T. Tomilinas. Vien rūšiuoti – nebemadinga, žalioji ekonomika tampa žiedine

Jei manote, kad rūšiuodami atliekas savaime priklausote pažangių ir sąmoningų žmonių ratui – smarkiai klystate. Atliekų rūšiavimas Europoje jau senokai yra minimali civilizuoto žmogaus gyvenimo rutinos dalis. Apie rūšiavimą ES senbuvėse nebereikia kalbėti lygiai taip pat, kaip nereikia kalbėti apie dantų valymą ar rankų plovimą. Nebent mažiems vaikams. Deja, Lietuvoje tik 39 proc. suaugusių žmonių visada rūšiuoja atliekas. Pavyzdžiui, Belgijoje rūšiuojama virš 80 procentų susidarančių komunalinių atliekų, iš jų apie 47 proc. perdirbama ir panaudojama naujų produktų gamybai. Pas mus surenkama perdirbimui vos apie 7 proc. atliekų ir apie 28 proc. sudeginama bei kompostuojama. Kitos atliekos (apie 65 proc.) patenka į sąvartyną. Belgijoje net nėra tokių spalvotų konteinerių kaip Lietuvoje – ten gyventojai atliekas rūšiuoja namuose, įstaigose. Spalvoti atliekų maišeliai surenkami prie kiekvieno namo.

Rūšiuojame ar tik vaidiname?

Lietuvoje atliekų rūšiavimo srityje vis dar per mažai padaryta. Daugelis gyventojų nerūšiuoja atliekų dėl nepatogumo, pavyzdžiui, per toli esančių konteinerių. Retai savo klientus ir lankytojus skatina rūšiuoti įmonės, įstaigos, mokyklos, ligoninės, darželiai. Net žmones raginantys rūšiuoti politikai, vargu ar rūšiuoja savo darbo vietose (pvz., Seime tikrai – ne), nors, tiesa, šen bei ten jau atsiranda rūšiavimo dėžės – prekybos centruose, stotyse, kai kuriuose vasaros festivaliuose. Žmonėms vis dar trūksta informacijos apie tai, kaip teisingai rūšiuoti – dėl to perdirbimui tinkama tik maža dalis išrūšiuotų atliekų. Toje pačioje Belgijoje net 10 proc. atliekų rūšiavimui skirtų lėšų investuojama į gyventojų informavimą, kaip tinkamai rūšiuoti. Briuselyje dirbantys Lietuvos atstovai dažnai sako, kad rūšiuoti pradėjo tik Belgijoje, kur sistema kur kas paprastesnė ir aiškesnė vartotojui. Nuo rūšiavimo mus atbaido ir sisteminės klaidos, neūkiški sprendimai bei įvairūs mitai. Klaipėdietė, aktyviai besidominti atliekų rūšiavimo sistema, Irma Kublickaitė pastebi, kad Lietuvoje nėra institucijos, kuriai rūpėtų, kaip efektyviai dirba atliekų rūšiavimo centrai ir pakuočių tvarkytojai, nors ir vienus, ir kitus išlaikome mes – mokesčių ir rinkliavų mokėtojai. Todėl pirmieji rūpinasi tuo, kad būtų kuo daugiau surinkta nerūšiuotų atliekų, nes nuo to priklauso jų pajamos, o antrieji siekia kuo mažiau išleisti lėšų rūšiuojamų atliekų surinkimui, nes tada jiems daugiau lieka pinigų kitiems reikalams. Ir vieni, ir kiti imituoja rūpestį, pastatydami rūšiavimo konteinerius šen bei ten ir leisdami pinigus reklaminiams siužetams apie tai, kaip svarbu rūšiuoti.

