Su lituaniste, fotomenininke Ona Pajedaite kalbasi Juozas Šorys.
Pokalbio pradžia. Pradžia ČIA ir ČIA.
– Kita Jūsų veiklos sritis – etnokultūrinė. Kaip pradėjote važinėti į kraštotyros ekspedicijas, kaip įsitraukėte į tą įdomią veiklą? Kas ir kodėl Jus pakvietė?
– Kaip sakiau, ir iki to laiko daug keliavau po Lietuvą, ir mano nuotraukose buvo nemažai etnografinių motyvų. Bažnyčios, malūnai, dvarai, sodybos, kapinės, koplytėlės, piliakalniai… 1971 m. Norbertas Vėlius iš tuometinio Lietuvių kalbos ir literatūros instituto pakvietė mane fotografuoti kraštotyros ekspedicijos Dubičiuose (Varėnos r.), pačioje Dzūkijos širdyje. Tada į ekspediciją vykau pirmą kartą, viskas buvo labai įdomu. Dalyvavo keletas patyrusių etnografinės medžiagos rinkėjų moterų, atsidavusių tam darbui, mokančių surasti ir prakalbinti žmones, suburti padainuoti senutes dzūkes moteris. Jos ir kiti ekspedicijos dalyviai rinko dainas, pasakas, mįsles ir kitą tautosaką, pasakojimus apie papročius, darbus, įrankius, valgius ir kitką. Kai rinkėjai surasdavo įdomesnę pateikėją, padainuojančią šimtus dainų, pasakotoių, žymesnių muzikantų, žolininkių, juos nurodydavo N. Vėliui, o jis man duodavo žmonių sąrašėlį su kaimų pavadinimais, kuriuos reikia nufotografuoti. Keliaudavau jų ieškoti. Dzūkijos apylinkės ten labai gražios, teka Ūla, įspūdingi pušynai, kalneliai, su gamta tarsi suaugusios sodybos. Per dešimt ekspedicijos dienų apėjau daugybę kaimų, padariau ne tik daug paprastų kaimo žmonių – kartais tikrų filosofų, profesorių “šmukštarų”, štukorių – portretų (jų veiduose matyti ir graudulio, ir sąmojaus), bet ir etnografinių nuotraukų, taip pat išklausiau daug pasakojimų apie gyvenimą. Prisimenu įstrigusius žodžius: “Pasaulis didelia smūtnas…”; “Nebegaliu dainuot – ašarų pilna širdis…”; “Gyvenime daugiau vargo nei džiaugsmo. Vaikas mano – paskutinis valkata. Girtuoklėlis. Prisisiurbs ir paršliaužia rėplom”; “O mano vyras negėrė. Gerai buvo. Bet… prikibo tokia kirmėlė – vis vedusius viliojo. Prisiplakė. Žiū… surūgus tokia, kaip bulvė kepta, apsitaisius kaip laumė, o prikibo. Drebėsiu, virpėsiu, būdavo, laukdama savo laidoko…”; “Žemės? Kas duos tau žemės! Zuikių pasaka. Kad ir žemės nebėra kam dirbti. Visi darbingi jau po velėna…”
Daug tokių nelinksmų “pasakų” girdėjau, nes gyvenimas retai tebuvo linksmas, vargų netrūko, bet žmonės buvo išmokę išgyventi.
Ekspedicijų dalyvių lankomi seni žmonės tartum atgydavo. O juk matydavom, kad jaunimas nelabai juos gerbia, savųjų nevertinami, visų užmiršti, kartais ir užguiti kiūtodavo pakampėse. Tautosakos rinkėjai tiesiog prikeldavo tuos žmones, leisdavo jiems atsiskleisti, jie vėl pasijusdavo svarbūs, gerbiami ir reikalingi, nes juk ateina pas mane, ieško ir klauso manęs… Dainų, pasakų prašo, visokių baikų klausia ir į magnetofoną užrašo, nufotografuoja. Senoliai tarsi atjaunėdavo. Nuotraukose matome juos kupinus savigarbos ir orumo. Moterys po dažnų užrašinėtojų apsilankymų kartais susiburdavo į ansamblius, jie ir vėliau neiširdavo.
