdavo be vadinamųjų marksizmo-leninizmo klasikų ar valdžios vadų citatų. Tikriems, naujiems mokslo kelių tiesėjams dažniausiai iš viso nereikia citatų. Tikras mokslas, kaip sakyta, tai naujas žingsnis pažinime. Apskritai mokslo ir jo institucijų vertinimas pagal skelbtus straipsnius „duomenų bazėse“, citavimą – tai tas pats, kaip vertinti ne tikrąjį mokslą, o tik straipsnių autorių  sugebėjimus vaidinti mokslinikų vaidmenį.

„Tarptautiškumas“, kaip ir vertinimas pagal straipsnius tarptautinėse „duomenų bazėse“, „citavimo indeksus“ iš esmės   neatspindi nei studijų, nei atliekamų mokslo darbų svarbos ir kokybės ir yra tik politikų – globalistų ir mokslo biurokratų išmislas.  Tas pat pasakytina ir apie svetimšalių mokslo ir studijų institucijų steigimą Lietuvoje. Jeigu kurioje šalyje veikia iš tikro ypatingai veiksminga  studijų ar mokslo tiriamojo darbo sistema, kodėl neįkūrus jos filialo Lietuvoje, bet lietuviško. Įkurtojo, kaip Balstogės universiteto filialo veikla, labiau atspindi buvusių okupantų užmačias, tampa  kliūtimi Lietuvos lenkų integracijai,  o kartu   trukdo  ir nepriklausomos Lietuvos valstybingumo stiprinimui. Ir iš viso „tarptautiškumo“ skatinimas  tik mažiausiose Europos valstybių  aukštosiose  mokyklose ir moksle  pražūtingas  tų valstybių  tautų  savimonei. Juk, pavyzdžiui, ir lietuvių broliai prūsai sugermanėjo, kaip ir LDK ir lenkų okupacijos Rytų Lietuvoje metais didelė dalis lietuvių sulenkėjo, kai švietime, studijose,  moksle, bažnyčiose imta vartoti atėjūnų lenkų, kaip ir Mažojoje Lietuvoje – vokiečių kalbas.

Istorija patvirtina,   kad okupantai lengviausiai pergalę pasiekia  ištrindami  tautinę savimonę ir valstybinio  savarankiškumo svarbos suvokimą. Bet  liūdniausia, kad šiandieną mūsų, lietuvių  Tauta jau pati  eina savžudybėn, pasitikėdama savo išaugintais valdininkais, nors tarsi apakintais   Dolerio ir jo sūnaus Euro visagalybės  blizgesio.  Tauta išnyks, išsiblaškydama po pasaulį ar įsiliedama  į „vieningos Europos“ tautų šeimą – suanglėjusi  ar sugermanėjusi, jei ir toliau taip sparčiai praras   savo tautinę savimonę, norą kovoti ir dirbti dėl savo žemės,  norą būti istorijos kūrėja, jei susitaikys  su  stebėtojos, nuolankios vykdytojos vaidmeniu.  Ir jos,  kaip ir mirusio žmogaus, jau niekas niekada nebeprikels.

Maža paguoda ėriukui, jeigu  jis sužino, kad jį suės  ne meška, bet  liūtas ar  sudraskys erelis.

Pabaiga