Rytų Lietuvoje, įvairiomis kalvelėmis net iki 289 metrų virš jūros lygio iškyla Švenčionių aukštuma. Aukščiausių kalvų grandinė, nutįsusi iš pietų į šiaurę, atskiria dviejų upių baseinus – vakarų pusėje Nemuno, o šiaurės rytuose Dauguvos. Nuo 1992 metų šiame kalvų vandenyne yra skalaujama Sirvėtos regioninio parko sala. Saugomos teritorijos direkcija šiais metais organizuoja pažintinių žygių ciklą, kuris skirtas „Benduomenių metams“ ir kviečia iš naujo atrasti, ištyrinėti kalvotąją „Sirvėtos salą“.
Pagrindiniai šių žygių, kurių numatoma po vieną kiekvieno mėnesio pabaigoje, principai yra vengti įprastų kelių, maršrutų, keliauti miškų keliukais, senais, dabar gamtos glėbyje nykstančiais keliais, upelių raguvomis, banguotais laukais, ežerų dubaklonių kraštais… Kelyje, žinoma, aplankant gamtos ir kultūros paveldo objektus, tačiau neapsiribojant tik tuo – šių žemių istorijos detalės slypi visur. Kiekvienas akmuo ar jų grupė, buvusių sodybų liekanos, duobės kalvų šlaituose ar tiesiog vienišas medis lauko vidury slepia savyje tam tikro laikotarpio įvykius. Taip pat neatsiejami nuo vietovių ir čia gyvenantys žmonės, nes būtent jie ir yra tų slypinčių istorijos detalių pasakotojai ir informacijos nešėjai.
Pirmasis, įžanginis žygis įvyko sausio 23 d. Pradžios taškas buvo Aučynų kaimo kryžius, stovintis sankryžoje, o tikslas – pasiekti Kačėniškės piliakalnį iš pietų pusės. Taigi dėl to ir žygis buvo pakrikštytas vardu „Nuo piliakalnio prie piliakalnio“.
Šalia žygio pradžios tašką žyminčio ąžuolinio Aučynų kryžiaus, pagaminto liaudies meistro Arvydo Cicėno ir pašventinto 2011 metais, rytuose matomas Aučynų piliakalnis, datuojamas I tūkstantmečiu pr. m. e. – I tūkstantmečio pradžia. Objektą tyrinėjo Lietuvos istorijos institutas 1958-aisiais ir 1971 metas. Vakariniame šlaite, Šventa-Ceikiniai žvyrkelio link rasta senovės gyvenvietė. Už Aučynų kapinaičių, kairėje, tarp priaugusių pušelių bei eglių išryškėja senasis kelias. Juo mes ir patraukiame tolyn, įžengdami į Čiūlėnų geomorfologinį draustinį…
Šioje atkarpoje galima greitai pajusti, kad toks draustinis įsteigtas čia ne šiaip sau – jau po kelių šimtų metrų palaipsniui kylame į pirmąją kalvą, nuo kurios leidžiantis eglynų apsuptyje patenki į žemesnį, šlapesnį pažemėjimą, už kurio vėl šlaitas stiebiasi į viršų. Netrukus suvoki, kad toks bangavimas bus įprastas žygio akcentas. Dalyviai net pasiūlė naują smagų ir taiklų šių bangų apibūdinimą – „Čiūlėnų pilveliai“. Šių pilvelių šlaituose nemaža įvairaus dydžio apsamanojusių akmenų, tarsi žyminčių svarbų tašką ar atitinkamą ribą. Nukeliavus tik vieną kilometrą šiuo banguotuoju miškeliu, išeiname į atvirą vietovę. Vos matomas keliukas kviečia eiti į dešinę, į rytų pusę.
