Su lituaniste, fotomenininke Ona Pajedaite kalbasi Juozas Šorys.
– Norėčiau, kad papasakotumėte apie gimtąsias vietas, šeimą ir gimines.
– Gimiau labai gražioje Aukštaitijos vietoje – Gelvydžiuose, netoli Svėdasų, ten, kur Jara įteka į Šventąją. Upių slėniuose augo ąžuolynai, pakrantėse žydėjo ievos, vešėjo laukiniai serbentai ir lazdynai su kekėmis riešutų. Žodžiu, ten buvo pilna visokių gėrybių, kurių vasarą ir rudens pradžioje galėjai prisirinkti.
Mūsų sodyba buvo ant kalniuko, po žemės dalijimo iš vadinamojo sodybų kaimo mūsų sklypas buvo perkeltas į vienkiemį. Mano tėvelis vietoj nedaug geros žemės nutarė paimti daugiau, bet prastesnės. Augo daug vaikų, tad jam knietėjo pasirūpinti, kad jie turėtų ką paveldėti, kad nereikėtų vargti mažame sklypelyje. Ta žemė buvo smėlinga, joje kėpsojo daugybė akmenų, o kitoje pusėje plytėjo pelkės. Mūsų tėvelis buvo neraštingas žmogus, mokėjo skaityti tik iš kantičkos, bet mąstė labai ūkiškai. Pasisamdęs zimagorus (taip vadino melioratorius), iškasė griovius ir nusausino pelkes. Nederlingoje žemėje vis rinkome ir nešėme iš kalno akmenis, tik jų kasmet išsirausdavo vis naujų… Darbas nenuėjo perniek. Po daugelio metų pagaliau pradėjo kaip reikiant augti javai, užderėjo žirniai. O kokie dideli užaugdavo rugiai! Ūkis pamažu įsitvirtino, išsiplėtė, ir, nežinau kodėl, bet viskas augo, klestėjo. Užteko ir darbininkų – buvome didelė šeima: trys vyresnieji broliai – Vladas, Antanas, Petras, ir trys už juos jaunesnės seserys – Ada, Bronė ir aš (broliai buvo gimę kas dveji, o seserys – maždaug kas treji metai). Aš šeimoje buvau jauniausia. Vyriausias brolis išėjo mokytis į Salų ūkio mokyklą, vėliau – į Belvederio pienininkystės mokyklą, tapo pienininku, rodos, agrotechniku (neprisimenu tiksliai, kaip vadinosi jo specialybė). Tada jau išėjo į žmones ir grįždavo tik vasaromis į kaimo šventes. Salų mokyklą vėliau lankė ir kitas brolis, ir viena iš seserų – ten ji išmoko siuvinėti (rankomis ir mašina), austi. Buvo linkusi į meną, vėliau išmoko piešti sieninius kilimus su briedžiais – daug kas juos mėgo, visas kaimas jais buvo apdalintas…
Šeima buvo išties darni, darbšti, susiklausiusi. Neprisimenu, kad kas nors būtų sirgęs, kad ką nors būtų reikėję slaugyti ar vežti pas gydytoją. Visi jautėme pareigą dirbti, nieko nereikėjo raginti, niekas nesakė, kad sunku, nusibodo ar kad blogai jaučiasi. Viskas vyko tarsi savaime – reikia tai reikia. Ir aš nuo vaikystės buvau pripratusi dirbti visokius darbus. Pradėjau nuo žąsiukų ir kiaulių, vėliau karvių ganymo; mokykloje besimokydama jau ganydavau didelę bandą – dvylika karvių, dar joje buvo telyčių ir veršiukų, ir didelis baubiantis jautis.
– Ar ta banda buvo sava, ar viso kaimo, tai yra svetimų ūkininkų?