Sunku pasakyti, kada rūšiavimo imitacija taps rimta veikla, aišku tik viena, kad Lietuva bus priversta tobulinti savo atliekų perdirbimo sistemą, nes to reikalauja Europos Sąjungos institucijos. Gruodį Europos Parlamente svarstyto žiedinės ekonomikos dokumentų rinkinio esmė – Europa gyvens švariau, bet tam turėsime išmokti mažiau šiukšlinti. Juo nustatoma pareiga pasiekti, kad iki 2030 m. bent 65 proc. komunalinių atliekų ir 75 proc. pakuočių būtų perdirbamos. Į sąvartynus patenkančių atliekų dalis turės sumažėti iki 10 proc. visų atliekų.

Tam, kad rūšiavimas taptų neatsiejama kiekvieno žmogaus gyvenimo rutinos dalis, būtina nuolat reaguoti ir į įvairius gandus apie rūšiavimą. Vienas iš dažniausiai paplitusių gandų yra tai, kad išrūšiuotos šiukšlės pilamos į bendrą atliekų surinkimo mašiną. Rūšiavimo skatinimo interneto puslapyje „Rūšiuoji – vadinasi galvoji“ šis gandas pakomentuotas taip: „Dauguma antrines žaliavas surenkančių sunkvežimių turi atskiras sekcijas skirtingoms atliekų rūšims, tad jos nesusimaišo. Kai kurios atliekų tvarkymo įmonės tuo pačiu automobiliu vieną dieną surenka mišrias buitines atliekas, o kitą – jūsų išrūšiuotąsias, pvz., plastmasės ar stiklo. Mišrios buitinės atliekos keliauja į sąvartyną, o rūšiuotosios – į rūšiavimo stotį. Atokiose vietovėse, kur rūšiavimo pajėgumai nedideli, pasitaiko, kad taupumo sumetimais į vieną transporto priemonę supilamos atliekos iš kelių skirtingų rūšiavimo konteinerių. Bet net ir tuomet šios atliekos pasiekia rūšiavimo stotis.“ Deja, toks komentaras nemažina gyventojų įtarumo. Tačiau, matyt, vis dėlto verta rūšiuoti ir nuolat kelti reikalavimus valdininkams ir politikams, kurie kuria rūšiavimui palankias sistemas.

Nuo atliekų rūšiavimo prie atliekų vengimo

Tikroji pažanga prasideda, kai individas, šeima ir bendruomenė pradeda ieškoti būdų, kaip pasiekti, kad atliekos iš viso nesusidarytų. Tai kur kas sunkesnė užduotis nei reklamos apie rūšiavimą sklaida ir statymas spalvotų konteinerių, iš kurių atliekos vis vien keliauja į sąvartyną arba, geriausiu atveju, sudeginamos. Per pastaruosius pusantro šimto metų sunaudojome didesnę dalį naftos ir gamtinių dujų, kurios formavosi daugiau nei 200 milijonų metų. Pramonės revoliucija sukūrė daug dalykų, kurie palengvina mūsų gyvenimą. Tačiau kartu kaip šalutiniai produktai atsirado daugybė reiškinių, kurie tą patį mūsų gyvenimą apsunkina – pradedant šiukšlių kalnais, senkančiais gamtiniais ištekliais, cheminiu maistu ar panaudotu branduoliniu kuru, kurio apskritai niekur saugiai neįmanoma padėti.

Liepos mėnesį priimtoje rezoliucijoje Europos Parlamentas ragino iki 2020 m. smarkiai sumažinti perdirbimui tinkamų ar biologiškai skaidžių atliekų deginimą, iki 2030 m. uždrausti atliekų vežimą į sąvartynus, pasiekti, kad iki 2030 m. 70 proc. komunalinių atliekų ir 80 proc. pakuočių būtų perdirbamos. Kol kas šių ambicingų planų Europos Komisija nepatvirtino, tačiau Žiedinės ekonomikos paketu yra nustatomi aiškūs rodikliai, kuriuos valstybės narės turi pasiekti per būsimus keturiolika metų bei nustatomi vieningi standartai ir apibrėžimai. Pasiūlyme daug dėmesio skiriama materialiajai motyvacijai nešiukšlinti – ekonominėms priemonėms, kuriomis siekiama užkirsti kelią atliekų išmetimui į sąvartynus, vietoje to skatinant pakartotinį panaudojimą ir pramonės simbiozę, vienos pramonės šakos šalutinį produktą paverčiant kitos pramonės šakos žaliava.

