KTU docentė E. Kumpikaitė: Lietuvos tautinių audinių raštuose užkoduota mūsų savimonė

Tekstilė – tai ne tik technologija, bet ir mokslas bei projektavimas. Viena iš Kauno technologijos universiteto (KTU) plėtojamų mokslo sričių yra tautinė tekstilė. „Tautinės tekstilės tyrimai yra ne tik labai įdomūs ir uždegantys, bet ir nepaprastai svarbūs, siekiant pažinti ir išsaugoti mūsų, lietuvių, tautinį tapatumą ir užtikrinti jo tęstinumą“, – įsitikinusi Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto (MIDF) Medžiagų inžinerijos katedros docentė Eglė Kumpikaitė, dėstanti Mados inžinerijos studijų programoje.

Tautinės tekstilės tyrimai Universitete buvo pradėti 2001 metais. Tautinės tekstilės tyrimų pradininkai buvo KTU profesoriai Vytautas Milašius ir Jurgis Katunskis. 2007-iais šiuos mokslinius tyrimus į savo rankas perėmė MIDF Medžiagų inžinerijos katedros docentė E. Kumpikaitė.

Tyrinėdama tautines lietuvių juostas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, E. Kumpikaitė teigia, kad tautinė tekstilė yra viena kultūros paveldo vertybių, leidžiančių lietuviams pažinti save.

„Per tautinę savimonę ir gebėjimus, perduotus mūsų ainių tautinių audinių raštuose, spalvose ir ornamentikoje, mes galime išsaugoti savo tradicijas, tautinį tapatumą ir istorinį tęstinumą, – įsitikinusi docentė. – Juostos – tai vieni gražiausių ir išraiškingiausių lietuvių tautinių audinių. Jų gamybos, puošybos būdų bei ornamentų įvairovė yra labai savita ir originali“.

Juostos dažnai naudotos tiek lietuvių buityje, tiek ritualuose. Juosta yra neatsiejama lietuvių tautinio kostiumo dalis, taip pat ji dažnai naudota paprasto žmogaus kasdienybėje, pavyzdžiui, kūdikiams vystyti, lauknešėliui nešti, ar kaip dovana įvairių švenčių metu, pavyzdžiui, vestuvių, krikštynų, laidotuvių.

„Svarbu ne tik pamatyti tautinių juostų grožį ir įvairovę, bet ir atskleisti mūsų tautinį tapatumą per jų išaudimo techniką, ornamentus ir raštų bei spalvų pasiskirstymą“, – sako E. Kumpikaitė.

Megztos virbalais

Bendradarbiaujant su Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir Lietuvos dailės muziejaus darbuotojais, buvo pastebėta, kad Lietuvoje naudotos kelios juostų rūšys.

„Beraštės juostos yra pačios paprasčiausios, audžiamos drobiniu pynimu, skirtingų spalvų metmenimis raštui gauti. Šių juostų ornamentai labai nesudėtingi, sudaryti iš išilginių linijų, smulkių langelių, slankstelių. Ornamentas priklauso nuo metmenų spalvinio sugrupavimo“, – kalbėjo E. Kumpikaitė, pažymėdama, kad tokios juostos labiausiai paplitusios Aukštaitijoje ir Žemaitijoje.

Minėtų muziejų etnologai išskiria megztines juostas, megztas virbalais iš vilnonių siūlų, kurios buvo sutinkamos Pietryčių Aukštaitijoje XIX–XX a. sandūroje. Šioms juostoms nebūdinga ornamentika – tik jų galuose išmezgami spalvoti dryželiai.

Minimos ir austinės juostos, audžiamos dimine technika. Jų raštai yra daug smulkesni ir spalvingesni negu kitų diminių audinių. „Diminiuose audiniuose raštas sudaromas iš ataudų, t.y. skersinių juostos siūlų, rašto vietoje iškeliant juos nedideliais pluošteliais į audinio paviršių, – paaiškina mokslininkė. – Jos dažniausiai naudotos kūdikiams vystyti.“

Visgi, labiausiai paplitusios Lietuvoje yra vytinės, pintinės, kaišytinės ir rinktinės juostos.