– Aišku, kad savo. Turėjome didelę bandą. O avių kiek, o aviukų! Ir buvom išsistatę labai gražią sodybą. Jos išplanavimas tais laikais buvo gana modernus. Iš molio pastatytas labai didelis kelių dalių tvartas. Atskiri gardai arkliams, karvėms, avims, priestatas kiaulėms, kitoje pusėje – vištidė. Sodyboje buvo ir didžiulis klojimas su dviem įvažiavimais: vienoje pusėje buvo kraunamas šienas, viduryje – javai, kitame gale – rugiai. Mane stebindavo, kad įvažiuodavo į klojimą, o ten vyrai dviese sugriebdavo ir ant šono apversdavo didžiules, aukštai prikrautas koras (taip kaimiečiai vadino šieno vežimus). Kai užėjo antroji sovietinė okupacija, prieš Kūčias broliai buvo suimti ir išvežti į kalėjimą, nes nenorėjo stoti į tarybinę armiją, tad visus ūkio darbus dirbom mudvi su seserim (kita sesuo jau buvo ištekėjusi ir gyveno svetur). Parvažiavę su vežimu kietai priminto šieno, įsirėmę į koras, ir dviese su tėveliu sugebėdavom jas išversti… Stebėjausi, kad tai visai nesunku. Paskui šieną reikėdavo sukrauti į prėslą ir gerai suminti, kad daugiau tilptų. O šieno būdavo daug, nes ir pievų netrūko. Turėjome nemažai žemės – penkiasdešimt du hektarus, tiesa, vienuolika hektarų buvo miško. Darbo buvo daug, bet ir mūsų šeima buvo sveika, užgrūdinta. Galiu sakyti, kad į gyvenimą išėjau fiziškai stipri, nes namie teko dirbti visus ūkio darbus – net arti išmokau, ką jau kalbėti apie mėšlo kratymą, kitus lengvesnius darbus.
Beje, aš vienintelė iš vaikų buvau išleista mokytis toliau. Kita sesuo pasitenkino išmokusi siūti, austi, verpti – įveikti visą „lino kančią“ iki audeklo atsiradimo… Seniau kaime buvo įprasta raunant linus susirinkti į talką, aišku, tada aidėdavo dainos, liedavosi sąmojus, juokai. Vėliau talkininkai linų rauti eidavo pas kaimynus. Talkomis taip pat kasdavo bulves ir kuldavo javus. Kaimo žmonės seniau buvo labai draugiški. Paeiliui samdydavo javų kuliamąją mašiną, ją įveždavo į klojimą, o kieme buvo įrengiamas maniežas – įkinkyti arkliai sukdavo ratą, kuris palaikydavo kuliamosios galią. Dažnai aš varinėdavau arklius, kad jie nesustotų. Į kuliamosios „gerklę“ buvo kišami pėdai, į prikabintus maišus biro iškulti grūdai, o pro kitą angą virto šiaudai – juos reikėdavo krauti į prėslus. Ūkio darbai su talkomis būdavo malonūs, nes sueidavo ir dažniau, ir rečiau matomų kaimynų, tarp jaunimo netrūkdavo juokų, šėlionių, pasierzinimų. Po darbo visus talkininkus ir kitus padėjėjus reikėdavo pavaišinti, dažniausiai visi susėsdavo už stalų lauke, būdavo ir alučio, ir dainų.
– O po rugiapjūtės talkų nešokdavo?
– Ne, nešokdavo, šokiams jau, matyt, trūkdavo jėgų… Šokdavo sekmadienio pavakariais. Pas mus buvo didelė klėtis, tai žmonės susirinkdavo į mojavą – gegužines pamaldas. Viduje ant sienos kabojo Švč. Mergelės Marijos paveikslas, apkaišytas berželių šakomis, gėlėmis (atsimenu pakalnutes). Visas kaimas sueidavo melstis – pagiedodavo, o bernai, išėję iš klėties, sustodavo kieme ir kad užtraukdavo dainą! Taip, kad atsilieptų kitoje pusėje esančio kaimo jaunimas. Kažkaip darniai skambėjo tie balsai.
Kaimo gyvenimas buvo gana linksmas. Per didžiąsias šventes (Velykas, Jonines), per atlaidų dienas (Petrines) gražioje pievoje palei upę rengdavo gegužines. Plotą apjuosdavo viela, ją apkarstydavo kaspinėliais, apdėliodavo berželiais. Visada būdavo muzikantų, kurie grojo visiems žinomas šokių melodijas. Ir jaunimas šokdavo iki išnaktų. Žodžiu, tas smetoninių laikų gyvenimas kaime buvo smagus, mielas, tiesiog gyvas. Kaimynai sutarė ir gyveno draugiškai. Neprisimenu, kad būtų buvę kokių didesnių ginčų ar pykčių.
