S. Kurgonaitė. Kodėl lietuvės neina tarnauti į kariuomenę

Lietuvių vyrų žygdarbiai ir narsa nuo seno apipinti legendomis. Štai Teodoriko Didžiojo, Jordano, Izidoriaus Seviliečio ir kitų žymių metraštininkų užrašytais žodžiais, baltai buvo „tie, kurių Aleksandras Didysis patarė nejudinti, Epyro valdovas Pyras irgi jų bijojo, Julijus Cezaris vengė minėti.“ Arkivyskupo Chimeneso de Rados, karaliaus Alfonso X Išmintingojo raštininkai pažymi, jog lietuviai  „buvo iš prigimties taurūs ir drąsūs, gražaus ir mandagaus elgesio, reikalus tvarkė atsargiai ir patvariai, išbandyti veiklos ir papročių, vyriškai tvirti, aukšto ūgio ir liekni, kantrūs sužeisti, greitų rankų, stipraus kūno, vikrių kojų, ramaus būdo, šviesios spalvos“. Kokios buvo baltų moterys, kokios vėliau buvo lietuvės šie metraštininkai nutyli. Galima tik konstatuoti faktą, kad jos gimdė pasauliui didvyrius, bet kokios buvo pačios nežinia.

Apie jas nieko nebuvo prirašyta, bet kalbos sklido iš lūpų į lūpas. Jos buvo tautos įsčios. Žmonių šaltinis. Jos galėjo sutramdyti giminės ar genties priešus, taip pat bendruomenei suteikti gerovę, gydyti ligas. Kadangi joms buvo priskirta viso žinojimo, valdymo, kūrimo ir griovimo galia, moterys pagonybės laikotarpiu buvo laikomos kone sakrališkomis. Kaip pagrindinė kultūros elementų kūrėja taip pat buvo moteris. Aptikta tikėjimų ir apeigų elementų, atėjusių iš amžių glūdumos. Tačiau vėliau atslinko neramūs laikai ir jos turėjo sumokėti už kadaise turėtas galias: protingos, gražios, išmintingos apšauktos raganomis, persekiotos ir degintos ant laužo. Įbaugintos, įtikėjusios nuo seniausių laikų, dar ir šiandien sau įsikalbėjusios, jog stokoja agresyvios drąsos, ryžto, valios ir ištvermės, slepia tai, ką turi vidujai.

Ne kitokia ir aš pati. Ilgai dvejojau prieš einant tarnauti į kariuomenę: daugiau nei metus. Bijojau. Maniau, ne man. Buvau įtikėjus – aš per silpna, per baili. Aplink save girdėjau visažinių balsus, skalambijančius, kokią nesąmonę čia sugalvojau: „jinai kaip ką sugalvos – vis kaip nežmogus“, „kariuomenė – vyrams, ne moterims“, „kaip tokia, kaip tu (1,59 m, 53 kg) tą ekipuotę, šalmą, šautuvą, amunicijos diržą (suprask, savo svorį) paneš?“ Panašioms šnekoms nebuvo galo. Bet kaip ir kiekvieną kartą, klausiau vidinio balso, savęs pačios, ir nors visas pasaulis buvo prieš mane (išskyrus vieną žmogų), pradėjau tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Negaliu sakyti, kad iki šiol tarnyba ėjo kaip per sviestą, buvo visko, teko ir:

• šturmuojant pastatą įstrigti lango rėme per pratybas „Mūšis mieste“;
• per orientacinį žygį netikėtai sau pačiai prasmegti kaip kuolui iki pusės su visa ekipuote pelkėtam mėšle;
• užimti gynybos pozicijas dilgėlių raiste;
• po šliaužimo testo 100 m per kadagius à la „Kristaus kančia“, ryte atsibusti „so so – 50/50” mėlyna;
• ridentis nuo kalvos kaip forces apsikabinus savo šautuvą ir spjaudyt smėlį pakliūvantį į burną;
• išsikasti tokį gilų apkasą, jog pati negalėjau iš jo išlipti ir atėjęs dvimetrinis „kolega“ kaip koks kranas iškėlė mane už rankų…

Ir tai tik buvo pradžia.

Gerai! Man patinka kariuomenė. Joje pradedi vertinti paprasčiausius dalykus: karštą dušą po kelių dienų praleistų lauko-miško-pragaro pratybose; lauko sąlygomis pasigamintą karštą kavą su kareivišku raguoliu-sausainiu ir marmeladu; užkandį su duona ir medum; gulėti palapinėj merkiant lietui ir džiaugtis, jog ją spėjai pasistatyti laiku ir tinkamai; ir jei labai pasiseks – klausytis griaustinio ir grožėtis žaibais miške, jausti, kaip įsimagnetina laukai ir tu pati. Nesu mačius, nesu buvus gražesniam nei Ruklos miške. Kaip iš pasakų. Kartais pamiršti, kur esi. Na, tik šautuvas ant krūtinės ir kerziniai batai vis grąžindavo mane į realybę. Bet geriausia dalis vis tik yra kamufliažo uniforma: tau niekada nereik galvot, ką šiandien rengtis. Beveik kaip Stivas Džobsas (Steve Jobs). Tik ne.