Žiedinė ekonomika – žaliosios ekonomikos stuburas

Tinkamas atliekų tvarkymas yra žiedinės ekonomikos pagrindas, pradžia. Tačiau buitinės atliekos sudaro vos 10 proc. Europos atliekų kiekio. Todėl turime kalbėti apie daug platesnį kontekstą.
Jau beveik tris dešimtis metų Europos žalieji kalba apie kitokią – žalią ekonomiką, kurios varomoji jėga būtų ne materialinių prekių gamyba, o cirkuliacinis arba žiedinis materialinių gėrybių mainų principas. Prekės turi būti kuriamos taip, kad jos niekada netaptų atliekomis. Lygiai taip pat, kaip žalieji ragina naudotis atsinaujinančiais energijos resursais ir nedeginti naftos ir dujų, taip ir buityje mes galime naudotis jau sukurtais dalykais, mums nereikia arba beveik nereikia nieko naujo. Vėjas nuolat atsinaujina ir gali sukti malūną, taip ir ta pati prekė, jei ji tinkamai pagaminta, gali būti naudojama daugelį kartų.

Žiedinės ekonomikos skatinimo politiką galima paaiškinti vienu paprastu pavyzdžiu. Iki 2009 metų Europoje gaminami ir parduodami mobilūs telefonai turėjo net keliolika tipų kroviklių. Tai kasmet vien Europoje sukurdavo 50 tūkst. tonų elektrotechninių atliekų krūvą. 2009 m. Europos Komisija ėmėsi iniciatyvos naudoti vieno tipo kroviklį. Tam ji pasirašė memorandumą su didžiausiomis mobiliųjų telefonų gamintojomis, tokiomis kaip „Nokia“, „Samsung“ ar „Sony Ericsson“. Taip gimė resursus, laiką taupantis ir vartotojų komfortą didinantis sprendimas. Absoliuti dauguma šiuo metu gaminamų telefonų, išskyrus kelis gamintojus, naudoja mini USB tipo kroviklius.

Dar keli pavyzdžiai iš kasdienio Lietuvos gyvenimo, norint suprasti, kas yra žiedinė ekonomika. Paimkime elektroninių prietaisų baterijas. Paprastos vienkartinės baterijos kainuoja daug pigiau nei pakraunamos baterijos. Pakraunamų baterijų beveik nėra parduotuvėse, o jei yra – tai jos parduodamos tik supakuotos su pakrovikliais. O ką daryti, jei jau vieną pakroviklį turi? Mesti seną į elektroninių atliekų konteinerį? Prie žiedinės ekonomikos įgyvedinimo, be abejo, prisidės ir užstato už plastikinę tarą atsiradimas Lietuvoje. Nuo 2016 m. prekybos centruose privalės būti įrengti pakuotės automatai, kurie grąžins pirkėjams 10 centų užstatą už kiekvieną plastikinę tarą. Ši sistema veikia Estijoje jau daug metų. Kas draudė anksčiau tuo pasirūpinti?

Norint sėkmingai pereiti prie žiedinės ekonomikos, reikia veiksmų visuose materialinių produktų kūrimo grandinės etapuose. Žaliavų gavyboje privalu mažinti toksinių medžiagų naudojimą, projektuoti gaminius taip, kad jie būtų tinkami ilgam panaudojimui, o kas svarbiausia – perdirbimui. Ne mažiau svarbūs yra prekių platinimo, reklamos ir vartojimo kultūros modeliai, priežiūros, papildomo apdirbimo ir pakartotinio naudojimo idėjos, galiausiai svarbu ir atliekų valdymo , perdirbimo sprendimai.