Gyvenimas pasikeitė, kai atėjo rusai, per karą ir po jo. Sovietų valdžia pradėjo atiminėti žemes, atseit nubuožinti turčius. Gyvenimas pakriko. Taip praėjo mano vaikystė ir jaunystė.
– Pasakėte įdomų faktą, kad tvartą dar statė iš molio… O kaip buvo kuriama visa sodyba?
– Iš molio pastatė arba nulipdė tik gurbą (taip vadindavo tvartą). Jis buvo labai tvirtas, šiltas. Mūsų kalnas buvo didelis ir labai molingas, tad molio netrūko… Koks buvo jo drėbimo būdas ar, kaip dabar sakoma, technologija, nesidomėjau.
Už namo buvo įveistas šimto obelų sodas, už jo, pakalnėje, tekėjo Jaros upė. Viduryje kiemo – klomba, pagrindinis seserų prižiūrimas ir puoselėjamas namų gėlynas. Mažų gėlynėlių buvo ir apie namą. Netoliese buvo lauko virtuvė, kurioje virdavo ėdalą gyvuliams. Kairėje pusėje – tvartas, toliau – klojimas, o iš dešinės – klėtis. Ji buvo iš trijų dalių: pirmoji – rūbinė, kur gulėdavom, antroji – vazaunia, kur būdavo sudėti visi darbams reikalingi įrankiai, ir trečioji – grūdinė, kur buvo įrengti aruodai, laikomi grūdai. Net žiemą eidavom miegoti į tą klėtį. Po šiltomis duknomis nesušaldavome. Juk visą žiemą patalams būdavo plėšomos žąsų, ančių, vištų plunksnos. Aišku, šilčiausios buvo žąsų plunksnos, laikėme jų nemažai, joms buvo iškasta ir sodželka (tvenkinys, kuriame mirkydavo ir linus).
Tėvai buvo nutarę mane, kaip jauniausią, leisti mokytis. Gal todėl, kad ir pati to labai norėjau. Nuo pat vaikystės, ypač žiemą, kai į vieną kambarį padirbėti sueidavo visa šeima (vyrai taisė pavalkus, vijo pančius gyvuliams, tvarkė įvairius padargus, merginos plėšė plunksnas, viena sesuo sėdėjo staklėse, mama verpė), jaukiai kūrendavosi krosnelė, būdavo ruošiama vakarienė, mano darbas – balsu skaityti spaudą. Pirmiausia „Ūkininko patarėją“, kitus laikraščius, žurnalus, „Šaltinėlį“ (jį prenumeruodavome, atveždavo iš Svėdasų miestelio). Prisimenu, tada buvo publikuojami keliautojo Antano Poškos prisiminimai iš kelionių po pasaulį „Pas 40 tautų“. Visi su malonumu laukdavo tų rašinių tęsinių. Be to, sesuo iš bibliotekos parnešdavo knygų, visokių romanų.
– Kur ta biblioteka buvo įsikūrusi?
– Svėdasuose. Tai buvo mūsų parapijos centras, nutolęs už septynių kilometrų. Prisitraukdavau žibalinę lempą, truputį pasukdavau jos dagtį, kad geriau matytųsi, ir skaitydavau, kad visi girdėtų. Būdavo įdomu, net mama, dar nebaigusi darbų, sakydavo: „Vaikeli, tu tik nepradėk, kol aš nepabaigsiu ruošos.“ Visi mielai klausydavo tų romanų… Žodžiu, įpratau į tą skaitymą ir be galo pamėgau knygas. Aišku, lankiau pradžios mokyklą, paskui gimnaziją. Turiu prisipažinti, kad skaitydavau ir per pamokas. Gimnazijoje sėdėjau pirmame suole, netoli buvo katedra, o už jos – mokytoja. Suolai tada buvo atlenkiami, todėl ypač per istorijos pamokas, kai nereikėdavo rašyti, aš už suolo atlankos užkišdavau kokį šakaliuką, kad plyšelis pasidarytų didesnis, apačioje pakišdavau knygą ir vis stumdama skaitydavau eilutę po eilutės. Mokytoja matydavo, kad vis sėdžiu nuleidusi galvą, prieina arčiau, pažiūri – ant suolo nieko nėra. O aš skaitydavau romanus!
– Ar paaiškėjo Jūsų gudrybė?