Po Dubičių buvo Adutiškis (Švenčionių r.), Aukštadvaris (Prienų r.), Žarėnai (Telšių r.), Kuršėnai (Šiaulių r.) ir kitos ekspedicijų vietos. Adutiškio apylinkėse įsiminė gražūs ir seni rytų aukštaičių kaimai su įsimintinomis pirkiomis. Patiko kupetinis Senosios Katinautiškės kaimas – trobos prie gatvės savitai išrikiuotos, visos tokios tamsios, net juodos, su išraiškingais ornamentais. O langelių, langinių puošyba, stogų išraitymai… Tad fotografavau ne tik žmones – ir namų detales, ir kiemus, ir ūkinius pastatus. Vėliau buvome Pagramantyje (Šilalės r.), ten irgi į atmintį įstrigo labai įdomios apylinkės, daug savitai audžiančių, dainuojančių, pasakojančių žmonių. Fiksavau, kaip valstiečiai veža šieną, krauna laukuose rugius, o kitur jau namuose juos į daržinę deda. Užėjau pasikalbėti ir pafotografuoti kalvį – iš kalvės išėjo toks galingas vyras su žmona… Žmonės, pjaunantys pievoje žolę, plakantys dalgį… Tiesa, Dzūkijoje dar pamačiau, kaip rugius pjauna su pjautuvu. Juos paprastai pjaudavo stogams dengti, nes ruginius šiaudus reikėdavo specialiai paruošti, sulyginti, viršūnes dailiai nupjauti. Dar matėme daug arklių, kaip juos kinko, kaip su jais važiuoja, aria, vagoja, šieno vežimus krauna ir veža, kaip jie paleidžiami naktigonėn. Dar mačiau, kaip statė gubas, kaip prie javų dirbo moteriškės. Subačiaus (Kupiškio r.), Aluntos (Molėtų r.) ekspedicijose užeidavome ir senų, apgriuvusių dvarų su įdomiomis liekanomis. Žodžiu, tada dar mačiau nemažai kultūros paveldo objektų ir darbų, kurių dabar nė ženklo neliko, todėl džiaugiuosi, kad bent dalį jų pavyko užfiksuoti.
– Ar iš etnografijos, gyvenimo būdo pasireiškimų pajusdavote būdingesnius skirtumus tarp Lietuvos etnografinių sričių?
– Žemaitijoje jau visai kitoniška namų statyba. Nusklembti stogai, kitokie trobų langinių ornamentai, santūresnė puošyba. Specialiai nelyginau, bet jautėsi, kad ten kita aplinka, kitas kraštas, gamtovaizdis. Apie Varnius sutikome žolininkę, kuri paslaptingai virė uogienę ar ką ten… Sakė, žinote, aš pažįstu tiek daug įvairių pamačnų žolių, žinau ir tokią, kuria galima vyrus prisijaukinti, žinau žolytę, nuo kurios veidas pasidaro labai gražus… Įsiminė ir muzikantai, kurie, atrodė, kad groja ne instrumentais, o iš visos sielos. Traukia armoniką, pasinėrę į savąjį pasaulį, atrodo, nieko nebematydami, užsimerkę… Daug įdomių, savitų žmonių Lietuvoje pamačiau ir juos įamžinau. Ypač man patiko jų veidai – jų raukšlėse tiek nesumeluotos išminties, o jų posakiai tikslūs ir teisingi, – nei ką pridėsi, nei atimsi. Tiek gyvenimo patirties į juos sudėta. Nieko panašaus nesulauksi iš mokslus ėjusio žmogaus. Galiu sakyti, kad tuose veiduose mačiau daug gilaus lietuviškumo bruožų.
Iš kraštotyros ekspedicijų susidarė gana dideli fotografijų pluoštai. Be abejonės, ekspedicijos mane labai praturtino, be to, suteikė galimybę pažinti įvairias Lietuvos dalis ir ypač žmones. Kartais prie nuotraukų pridėdavau ir trumpus žmonių pasakojimus.
– Kaip iš ekspedicijų bendravimo prisimenate jų vadovą, tautosakininką ir mitologą Norbertą Vėlių ir galbūt kitus labiau įsiminusius jų dalyvius?