Žiedinė ekonomika nėra vien aplinkosauginė strategija – tai yra išmanaus reguliavimo strategija. Jos tikslas – išvengti neigiamų ekonomikos augimo šalutinių padarinių, tokių kaip šiukšlės, ir sudaryti sąlygas ekonomikos augimui ateityje. Paprasta kalba tai reiškia atliekų mažinimą, jų pakartotinį perdirbimą šiandien, užtikrinant, kad ir ateityje turėsime pakankamai gamtinių išteklių. Žiedinė ekonomika yra atsakingas požiūris į ekonomiką, kuris padeda užtikrinti, kad mokesčių mokėtojų lėšomis vėliau nebus šalinami ekonomikos augimo pašaliniai efektai (užteršta aplinka, pablogėjusi sveikata ir pan.).

Keičiasi ištisa ekonomikos suvokimo paradigma. Mes pereiname nuo prekių ekonomikos prie paslaugų ekonomikos. Ambicingai mažindami materialių resursų naudojimą, tuo pačiu mes kuriame konkurencingą pramonę ir pelną Europos įmonėms. Daugiabučių renovacija taip pat yra pavyzdys to, kaip galima mažinti žemės resursų naudojimą ir taupyti žmonių pinigus.

Kalbant apie žiedinės ekonomikos potencialą Lietuvoje, verta paminėti krūvas neperdirbtų automobilių padangų miškuose, dar smarkiai į žaliavos eksportą orientuotą medienos pramonę ar pusiau legalią panaudotų automobilių taisymo rinką ir t.t. Pavyzdžiui, ne paslaptis, kad absoliuti dauguma parduodamų panaudotų automobilių Lietuvoje neturi tinkamų, saugių oro pagalvių. Jei Lietuvoje su ES pagalba įkurtume įmonę, kuri turi visas saugumo licencijas ir profesionaliai bei pigiai remontuoja visų markių automobilių oro pagalves „daužytiems“ automobiliams – būtų galima legalizuoti kelių Lietuvos pasienio miestelių juodąsias mašinų rinkas ir duoti darbo žmonėms. Lietuva – ideali šalis tokiai įmonei įkurti. Tačiau trūksta koordinacijos, visų ES automobilių gamintojų sutikimo pripažinti tokio „remonto“ kokybę, galbūt net griežtesnio ES reikalavimo remontuoti oro pagalves ir pan.

Žiedinės ekonomikos kūrimo politikos aktualijos

Kaip teigia Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Europos Parlamento narys Bronis Ropė, Žaliųjų frakciją itin džiugina tai, kad per pastaruosius keliolika metų žiedinės arba atsakingos ir žalios ekonomikos kūrimo idėjos įgauna vis didesnę paramą Europos Sąjungos lygmeniu. Spaudžiama Žaliųjų pirmųjų iniciatyvų dėl žiedinės ekonomikos kūrimo ėmėsi dar ankstesnioji Komisija.

Dabartinė Komisija, vadovaujama Žano Klodo Junkerio, įdėmiai peržiūrėjo ankstesnius siekius. Praėjusių metų pabaigoje ir šių pradžioje atrodė, kad žiedinė ekonomika susidūrė su ištisine Komisijos siena. Kuluaruose net buvo kalbama, kad Komisija gali atsisakyti šios idėjos.

Tačiau po griežtos Žaliųjų kritikos jau 2015 m. vasario 4 dieną Komisijos vicepirmininkas, atsakingas už konkurencingumą, prašė Žaliųjų jam suteikti galimybę įrodyti, jog jis rimtai žiūri į žiedinės ekonomikos perspektyvas.

Galiausiai 2015 metų pabaigoje atsirado naujas Žiedinės ekonomikos kūrimo dokumentas. Jis nėra orientuotas vien į atliekų sferą bei atspindi atskirų valstybių specifiką ir poreikius.

Skaičiuojama, kad žiedinės ekonomikos paketas sukurs nuo 180 iki 500 tūkstančių darbo vietų, padės sutaupyti apie 600 milijardų eurų ir 2-4 procentais sumažins anglies dvideginio emisijas. Žaliųjų argumentai ilgą laiką buvo atmetami teiginiu, kad keldami sau itin ambicingus reikalavimus, mes pralaimėsime konkurencinę kovą su Kinija. Bet pažiūrėkime, kiek dabar pati Kinija investuoja į resursus tausojančią ekonomiką. Pavyzdžiui, nors ES visada pirmavo, 2012 m. Kinijos ir ES investicijos į atsinaujinančią energetiką beveik susilygino.

Europos Parlamentas dar prieš Komisijos paskelbtą dokumentą priėmė savo kur kas ambicingesnę nuomonę dėl Žiedinės ekonomikos paketo. Parlamento dokumente įvardijamas siekis iki 2030 m. sumažinti išteklių, reikalingų tai pačiai prekei pagaminti ar paslaugai suteikti, suvartojimą bent 30 procentų lyginant su 2014 m. Maisto švaistymo rodiklius siekiama sumažinti 30 procentų. Paskelbti visišką draudimą laidoti visas biologiškai skaidžias arba biologiškai suyrančias ir perdirbimui tinkamas atliekas sąvartynuose nuo 2020 m. ES reglamentavimas turi didinti gaminių ilgaamžiškumą, užtikrinti pakartotinio panaudojimo ir perdirbimo galimybes. Keliamas reikalavimas gamybos cikle atsisakyti toksiškų chemikalų turėtų sąlygoti visai neteršiančios ar bent jau neteršiančių ciklų gamybos formavimąsi.

Anot europarlamentaro Bronio Ropės, diskusijos ir balsavimas EP parodė, kad tokiems svarbiems tikslams galima surinkti visų frakcijų paramą. Parlamentarui norisi tikėti, kad sveiku protu ir siekiu turėti švarią aplinką paremti siūlymai ir toliau susilauks didžiųjų frakcijų, kurios kartais pasiduoda pramonės lobistų įtakai, paramos.

Žiedinė ekonomika – kelias į žaliavinę nepriklausomybę

Lietuvoje esame įpratę diskutuoti apie tai, kaip atsikratyti priklausomybės nuo Rusijos energetinių žaliavų. Tačiau dar per mažai kalbame, kad kitos priklausomybės rūšys ne mažiau pavojingos. Lietuva, būdama tokioje sudėtingoje geopolitinėje, o pastaruoju metu – ir geoekonominėje padėtyje, turėtų ieškoti visų būdų, kaip sumažinti priklausomybę nuo importuojamų žaliavų.

Pavyzdžiui, maisto pramonė per daug globalizuota ir priklausoma nuo pasaulio kainų svyravimų. Tą matome iš pieno rinkos pavyzdžio. Daugiausia išteklių, naudojamų kasdienių mūsų buitinių prekių gamybai, ypač svarbiausių žaliavų, yra ne Europos Sąjungoje, todėl Europos pramonė ir visuomenė tampa priklausoma nuo importo ir pažeidžiama dėl aukštų kainų, rinkos svyravimo ir politinės padėties šalyse tiekėjose. Kitas labai svarbus aspektas – tai elektronikos gamintojų atsakomybė dėl sukeliamų karų Afrikoje. Pavyzdžiui, mažai kas žino Lietuvoje, kad Antrasis Kongo karas, trukęs vos kelis metus ir pasibaigęs 2003 metais, nusinešė 5 milijonus gyvybių ir buvo kruviniausias karas nuo II pasaulio karo laikų. Šis karas buvo sukeltas kovos dėl mineralų, naudojamų elektronikos prietaisuose, gavybos kontrolės. Pirkdami vis naują mobilų telefoną, mes netiesiogiai skatinome žmonių žudymą Konge. Tad žiedinės ekonomikos principai svarbūs ir moraliniu aspektu.

Autorius yra Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininko pavaduotojas