Tačiau priekyje išnyra tikrai nemaža, išskirtinė kalva. Net norisi ją kažkaip pavadinti. Bet paieškojus šios teritorijos senuose žemėlapiuose netikėtai pamatai, kad kiekviena kalvelė, šlapynė, laukymė turi savo vardą, kuris pasiliko kažkur tolimoje praeityje. Ir pagalvojus nieko nuostabaus – juk tokių objektų pavadinimus sumąsto žmonės. Dažnai jie būna siejami su žemės sklypo savininko pavarde, ypatinga objekto forma ar tiesiog su tam tikrais visų atmintyje įstrigusiais įvykiais. Įdomu, kad kelyje dar nesutikus nei vieno vietinio, jau prisilieti prie kuriamo kultūrinio paveldo.
Taigi, sužinojus, kad ši kalva „Ilgučių“ vardu vadinama, pasijunti tarsi iš naujo atradęs, atrodo, žinomą, matytą teritoriją. O nuo Ilgučių kalvelės viršūnės atsiveria nedidelis slėnis, kur tolumoje matomos Vaikučių kaimo sodybos. Kitais metų laikais šiose pievose ganosi avių bandos… pasukę į rytus einame toliau ir priešaky šalia šlapynės matomos tvarto, o tolėliau, aukščiau, kito pastato ir vaismedžių liekanos liudija čia buvus sodybą. Gal čia ir gyveno Ilgučiai? Senuose, 1945 metų žemėlapiuose pažymima, kad kaimą sudarė 21 sodyba…
Palei žaliaskarių eglių sieną keliaudami toliau ir kirsdami seklų upelį, nenustembame, kad vėl teks ropštis į nemažą kalvą.
Tačiau būtent tai kelionei suteikia šarmo ir nevargina, nes visada įdomu kas gi bus už šios ar kitos kalvos. Užkopus į šią viršūnę po giliu sniego sluoksniu esančių dirbamų laukų gale pasimato pirmieji to paties Vaikučių kaimo stogai. Ir aiškiai išryškėja esanti riba tarp užnugaryje paliktų natūralių, neliestų kalvų ir tarp tokių, kurios tapusios dirbamais laukais. Kitaip sakant, įžengiame į gyvenamą teritoriją. Vis tik nereikia skubėti prie kelio, vingiuojančio per kaimą. Pasukus į kairę, į šiaurės rytus ir taikant į pailgos kalvelės, apaugusios pušimis kraštą, atrandame kelis didelius akmenis. Pačiame pakraštyje du iš jų ypač atkreipia dėmesį – vienas didesnis, beveik plokščias, kitas gi visai palyginti mažas. Žiūrint į juos kartu iškyla natūrali žmogaus akiai asociacija – stalas ir kėdė. Tarsi tyčia. Pasirodo, šie objektai taip pat turi vardus, po kuriais slypi tikrai išskirtiniai istorijos ir kultūros aspektai. Tai Kupoliakalnis. Būtent čia apylinkių gyventojai susirinkdavo į šventę, kurios metu džiaugtasi užderėjusiu derliumi, šokta, linksmintasi, puoštasi vainikais ir vaišintasi visų suneštomis vaišėmis. Taigi akmenys ir yra vaišėms susidėti skirti „baldai“. Tai rodo seną tokio susibūrimo kilmę. Bėgant laikui, žinoma, gilią prasmę turinti tradicija nyko, liko tik atskiros detalės pasakojimuose, prisiminimuose. Pasak vietinių, būtent šios vaišės ant akmens Vaikučių kaime ir vadintos „Kupolėmis“.
Keliaujant per kaimą tolyn Čiūlėnų link, kalvos, kuri galima sakyti yra tarsi riba tarp dviejų kaimų, papėdėje galima atrasti dar vieną įdomų, suskilusį akmenį – tai Vaikučių akmuo su pėda. Apie jį pasakojama sakmėje, kuri taip ir vadinasi „Akmuo su pėda“. Ženklą ar pėdą akmenyje paliko milžinas, spausdamas po juo buvusį velniūkštį… O vardas to milžino ir buvo Vaikutis.