– Norbertas Vėlius man įsiminė kaip nuostabus žemaitis, atsidavęs mokslininkas. Kaip puikiai, uždegančiai jis mokėjo kalbėti! Jo kalbėjimas įvairiomis temomis man įstrigo labai giliai. Ir kur tik jį išgirsdavau, ar per susibūrimus, ar per radiją, – mane, regis, perliedavo gera banga: va, Vėlius kalba! Atrodė, kad juo kalbančiu nebuvo įmanoma nepatikėti. Ypatinga jo šneka. Vakarais, kai ekspedicijos dalyviai grįždavo į apsistojimo vietą, kai valgydavo vakarienę (kartais lauke, prie laužo), Norbertas Vėlius pradėdavo pasakoti tai apie velnius, tai apie gyvybės medį, kaip jis susijęs su Lietuvos dalimis, kur jo viršūnė, o kur šaknys… Daugybė temų, o mes išsižioję klausydavom. Svarbiausia, kad jis tai darė nepavargdamas, jam tai nepabosdavo, vis būdavo kupinas kūrybinio įkvėpimo. Buvo nuostabiausi vakarai, kai jis pasidalindavo savo žiniomis, išmintimi, rašomų knygų idėjomis, ištraukomis. Kartą, atrodo, paskutinį ekspedicijos vakarą, lauke kūrenome laužą, netoli buvo miškas, pieva, ganėsi karvės… Po įprastų pokalbių prasidėjo dainos. Žiūrim, karvės artėja prie mūsų, – jų banda ir laužą, ir mus, jį apsėdusius, apsupo iš visų pusių! Karves patraukė dainavimas, visų dainuojamos senovinės dainos. Niekada nebūčiau įsivaizdavusi, kad galvijai galėtų taip reaguoti. O Vėlius buvo nepaprastas žmogus, su visais jis mokėjo bendrauti, pašnekėti, įkvėpti. Per ekspedicijas dar važiuodavom aplankyti žymesnių tų apylinkių vietų. Buvo geras organizatorius, su juo buvo labai malonu dirbti. Po jo mirties į ekspedicijas nebevažiavau, neatsimenu, ar pati nebenorėjau, ar niekas nebekvietė. Iki tol buvau fotografavusi tryliką ekspedicijų.
Jūsų nuotraukos iš kraštotyros ekspedicijų, muziejininkų atrinktos, garbaus devyniasdešimtmečio jubiliejaus proga buvo rodomos Lietuvos nacionalinio muziejaus parengtoje parodoje. Kiek iš viso esate padariusi negatyvų etnografinėmis temomis?
Nesu tiksliai suskaičiavusi, manau, kad susidarytų apie dešimt tūkstančių vienetų. Lietuvos nacionaliniam muziejui padovanojau beveik devynis tūkstančius negatyvų, bet dar jų turiu ir namuose. O mano nuotraukas iš ekspedicijų parodai atrinko ją rengę muziejininkai. Anksčiau buvau surengusi keletą parodų (vieną iš jų – Paryžiuje, kitą – Čikagoje) iš turėto etnografinių nuotraukų archyvo, bet jose labiau akcentuodavau ne etnografines realijas, o žmonių veidus. Manau, kad juose atsispindi tikrasis žmonių gyvenimas, ir kančios, ir džiaugsmai, aišku, juos papildo ir į kadrą patekusios aplinkos detalės. Lietuvos nacionaliniam muziejui perdaviau didelį savo fotografijų archyvą – ne tik etnografinės tematikos, bet ir literatūros kūrėjų atvaizdų negatyvus (iš viso apie 65 tūkstančius kadrų). Perdavimas po truputį tebevyksta, nes pozityvus reikia suderinti su negatyvais, patikslinti užrašus. Per trisdešimt fotografavimo metų fiksavau Lietuvos kultūrinį gyvenimą, surengiau penkiasdešimt personalinių parodų, sudariau daug aplankų apie kultūros ir meno veikėjus. Gausią fotomedžiagą esu perdavusi ne tik Lietuvos nacionaliniam muziejui, bet ir Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekai, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui. Daug mano fotografuotos medžiagos, išleistų knygų įdėta į internetinę svetainę – tai dovana Lietuvai.
Pabaiga