– Ne, nepaaiškėjo. Kadangi mokiausi gerai, niekam neužkliuvo. O mokytis labai norėjau. Mergaitėms, dažnai ir berniukams, būdavo sunku susidoroti su matematikos, fizikos užduotimis. O man tie dalykai sekėsi, galėdavau padėti. Prisimenu, gimnazijoje turėjau ir keletą mokinių, kuriuos mokiau matematikos. O kadangi mokantis per dvylika metų teko lankyti net aštuonias mokyklas (keturias pradines ir keturias gimnazijas įvairiose vietovėse), išmokau pažinti žmones, jų vidinius pasaulius. Įsivaizduojate, atvažiuoju į naują mokyklą, visi tarpusavyje pažįstami, kalbasi, juokauja, o į mane niekas nekreipia dėmesio. Aha, žiūriu, kad ta ar tas toks, o tas kitoks… Pagalvodavau, su tuo galėčiau bendrauti, o tas gali būti net draugas… Įpratau analizuoti žmones, gal todėl jau studijų metais draugės kartais net prokuroru pavadindavo… Įsiminė, kai po Utenos gimnazijos vokiečių okupacijos metais nuvažiavau mokytis į Šiaulių gimnaziją (jau buvau vienuoliktoje klasėje). Į Šiaulius buvo persikėlę gyventi du mano broliai – vienas iš jų ten įsigijo alinę ir pradėjo prekybą (anksčiau tai buvo daręs Švenčionėliuose), kitas buvo kariškis, vėliau baigė felčerio mokslus. Šiauliai, palyginti su Utena, buvo didelis miestas, panelės „kietos“ – rūkė, po atostogų dalinosi įspūdžiais apie bernaičius ir vokiečių karininkus, su kuriais susitikdavo, žodžiu, buvo gana mandrios, išpuikusios. O aš į galinį suolą atsisėdau viena. Niekas prie manęs neprieina, neužkalbina, net nepaklausia, kas esu, iš kur atvažiavau. Ima darytis liūdna. Na, galvoju, pažiūrėsim… Kai prasidėjo pamokos, pamatė, kad galiu atsakyti į kokį sunkesnį matematikos ar fizikos klausimą, išspręsti uždavinius. Tada jau ir viena, ir kita kviečia prie savęs atsisėsti, kol gimnazistė, vėliau tapusi dailininke, mane prisiviliojo į pirmąjį suolą. Piešti menkai temokėjau, tad ji man nupiešdavo, ką reikėdavo, o aš jai išspręsdavau matematikos uždavinius.
Kai vokiečiai vyrus ėmė gaudyti į darbus Vokietijoje, broliai spruko į namus, o aš iki mokslo metų pabaigos likau gyventi viena dideliame name. Tęsti mokslus dvyliktoje klasėje nutarėm Anykščių gimnazijoje. Vėl nauja mokykla, nauja patirtis; jos direktorius tada buvo lituanistas, rašytojas Rapolas Šaltenis. Mokytojavo, dėstė rusų kalbą ir Antanas Žukauskas-Vienuolis, bet ne mūsų klasei. Senosios gimnazijos pastatas stovėjo ant Anykštos kranto. Iš pradžių nebuvo kur manęs pasodinti – padarė vienvietį suolą ir pristatė prie krosnies – vos tilpo. Už manęs sėdėjo du berniukai – vienas vėliau tapo kunigu ir Raseinių klebonu, o kitas išvažiavo gyventi į Angliją. Jie man per petį nusirašinėdavo matematikos uždavinių sprendimus… Mokytojas buvo toks griežtas, kad per matematikos pamoką visi sėdėdavo galvas nuleidę, kad tik nepakviestų prie lentos. Nežinau, ar mokytojas nesugebėjo suprantamai paaiškinti, ar jie tiesiog neturėjo šio dalyko pagrindų. Įsiutęs, kad niekas nieko nemoka, net imdavo ranka daužyti lentą. Mokiniai sukniubę, o aš sėdžiu klasės gale ir šypsausi iš mokytojo pykčio. Kai pakvietė prie lentos, ramiai, be jokio jaudinimosi išsprendžiau uždavinį. Vienąkart, kitąkart, trečiąkart. Vis tiek įsiusdavo ant nemokšų, bet pasižiūrėjęs į mano ironišką šypseną, lyg imdavo mažiau nervintis.
Bus daugiau