Kilo iš Egipto

Anot E. Kumpikaitės, vienos seniausių Lietuvoje naudotų juostų yra vytinės juostos. Archeologai mano, kad jų gamybos technologija atsirado Egipte prieš du tūkstančius metų ir per Romą išplito Vakarų ir Šiaurės Europoje. Lietuvoje jos randamos IV–V a. kapuose.

Vytinių juostų raštai labai paprasti, nesudėtingi, smulkūs: išilginiai ir skersiniai dryželiai, kvadratėliai, smulkučiai slanksteliai, išdėstyti eglute. Juostos vejamos kvadratinėmis lentelėmis su dviejomis, keturiomis, šešiomis skylutėmis, kurios, jas įvairiai pasukant, atlieka nytelių vaidmenį. Vytinės juostos paplitusios visoje šalyje, tačiau ilgiausiai išsilaikė šiaurės Lietuvoje.

Tuo tarpu pintinės juostos pinamos iš besikryžiuojančių kelių spalvų siūlų grupių. Tokiu būdu galima sudaryti rombus, pusrombius, eglutes ir kitus motyvus.

„Iš metmenų siūlų pinamos juostos skirstomos į dvinytes ir miliškai išaustas. Pirmosios vadinamos eglinėmis, antrosios kryžminėmis, – pasakojo E. Kumpikaitė. – Labiausiai paplitusios ir ilgiausiai išsilaikė Aukštaitijoje, mažiau Šiaurės ir Pietryčių Žemaitijoje.“

Pasak docentės, kaišytinės juostos būdingiausios Dzūkijai, šiek tiek mažiau Suvalkijai: „Ornamentas sudaromas iš papildomų ataudų, juos iškaišant rašto vietoje, todėl kiekvienas rašto elementas gali būti kitos spalvos. Fonas audžiamas drobiniu pynimu baltos ar lino spalvos, raštas kaišomas vilnoniais ar pusvilnoniais spalvotais siūlais.“

E. Kumpikaitė pažymi, kad kaišytinių juostų raštai būna labai įvairūs – nuo paprastų kvadratėlių, iki gana sudėtingų katpėdėlių ir žvaigždučių. Vienpusės juostos, kurias ryšėdavo tik moterys, pradėtos austi tik XIX a. pradžioje.

Labiausiai paplitusios – rinktinės juostos

Anot mokslininkės, labiausiai Lietuvoje paplitusios rinktinės juostos, kurių išlikę daugiausiai, o jų ornamentika yra išraiškingiausia, originaliausia ir gražiausia.

„Rinktinės juostos, pradėtos austi nuo XIII a., paplitusios visoje Lietuvoje, ypač Dzūkijoje ir Suvalkijoje. Jų fono metmenims ir ataudams paprastai naudojami balti ar natūralios spalvos lininiai ar medvilniniai siūlai, rašto metmenims – spalvingi vilnoniai siūlai, kurie dažniausiai yra storesni ir putlesni, nei fono, – sakė E. Kumpikaitė. – Dėl šios priežasties juostos raštas nuo fono skiriasi ne tik spalva, bet ir išraiškinga faktūra.“

Docentė pastebi, kad svarbų vaidmenį rinktinių juostų išvaizdai ir grožiui turėjo jų kraštų apipavidalinimas bei juostų galų užbaigimas.

