Dar viena prof. G.Procutos dovana Šiaulių universiteto bibliotekai

„Vasario 16 diena ne vien Nepriklausomybės paskelbimo, bet ir mūsų vedybos diena, kuri pagimdė Eglę, o jinai Antaną ir Juliuką – o mes visi mylim Lietuvą“, – tai prof. Ginučio Procutos įrašas Šiaulių universiteto bibliotekai dovanotoje knygoje. 2016 m. vasario 16 d. data liko įrašyta leidiniuose, kuriuos knygų mecenatas skyrė Šiaulių universiteto bibliotekai bei jos skaitytojams. Praėjusių metų spalio mėnesį bibliotekininkai džiaugėsi gavę Otavos universiteto profesoriaus (šiuo metu gyvenančio Toronte) 16 spaudinių siuntinį. Ir štai vos po septynių mėnesių – vėl nauja siunta. Šį kartą – 34 leidiniai lietuvių, anglų ir prancūzų kalbomis. 

Visų knygų tituliniuose lapuose (dovanotojas pasirenka dažniausiai šią vietą) skaitytojai ras įrašą: „Šiaulių universiteto bibliotekai! Genius Procuta. Toronto, Kanada. Vasario 16, 2016“. Toks trumpas įrašas yra tik penkiose knygose, visos kitos dedikacijos platesnės. Jose ryškėja profesoriaus santykis su konkrečia knyga, jos autoriumi, visuomeninio, politinio, kultūrinio gyvenimo aspektai, įvykiai, asmeninė patirtis, biografijos detalės, kartais galima sužinoti ir dovanojamos knygos istoriją. Kelių knygų įrašai pradėti žodžiais: „Su meile ir geriausiais linkėjimais“. Beveik visi spaudiniai paženklinti antspaudu: KNYGOS LIETUVAI EX LIBRIS GENIUS PROCUTA TORONTO KANADA (antspaudai yra įvairiose leidinių vietose).

Šioje siuntoje yra prof. G. Procutos straipsnis „Mokytojas sovietinėje Lietuvoje“. Tai 1974 m. Romoje išleistas atspaudas iš Lietuvos katalikų mokslo akademijos „Suvažiavimo darbų“ 8-ojo tomo. Apie lietuvių išeivių domėjimąsi savo tėvyne, jos praeitimi bei dabartimi liudija ne vienas įrašas įvairiais metais pasirodžiusiose knygose. Sovietmečiu Lietuvoje išleistose ideologizuotų knygų dedikacijose dovanotojas paaiškino, kodėl Vakaruose gyvenantiems lietuviams jos buvo reikalingos. 1972 m. M. Burokevičiaus knygoje „Lietuvos KP ideologinis darbas su inteligentija 1940–1965 m.“ jis rašo: „Aš nuo 1965 m. buvau Čikagos univ. aspirantūroje, man šitokia literatūra buvo reikalinga suprasti, kas dedasi Taryb. Lietuvoj“. Knygos „Istorijos klastotojai: užsienio lietuvių nacionalistų koncepcijų kritika tarybų Lietuvos istorijos klausimais (1940–1974)“, išleistos 1976 m., komentare pabrėžia sovietinio režimo požiūrį į išeivius: „Ši knyga parodo, kaip Taryb. režimas Lietuvoje sekė ir reagavo užsienyje gyvenančių liet. mokslininkų sovietų sistemos kritiką“. Abiejų leidinių įrašuose prof. G. Procuta  mini, jog juose kritikuojamas ir jis. Prisipažįsta, kad buvo prisidengęs Tautrimo slapyvardžiu. Šiose knygose skaitytojai ras knygos savininko marginalijų: pastabų, taisymų, pažymėtų vietų.

Lietuvių tautos išgyventi istoriniai įvykiai aprašyti dar keliose atsiųstose knygose. Jų įrašai byloja ne tik apie prof. G. Procutos domėjimąsi tėvynainiais, bet ir asmeninis požiūris į Lietuvos istorijos įvykius, išgyvenimai, vertinimai. Ypatingas dėmesys skiriamas Vokietijos DP stovyklų leidiniams. Dovanodamas B. Kviklio (pasirašiusio K. Pelėkio slapyvardžiu) knygą „Genocide: Lithuania`s Threefold Tragedy“, išleistą 1949 m., akcentuoja ne tik lietuvių tautos, bet ir knygos istorinę reikšmę: „Labai svarbi reta knyga – mūsų krašto žmonių ir valstybės kančių ir neteisybės istorija. Dėl pokario nedateklių spausdina ant prasto popierio… Jos neskolinkite, laikykite bibliotekoje istorinėm tyrimų konsultacijom“. Įrašas 1947 m. pasirodžiusioje  H. Žemelio knygoje „Okupantų replėse“ atskleidžia dar ir prof. G. Procutos biografijos štrichą: „Svarbi ir reta knyga Lietuvos istorijai po vokiškuoju nacizmo jungu 1941–1944 metais parašyta žmogaus, kuris ją patyrė ir nukentėjo. Su autorium dirbau „Akiračių“ mėnraščio redakcijos kolektyve Čikagoj 5 metus“.

1981 m. Maskvoje išleistas rinkinys „The Glade With Life-Giving Water“ – tai Lietuvos, Latvijos bei Estijos prozininkų kūriniai, išversti į anglų kalbą. Joje rašydamas dedikaciją profesorius atkreipia dėmesį į tautinius simbolius, kurie atsirasdavo ir sovietmečiu: „Taip pat pastebėkite, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos įvadų iliustracijos turi geltoną, žalią, raudoną ir atatinkančias Latvijos ir Estijos baltą, mėlyną ir juodą spalvas… ar kažką labai panašaus. Knygos viršelis yra papuoštas trišakiu inkaru. Inkaras  Vakaruose yra simbolis Vilties. Menininkas lyg išspėjo, išpranašavo Pabaltijo išsilaisvinimą, kuris atėjo po 10 m. kai knyga buvo išleista“.

Rytų Prūsijos gyventojų tragediją skaitytojams yra atskleidęs žurnalistas B. Daunoras (slapyvardis Daubaras) 1954 m. „Nidos knygų klubo“ Londone išleistoje knygoje „Duonos beieškant“. Apie to krašto vaikų likimą žinios ilgą laiką buvo labai menkos, savo istorijas vengė pasakoti tuos įvykius išgyvenę liudininkai. Dabar, išgirdę terminą „vilko vaikai“, žinome, kad kalbama apie vokiečių vaikus, plūstelėjusius iš Rytprūsių į Lietuvą po 1945 m. sovietų okupacijos. Šis leidinys – įrodymas, kad temą atskleisti būta bandymų, nors pasakojime „vilko vaikų“ terminas nevartojamas. Šios knygos tituliniame lape prof. G. Procuta rašo: „Labai įdomi istorija, kaip pokaryje iš Rytų Prūsijos bėgo vaikai / paaugliai, kartais ir moterys pas Lietuvos žemdirbius ieškodami išsigelbėjimo iš siaučiančio bado“. Leidinyje yra likusi ir 1978 metų autoriaus dedikacija.

Šioje siuntoje yra dar vienas „Nidos knygų klubo“ spaudinys – tai M. Vaitkaus „Milžinų rungtynėse: 1940–1944 m. atsiminimai“. Įrašas jame liudija profesoriaus asmeninio gyvenimo faktus bei patyrimus: „Mano labai mėgstamo atsiminimų autoriaus, berods, paskutinis tomas. Gyvendamas N. Zelandijoje platinau šios leidyklos lietuviškas knygas“. Biografijos detales, pažintis su įvairiais žmonėmis atskleidžia ne vienas prof. G. Procutos tekstas. Atsivertę A. Mackaus knygą „Poezija“ (1972), N. Feigelmano „Lietuvos inkunabulai“ (1975), M. Krupavičiaus „Lietuviškoji išeivija“ (1959) universiteto skaitytojai sužinos apie pažintį ar draugystę su jų autoriais. M. Krupavičiui skirti ypatingai šilti prisiminimai: „Gerbiamą Mykolą Krupavičių esu girdėjęs kažkurioje šventėje ir vieną kartą esu Jį aplankęs su veikliu kolega Jonu Račkausku jo kukliame bute Čikagos priemiestyje Cicero. Jis paliko man „švento žmogaus“ ir didelio Lietuvos mylėtojo nepamirštamą įspūdį“.

Išsamūs dedikacijų tekstai leidžia pažinti dovanotoją, jo šeimos narius, kartu atskleidžia ir žmogiškųjų vertybių supratimą. Įrašas leidinyje „Catalogue of Exhibition“ (1993): „Man yra tekę būti Pr. Gudyno Restauracijos Centre bent tris kartus. Mane sužavėjo jų istorinių ir meninių objektų grąžinimas gyventi antrą kartą. Mūsų anūkai su mano priesakais ten nuvyko pirmą kartą atvykę į senelio vaikystės miestą ir taip pat buvo sužavėti. Nenuostabu, kad aš Gudyno Rest. Centą remiu atatinkamomis knygomis ir žurnalais“. Prisiminimais apie Vilnių dalijasi albume „Vilniaus universiteto kiemeliais“ (2003): „Vilniaus universiteto kiemų architektūrinės romantikos. Genius Procuta, vaikystę praleidęs Gedimino mieste, jo gatvių ir kiemų labirinte“. Dovanodamas R. Côté knygą „Anton Tchékhov“ (2005), atranda vardų sąsajas: „Čekovas „prancūziškai“! Mūsų vyriausio anūko vardas Antanas taip, kaip vyriausio brolio sūnaus. Mūsų tėvas irgi buvo Antanas. Prof., kuris atsikvietė dėstyti Otavos universitete buvo Antanas Ramūnas Paplauskas“. Iš įrašo ant 2009 m. reklaminio kalendoriaus viršelio sužinome apie profesoriaus brolį ir sūnėną: „Mano vyr. brolio architekto Vaclovo Procutos vyr. sūnaus raštinė Hamiltone, Naujojoje Zelandijoje“. Neslepiama meilė ir sentimentai Lietuvai albume „Piero della Francesca“ (1970): „Mes su Dalia pradėjome keliauti po Europą būdami apie 40 m.. Mūsų dukra Eglė (gerai baigusi gimnaziją) iš mūsų gavo trijų savaičių kelionę po Italiją. […] iš ten ragino mus nuvažiuoti į „bella Italia“, kuri tapo mūsų daugiausia išvažinėta nuo Veronos šiaurėje iki Sicilijos pietuose ir pamiltas kraštas Europoje (žinoma, su viena išimtimi – Lietuva)“.

Atskirai norisi paminėti knygas holokausto tema, nes jas prof. G. Procuta dažnai dovanoja įvairioms Lietuvos bibliotekoms. Kodėl tai daro, atskleidžia paaiškinimas, įrašytas knygos „Gyvybę ir duoną nešančios rankos“ (sąs. 1, 1997) tituliniame lape: „Aš virš 30 metų tyrinėjau žydų gelbėjimą Lietuvoje per vokiečių okupaciją“. Šių knygų komentaruose pateikia kuo daugiau informacijos, nurodo kai kuriuos puslapius, kur skaitytojas turėtų rasti svarbių žinių, išsako savo nuomonę, jei nesutinka su knygos autoriais ar rengėjais. Jaunimui skirtoje V. Kaplan knygoje „One More Border“ (2004) atkreipia dėmesį į vieno dokumento svarbą: „Nors ši knyga apie Lietuvos (Klaipėdos) žydų šeimos išsigelbėjimą yra skirta jaunimui, čia psl. 18–19 pirmą kartą išspausdinta lietuviško dokumento faksimilė. Šis dokumentas išgelbėjo keletą tūkstančių žydų ir Kaplanų šeimą, kuri šio dokumento dėka atsidūrė Kanadoje. […] Asmeniškai pažįstu šios knygos autorių – Kaplano anūką William“. Vieno 40 puslapių J. Bernstein leidinio „The Life of American Jew in Racist Marxist Israel“ (1984) dedikacijoje prof. G. Procuta išduoda jo išskirtinumą: „Jei autorius nebūtų Amerikos žydas, šį pamfletą sionistai pavadintų antisemitiniu. Vis vien jis yra įdomus, parodantis vieno žmogaus (žydo iš Amerikos) nusivylimą gyvenimu ir politika Izraelyje“.

Be minėtų knygų, prof. G. Procuta dar atsiuntė J. Kalvelio fotografijos parodos katalogą, O. Milašiaus bei V. Mozūriūno poezijos rinkinius, V. Krėvės „Pagundą“, išleistą anglų kalba, kelionių aprašymų knygų, Kanados istoriją prancūzų kalba.

Knygotyrininkams, bibliofilams ar tiesiog knygų mylėtojams visada smagu atrasti „suasmenintą“ knygą. Tokios yra visos prof. G. Procutos dovanojamos knygos: įrašai, antspaudai knygą tarsi sušildo, perteikia jos savininko individualumą. Patekusios į kitų skaitytojų rankas, skaitymo malonumu jos dalijasi iš naujo, ypatingai, kai galima justi, kaip jas vertino dovanojęs žmogus. Knygų mecenatas spaudiniais praturtino ne vieną Lietuvos biblioteką. Laiške Šiaulių universiteto bibliotekos direktorei Aušrai Mingailienei rašo, jog dovanojo apie 10 tūkstančių leidinių daugiau nei 20-čiai įstaigų. Žinoma, knygos buvo dovanojamos ir jam. Į Šiaulių universiteto biblioteką parkeliavo Plungės viešosios bibliotekos kolektyvo su nuoširdžia dedikacija-palinkėjimu 1997 m. prof. G. Procutai dovanota E. Ravickienės knyga „Šimtmečių takais“. Šiame leidinyje profesoriaus įrašytus žodžius, skirtus Šiaulių universiteto bibliotekai, turbūt būtų galima skirti kiekvienam jo dėka į Lietuvą atkeliavusiam spaudiniui: „Ši knyga yra man dvigubai brangi, bet mano dienos ir sveikata tirpsta… o aš su savimi pasiimti gi negalėsiu, todėl palieku Jums“.