Praėjus Čiūlėnų kaimo kryžių prie kelio, pasukus į rytus ir užnugaryje palikus kaimo sodybas, palaipsniui nusileidžiama į Mažežerio upelio slėnį. Šis nedidelis upeliukas teka iš Mažerio ežerėlio į Šventą arba Rakštelių ežerą. Kadangi buvo šaltos dienos, pereiti Mažežerį ir keliauti kitais metų laikais paprastai šlapia vietove yra visai nesudėtinga. Ir žiema turi privalumų.
Iš žemesnės vietos vėl užkylame į nemažą paaukštėjimą – tai Bielionių kalva. Vakarų pusėje galima atrasti Bielionių dvaro liekanas – pastatų pamatus, klevų alėją, tvenkinį. Tačiau žygio tikslas šiaurėje, tad patraukiame į šviesų, ir, savaime supranta, kalvotą, mišką. Teisingą kryptį tarsi natūralūs kelio ženklai nurodo du nemaži ąžuolai, mat šalia jų ir vingiuoja senasis keliukas. Pastarasis dingsta laukymėje, kur, iškirtus medžius atsivėrė „Čiūlėnų pilvelių“ bangavimas, kuris palaipsniui stiprėja ir, priešaky netikėtai ištįsta pailgas, 212 metrų virš jūros lygio pasistiebęs, Mergežerio ir pelkynų ribojamas gūbrys, – Kačėniškės piliakalnis.
Piliakalnis buvo žvalgytas 1958 m. Ekspedicijos metu pastebėtas ryškus kultūrinis sluoksnis su brūkšniuota keramika, tinko gabalais ir apdegusiais akmenimis. 1987 m. trečios ekspedicijos metu pastebėta senovės gyvenvietės kultūrinis sluoksnis.
2013 m. čia atlikti tvarkymo ir pritaikymo lankymui darbai. Remiantis archeologiniais radiniais, daromos prielaidos, kad piliakalnis buvo apgyvendintas dviem etapais – vėlyvosios brūkšniuotosios keramikos laikotarpiu I tūkst. pr. Kr. pabaigoje bei ankstyvosios grublėtosios keramikos periodu I tūkst. pradžioje – viduryje. Žvalgymai metalo detektoriumi atlikti piliakalnio aikštelėje, taip pat papilyje ir priešpilyje. Aptikta apie 20 XX a. tarybinių ir Lietuvos Respublikos monetų, Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų šovinių tūtelės.
Šalia esantis Mergežerio ežeras dar vadinamas Perkūnežeriu. Pasakojama, kad seniau, ežero pakrantėje buvo troba, kur gyveno trys seserys. Kartą jos nuskendo. Seni žmonės sako: ,,Neik neik ti untrauks tan ežeran, ti gi trys mergas nuskendo“.
Tačiau laikyti šį kultūros paveldo objektą kaip vieną tašką būtų neteisinga. Mat visai šalia yra Garnių alkas. Vietiniai šį alką dar vadina Varcekalnio vardu. Varcia ar ,,Varčia“ – tartum vartai, vieta kur yra išėjimas (įėjimas), riba…
Keliaujant nuo piliakalnio žvyrkelio Šventa-Ceikiniai link, galima pamatyti miško aikštelėje esantį kapą. Tai buvusios sodybos vieta, kur 1952 metų kovo 27 dieną buvusio Bujutiškės vienkiemio Vaiškūnų sodyboje susišaudymo metu žuvo daugelio partizaninių operacijų iniciatorius ir organizatorius, Vytauto apygardos Tigro rinktinės vadas Vincentas Žaliaduonis-Rokas, Dijakonas, Cezaris (g. 1910 m.), partizanas Mykolas Cicėnas-Erškėtis (g. 1904 m.) ir sodybos šeimininkas, aktyvus partizanų rėmėjas Mykolas Vaiškūnas (g. 1904 m.).
Autorius yra Sirvėtos regioninio parko direkcijos darbuotojas