Tik naivuolis šiais laikais iš meno tikisi grožio. Įpratome, kad ne jis dabar yra esminis meno vertės kriterijus. Beje, palyginti ne taip seniai tai atsitiko. Per ilgą žmonijos istoriją kriterijų galėjo būti daug, bet grožis atrodė vienas savaime suprantamų. Jis buvo svarbus ne tik mene, bet ir kasdieniniame gyvenime. Ir dabar yra taip pat, tačiau pastarąjį šimtmetį gyvename taip chaotiškai, kad dažnai imame nebeatskirti tikrų dalykų nuo melagingų, ar net sukeičiame jos vietomis. Kaip rašė A. Maceina:„Prigimtoji tikrovė ir visas kultūros vyksmas yra kova tarp tikrų kūrėjų ir kosmo gadintojų. Šita kova dabar yra paslėpta. Ji vyksta būties gelmėse“.
Pirtis, tinkama muziejui
Nacionalinis Romos muziejus šalia geležinkelio stoties yra įkurdintas termoms statytame pastate. Viena šio pastato dalis Renesanso epochoje tapo didele bažnyčia, garsiąja Santa Maria degli Angeli. Reikia įsivaizduoti pastato grožį, kad apie 1563 pats Mikelanželas Bunorotis ėmėsi pertvarkyti jos vidų, manydamas, kad pastatytas prieš 400 metų, tiko naujiems tikslams. Marmuras ir egiptietiško granito kolonos Mikelanželo buvo išsaugotos ir iki šiol ten tebėra.
Svarbu priminti, kad tos termos buvo skirtos ne tik prie prabangos pratusiai aukštuomenei, į jas nemokamai buvo įleidžiami vaikai, kareiviai ir vergai. Kodėl tuomet manyta, kad praustis ir mėgautis vandens procedūromis reikia tokioje įspūdingoje aplinkoje?
Dėl grožio ir ne grožio, meno ir ne meno galima diskutuoti ir ne visuomet susitarti, kas yra kas. Tačiau nėra abejonių, kad grožis ir menas veikia žmogaus sielą, įrodyta, kad ir kūną. Kažkodėl intuityviai žmonės sėda ant suolelio apytikriai auksinio pjūvio proporcijos taške. Jau išmatuota, kad šedevrais oficialiai pripažinti kūriniai muziejų salėse žiūrovus veikia skirtingai.
Tuo įsitikino Sankt Peterburge esančio meno ir kultūros muziejaus Ermitažas vedančioji psichologė, meno istorikė, sociologinių tyrimų departamento mokslinė bendradarbė Tatjana Charitonova. Ji drauge su kolegomis atliko tyrimus su keliais tūkstančiais muziejaus lankytojų.
Tatjana yra per 15 mokslinių straipsnių apie meno psichologiją ir meno suvokimą autorė. Jos interesų sritys – klasikinio ir šiuolaikinio vaizduojamojo meno suvokimas, ontopsichologija, vizualinio vaizdinio psichologija, meninio suvokimo ir kūrybos kriterijų paieška, vaizduojamojo meno kalba, emociniai meno kūrinių pasirinkimo kriterijai.
„Daugelis žmonių mano, kad neturi pakankamai žinių, kad galėtų įvertinti meno kūrinį. Jie tiesiog pasikliauja specialistų, galerininkų ir ekspertų nuomone, kurie turi savus kriterijus, savus interesus ir politiką. Meno rinka yra didelė ir sudėtinga, todėl tikėtina, niekas nepasakys – „karalius yra nuogas“. Todėl susidaro įspūdis, kad aplink mus daug vertingo meno, kurio negalime deramai įvertinti dėl išsilavinimo šioje srityje stokos. Tuo suabejoti mane paskatino A. Maceinos dar 1936 metais išsakyta mintis, kad moderniškojo meno pakrikimas yra tik visuotinio chaoso pasėka. Taip kilo mintis restauruoti meno suvokimą, o tam pasitelkti specialistą“, – pasakoja „Harmoningos asmenybės instituto“ įkūrėja ir projekto „AMRES: meno suvokimo restauracija“ – patyriminės asmenybės vystymosi kelionės, sumanytoja Rasa Balčiūnienė.