„Rinktinių juostų kraštuose dažniausiai drobiniu pynimu įaudžiami spalvoti metmenys, o juostos pagrindinė dalis aprėminama nelabai plačiais, iki 0,5 cm, krašteliais. Aukštaitijos siaurų juostelių kraštai dažnai būna labai siauri – vos 1-2 siūlai. Dzūkijoje, Žemaitijoje pasitaiko juostų su platesniais nei 0,5 cm kraštais, o kai kuriose Suvalkijos juostose krašte išrenkami nesudėtingo ornamento rašteliai“, – kalbėjo E. Kumpikaitė, pridurdama, jog suvalkiečių ir žemaičių juostose centrinė dalis ir kraštai išdėstomi trimis beveik vienodo pločio dalimis.

Tyrėjos manymu, pagrindinė juostų puošimo priemonė yra kutai. Vidutinio pločio juostos visuose regionuose puošiamos įaustais kutais, šalia ataudo įterpiant 3–7 pluoštelius įvairiaspalvių siūlų. Pavyzdžiui, siaurose aukštaitiškose juostelėse paliekami tik 2–3 cm metmenų galai.

„Mažojoje Lietuvoje juostos buvo audžiamos ilgos, vyniojamos į kamuolius ir karpomos reikiamo ilgio. Jose kutų nebūdavo, – pažymėjo E. Kumpikaitė. – Tuo tarpu Suvalkijos juostų kutai labai puošnūs, dažnai šalia siūlų įaudžiami tiek vienspalviai, tiek margi ir languoti skudurėliai“.

Vienas dažniausių – saulės simbolis

KTU docentės teigimu, norint atskleisti lietuvių tautos tapatumą ir išskirtinumą iš kitų Europos ir pasaulio tautų, svarbiausia išsiaiškinti tautinės tekstilės ornamentiką, dažniausiai tautinėse juostose naudotus ženklus ir simbolius bei jų prasmes.

Rinktinių juostų ornamentai gali būti: augaliniai (lelija, ąžuolo lapai, dobiliukai, roželės, eglutės, katpėdėlės ir kt.), gyvūniniai (balandžiai, žirgų galvos ir kt.), mitologiniai (stilizuotos žvaigždės, saulė, mėnulis ir kt.), geometriniai (patys seniausi, – aut. past.), kurie dar skirstomi į uždaruosius (rombas, trikampis, kvadratas, stačiakampis, daugiakampis) ir atviruosius (įvairios linijos, kryputės, įvijos, kryželiai).

Pasak mokslininkės, rinktinėse juostose vyrauja dangaus kūnų simboliai, dažniausiai kryželiai, žvaigždutės: „Rombe dažnai pasitaiko šešiakampė segmentinė žvaigždė, atitinkanti visai Europai būdingą saulės simbolį. Saulės kelio dinamiką perteikia įvija ir kryžminis saulės spindulys“.

E. Kumpikaitės teigimu, augalinis ornamentas paplinta tik vėlesnėse juostose. Dažnai pasitaiko žiedo, pumpuro motyvas, labai stilizuotas „gyvybės medis“. Žvaigždės perauga į žiedus, o kryputės, trikampėliai, rombeliai pavirsta lapeliais, koteliais.

Juostose sutinkamų simbolių ir ženklų paplitimas įvairiuose Lietuvos regionuose yra skirtingas. Pavyzdžiui, svastikos ar žalčio simboliai labiausiai paplitę Mažojoje Lietuvoje, kryžiuko ornamentai vienodai paplitę visuose Lietuvos regionuose. Tuo tarpu Žemaitijoje, Suvalkijoje, Aukštaitijoje ir Dzūkijoje labiausiai naudojami rombo su ataugėlėmis („roželėmis“) tipo ornamentai.

„Tautinės tekstilės tyrimai yra ne tik labai įdomūs ir uždegantys, bet ir nepaprastai svarbūs, siekiant pažinti ir išsaugoti mūsų, lietuvių, tautinį tapatumą ir užtikrinti jo tęstinumą“, – įsitikinusi tyrėja.

Didžiausios juostų kolekcijos yra sukauptos Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Lietuvos dailės muziejuje Vilniuje ir Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune.