Šį labai ankstyvą (šiemet Vilniaus apylinkėse radau jau vasario pirmąją) pavasarinį grybą mažai kas tepažįsta, nors ne vienas tikriausiai yra pastebėjęs šias ryškiai raudonas taureles. Auga drėgnoje puveningoje žemėje ant trūnijančių medžių liekanų krūmokšniuose, giraitėse. Neretai šalia auga pipirlapės, žibutės, plūkės.
Mikologas Viktoras Urbonas priskyrė prie nevalgomų, nors paminėjo, jog „kai kuriose šalyse šis grybas valgomas“ („Lietuvos grybų atlasas“, Kaunas, 2009, p. 509). Tarkime, rusų grybų atlasų autoriai jį rekomenduoja rinkti. Nors gardžiu kvapu ir skoniu nepasižymi, bet jį galėtume vertinti dėl išskirtinio ankstyvumo.
Paprastai auga puokštėmis, tad prisirinkti nesunku. Tiesa, būna žemėti, bet nuplauti paprasta – tai tvirtas grybas, be to, iš asmeninės patirties galiu pasakyti, jog galima valyti nebe nauju dantų šepetėliu, nesutrupės kaip kokia ūmėdė. Verdant ir kepant išlieka kietas, neištęžta.
Atskirai paminėtina, jog dažnai randamas sutrūkinėjęs ir primena gėlės žiedą: norint papuošti salotas, tai išties idealus pasirinkimas.
Nenustebkite, jei renkant „apšaudys“ sporų debesėliais, šitai būdinga subrendusiems vaisiakūniams.
Aleksandro Stabrausko Austriškosios plačiataurės vaizdų galerija.