Tokia kelionė yra labai reikalinga. Pasaulis keičiasi taip sparčiai, kad norint tapti ateities žmogumi, reikia ne tik atlaikyti dabarties stresą, bet ir giliai susivokti, kad atpažintume ribojančius įsitikinimus.
„Kai mes patenkame į mažesnę ar didesnę krizę, tai reiškia, kad mūsų aplinkos suvokimas „žiūri“ į praeitį ir nemato jau pasikeitusios aplinkos. Išeitis iš bet kurios krizės – tai ribojančių stereotipų transformacija į naujai besiformuojančias galimybes. O tai įmanoma pasiekti tik nuolat vystant kūrybinį mąstymą, plečiant pažinimo ribas ir atsiremiant į savo vidinį kriterijų – intuiciją. Menas – vienas iš svarbiausių žmonijos aspektų, apibrėžiantis mūsų vystymąsi“, – sako Rasa Balčiūnienė.
„Paveikslo kūrimo momentu pasireiškia tiek dailininko idėja, sumanymas, tiek ir jo pasąmonė. Iš to susidaro žinia, kurią perteikia paveikslas, kuri gyvena ir psichiškai veikia mus, žiūrovus, net jeigu mes į tai nekreipiame dėmesio “, – sako Tatjana Charitonova.
Simboliai, kuriuos įsileidžiame
„Atlikdama mokslinius tyrimus, atradau, kad netgi kritikų ir visuomenės pripažinti meno kūriniai gali skirtingai veikti: vieni grąžina žmogui ramybę, atstato gyvybingumą, suteikia impulsą kurti, kiti – skatina susitraukti, gintis, daryti klaidas. Ir žmogus pats renkasi, kokį meno simbolį įsileisti į save: kviečiantį augti ar stumiantį į regresą. Tik grožis mene leidžia išreikšti proto grožio pasireiškimą išorėje ir kurti besivystančią asmenybę“, – sako Tatjana.
Katarsio reikšmė ir prasmė, bėgant amžiams, nesumažėjo. Galimybė jį patirti ir pajusti pilnatvę bei energinio potencialo padidėjimą, o per tai ir gebėti keltis didesnius tikslus bei įveikti sunkumus, yra tyrinėjama jau keletą dešimtmečių.
Ontopsichologijos pradininkas profesorius Antonijus Menegheti 2007 m. teigė, kad kiekvieno mūsų pasireiškimas išoriniame pasaulyje turi būti kaip meno kūrinys, vertingas ne tik funkcionaliai, bet ir palikti estetinį efektą. Bjaurumo estetika – tai, kas provokuoja atmetimą ir sukuria prieštaravimą su pačiu savimi.
Jis buvo įsitikinęs, kad, siekiant būti autentiškais, tiksliais, svarbu atskirti tai, kas yra gražu ir negražu – kad neįsileistume į vidų to, kas prieštarauja gyvenimo tvarkai.
Gerokai anksčiau lietuvių kultūros filosofas Antanas Maceina rašė, kad „Žmogus yra atsakingas už pasaulio likimą, ir šitą savo atsakingumą jis gali patenkinti arba nepatenkinti. Jis gali rengti sąlygas naujam dangui ir naujai žemei, bet jis taip pat gali šitą žemę gadinti. Prigimtoji tikrovė ir visas kultūros vyksmas yra kova tarp tikrų kūrėjų ir kosmo gadintojų. Šita kova dabar yra paslėpta. Ji vyksta būties gelmėse. Bet laikų pabaigoje ji išeis aikštėn, ir tada žmogus parodys visą savo tragiką ir visą savo palaimą“.
Filosofo manymu, „Būties kova su nebūtimi, josios pastangos pergalėti pirmykščio chaoso likučius ir užpildyti irimo padarytus plyšius eina per kūrybą ir tiktai per kūrybą. Visas gamtos išsivystymas, visa žmogaus istorija, visas Dievo santykiavimas su kūrinija yra ne kas kita kaip vienas nuolatinis ir amžinas kūrimas. Gali jis būti labai įvairus ir skirtingas, gali jis apsireikšti visokiausiomis formomis, gali jis būti net tragiškas įvairių būties laipsnių susikirtimas, bet viena yra aišku, kad kūryba yra gyvenimo esmė, gyvybės funkcija ir dvasios pateisinimas. Kūrybos neigimas reiškia pasaulio dinamikos neigimą“.
Anot A.Maceinos, giliausia esme žmogus yra ne protinga būtybė, ne sociali būtybė, bet kūrybinė būtybė: žmogus yra kūrėjas. Visos kitos žmogaus žymės (jo protingumas, jo socialumas ir t. t.) yra ne pirmykštės, bet tik išvestinės kaip natūralios jo kūrybiškumo pasėkos. Nusiteikimas kurti yra pirmykštis žmogaus dvasios judesys (motus).
Mūsų temai bene reikšmingiausia dar viena ilgoka citata – „Dar daugiau, kūrybinis žmogus visados jaučia labai realią pagundą padaryti taip, kaip jis nori, nepaisydamas transcendentinės tikrovės reikalavimų. Kūrybos procesas iš esmės yra išviršinės tikrovės palenkimas išvidinei žmogaus idėjai ir josios perkeitimas pagal šitą idėją. Kūryboje žmogui išauga naujas kosmos, jo paties kosmos, kuriame jis yra viešpats ir valdovas. Čia išviršinės tikrovės dėsniai turi pasiduoti išvidiniams subjekto sąmonės reikalavimams“.
A. Maceinos mokytojas profesorius Stasys Šalkauskis buvo įsitikinęs, kad tiesa, gėris ir grožis savo esme yra tas pats idealinis pradas, tik suvokiamas kitomis galiomis arba apsireiškiąs mūsų pasaulyje kitomis formomis.
Tad, regis, akivaizdu, kad vidinio ir prigimtinio grožio kriterijaus įtvirtinimas šiandien ŽMOGUI ypač svarbus, norint atsilaikyti prieš agresyviai primetamą šiuolaikinio meno bjaurumo estetikos ideologiją ir vargo – nelaimių psichologijos spaudimą.
Terapinis menas
„Menininkas mato, jaučia ir išreiškia. Žiūrovą tai veikia, jis savo vidumi atpažįsta menininko impulsą ir reaguoja. Įsisąmonindamas savo reakcijas, žmogus gali geriau save pažinti ir gal būt nuo kažko slegiančio, tarkim, savo silpnumo ar netobulumo pojūčio, jei ne išsivaduoti, tai jį pateisinti. Tokiu būdu patiriamas terapinis efektas. Kita meno pakopa yra vadinamasis grynasis menas, kai perduodamas švarus jausmas, emocija, įvykis. Tokios dažnai yra senosios ikonos arba Renesanso menas“, – pasakoja Tatjana.
Grynasis menas pakylėja, augina, padeda atsiskleisti kūrybinėms galioms. Tokio efekto nepasieks deformuoto, irstančio pasaulio, gendančių produktų, smurto, chaoso, pakrikusio proto sukeltų vaizdinių atvaizdavimas, kuris, deja, dažnai yra sutinkamas šiuolaikiniame mene.
Taip mokslininkė T. Charitonova teigia remdamasi tyrimais. Ji dirba muziejuje, kuriame eksponuojama daug pasaulinio lygio šedevrais laikomų kūrinių originalų. Stebint žmonių, kurie vaikšto ekspozicijose, reakcijas, kilo idėja jas išmatuoti ir palyginti.
„Iš pradžių tyriau 40 asmenų, pusė jų buvo muziejaus darbuotojai, kurie tuos kūrinius mato dažnai. Kita pusė – lankytojai. Sudariau metodiką, matavome davikliais fiziologines reakcijas, o psichologiniais testais vertinome emocijas. Visų žmonių kūnai reagavo į meno kūrinius ir tų, kurie juos matė dažnai, taip pat stipriai, kaip ir atsitiktinių lankytojų. Testai parodė, kad žmonės dažnai negali įvertinti jiems sukeltų emocijų, dėl to būna sutrikę. Tai paskatino tyrinėti daugiau ir dabar savo duomenų bazėje turiu apie 4 tūkstančių asmenų duomenis“, – pasakoja mokslininkė.