Karės savanorės šiandien esam mažuma – penki būriai po vieną. Man, gyvenusiai Izraelyje, kur karinę tarnybą atlieka tiek merginos, tiek vaikinai ir tai laikoma savaime suprantamu dalyku/privilegija/pareiga jau 70 metų, šie lietuviški statistiniai duomenys neduoda ramybės jau trečias mėnuo. Kodėl lietuvės neina tarnauti į kariuomenę?

Nori nenori pradedu mus, lietuves, lyginti su žydėm. Pradėjusios tarnybą nuo aštuoniolikos metų, savo gimtinę ginklu ir protu jos gina du metus, vaikinai – tris, vėliau išlieka aktyviajam rezerve ir reikalui esant per maždaug tris valandas yra mobilizuojami į buvusias tarnybos vietas. Prirašyta knygų, atlikta aibė mokslinių tyrimų, jog būtent tarnyba kariuomenėje nulėmė tokį Izraelio gyventojų inovatyvumą, verslumą, kūrybiškumą, mentaliteto ir kultūros formavimąsi, požiūrį į šeimą, į savo valstybę. Negaliu vadint Izraelio šalim, tai – didelė šeima, kurios dalimi teko laimė būti ir man. Jie – vienas kumštis. Kito laimę ar nelaimę priima kaip savo. Nuoširdžiai. Ir su malda. To pasigendu Lietuvoje. Kita vertus, negaliu atsistebėt, kokios žydės drąsios, narsios, rizikuoja gyvybe kone kasdien, mirtį priima kaip duotybę, bet kartu išlieka tokios moteriškos, šeimyniškos, mylinčios gyvenimą. Svajoju ir aš tokia būti.

Žmonės, kuriuos vadiname didžiaisiais, – tai tie, kurie vienaip ar kitaip užsikrovė ant savo pečių pasaulio naštą: rado geresnę ar blogesnę išeitį, jie sėkmingai jį susikūrė iš naujo arba pražuvo; bet pirmiausia jie prisiėmė šią milžinišką naštą. Kad žiūrėtum į pasaulį kaip į savo, kad laikytum save kaltu už jo klaidas ir didžiuotumeis pažanga, turi priklausyti privilegijuotųjų kastai; tiktai tie, kurie jį valdo, yra įpareigoti pateisinti pasaulį jį keisdami, mąstydami, atskleisdami. Lietuviai vyrai nuo amžių amžinųjų yra prisiėmę šią atsakomybę ir šią naštą.

Neturiu ambicijų prilygti vyriškajai lyčiai „greitom kojom, vikriom rankom“. Tik iš patirties žinau, kaip kariai vertina miegą. Antai mes „turim teisę miegoti ne mažiau nei keturias valandas per parą“. Kartais miegam mažiau, kartais nemiegam visai: būna vykdom užduotį, būna budim. Aš nežinau, kodėl kitos lietuvės neina tarnauti į kariuomenę. Bet žinau, kodėl atėjau aš.

Aš noriu, kad kai šiam kariui, mano protėvių sūnui bus sunku, ir jis norės tik trumpam sumerkti akis, jis žinotų – esu šalia, jei manęs jam prireiks. Aš budėsiu už jį, kol jėgas jis atgaus. Nes skolinga aš jam, kad galiu lietuviškai dainuoti dainas, skaityti eiles. Aš jam skolinga už medų ir bitę, už pasakų mišką.

Naktis. Baigiu rašyti.
Aš šiąnakt budžiu. Nuo dviejų iki šešių.
Saugosiu kario miegą.
Jo širdį. Jį visą.
Nes šis vyras yra sūnus tų, kurie per amžius budėję laisvę laimėjo.
Per aukas ir pasišventimą.
Nes jei šis vyras
Savigarbą,
Laisvę,
Gyvybę praras – jas prarasiu ir aš.
Mano protėvių sūnus. Žvejys. Žemdirbys.
Mano protėvių sūnus. Mano vyras. Karys.
Kaip aš garbinu to vyro rankas.
Jomis jis pastatė tvirtovės sienas. Jomis supylė kalvas.
Todėl aš, Mẽdupė, baltų dukra.
Šiąnakt nuo dviejų iki šešių.
Nesumerksiu akių.
Saugosiu miegą mano protėvių sūnaus.
Saugosiu širdį, kaip savo pačios, šito vyro drąsaus.