Kūno neapgausi ir neįkalbėsi, jis reaguoja taip, kaip reaguoja. Protą galima įkalbinti, kad anksti nuo narkotikų vartojimo mirusio menininko keli išlikę paveikslai yra šedevrai. Jų vertę net gali patvirtinti garsiausių pasaulio aukcionų skelbiamos kainos ir meno specialistų, kurie vertina būtent meninės išraiškos priemones, nuomonės.
„Pasirinkome 6 kūrinius, visi jie laikomi šedevrais. Statistiškai geriausia organizmo reakcija buvo į Antonijaus Kanova „Psichė, atgaivinta Kupidono bučinio“ – tai pasireiškė mimika, jos raukšlių atsipalaidavimu, kūno atsipalaidavimo judesiais, akių vyzdžių dydžio normalizavimusi, kas rodo nesant vidinės įtampos, bei kitais užfiksuojamais fiziologiniais pokyčiais. Gera reakcija buvo ir į Rafaelio paveikslą „Šventoji šeima“.
Kiti kūriniai, ypač Pikaso paveikslas, kuriame atvaizduotas žalias dubenėlis ir juodas butelis žiūrovus vertė jaudintis, raukyti kaktą, sukąsti dantis, kito veido simetrija, judesiai tapo sukaustyti, pečiai pakelti. Iš rankų krito rašikliai, telefonai, besipinančios kojos vertė klupti ir žmonės akivaizdžiai stengėsi greičiau išeiti iš patalpos.
Žiūrint į Rodeno skulptūrą „Amūras ir Psichė“ žmonės raudo ir blyško, plėtėsi jų akių vyzdžiai. Tai vyko ir žvelgiant į Rembranto paveikslą „Šventoji šeima“, be to dar kito kalbos tempas, žmonės pradėdavo kosėti, kimti, mikčioti, dažnėti pulsas ir kilti kraujospūdis. Beje, būtent į Rembranto darbų salę dažniausiai tenka kviesti medikus – taip ne kartą buvo atsitikę ir iki tyrimo.
Lankytojų buvo paprašyta ir pasakyti, kuris darbas jiems patiko labiausiai ir kuris mažiausiai. Taip išsiaiškinome, kad kai kurie darbai, kurie įvardinti kaip ypač patikę, buvo „patvirtinti“ fiziologiniais, emociniais duomenimis bei elgesiu. Tai pasakytina apie A.Kanova darbą. O štai Rembranto „Šventoji šeima“ žodžiais įvertinta gerai, o organizmo reakcijos byloja ką kita.
Poveikis neabejotinas
„Vaizduojamasis menas, įskaitant architektūrą, neabejotinai veikia žmogų. Per kūrinį veikia autoriaus asmenybė, ta informacija, kurią jis įdeda. Ji veikia anksčiau, nei imame tai suvokti. Emocijų pagauti, imame kažką išgyventi ir tai jau mūsų pačių išgyvenimas. Bene visi žymieji psichologai yra pripažinę, kad tai yra intymu. Kiekvienas pats sprendžia, ką iš to priima, o tai padeda geriau suprasti save. Po to – kaip tai jungia su kitais žmonėmis. Žmogus gali nesuprasti, kad jis apie kažką sprendžia, remdamasis ne savo nuomone, o yra veikiamas jau girdėtų svetimų nuomonių“, – apie žiūrovo santykį su meno objektu pasakoja Tatjana.
Žvelgdamas į kūrinį, žmogus pirmiausia viduje įvertina labai paprastai – patinka ar ne. Tuomet pasilieka ilgėliau arba nueina. Dažnai mąsto, kas būtent patiko arba labai nepatiko, kyla asociacijos, jos nagrinėjamos, ieškoma atsakymų savyje, o vėliau literatūroje, kūrinių istorijoje, menininkų biografijose.
„Galima taip teigti, kad, žiūrėdamas į meno kūrinį, žmogus žvelgia tarsi į save veidrodyje. Menas turi pakylėti virš realybės ir paskatinti saviaktualizacijai. Žmogus tuomet nori pakeisti ne tik save, bet ir visą pasaulį. Tikruoju švariuoju menu galime laikyti tą meną, kuris, skatina žmogų keisti savo gyvenimą“, – sako meno psichologijos specialistė.
Tik kaip iškart atpažinti tą tikrąjį, švarųjį meną?
