Nuo 1994-jų metų Lietuvoje atsirado tūkstančiai kaimo ir miesto bendruomenių. Tiesa, jei genys yra margas, tai bendruomenės dar margesnės. Vienos susikūrė už, kitos – prieš, trečios – pinigams įsisavinti, ketvirtos – savo gyvenamą aplinką sutvarkyti.
Daugybė bendruomenių susikūrė prieš pat Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą – pakvipo naujais pinigais.Tačiau kas bus, kai tie pinigai apie 2020-uosius baigsis?
Apie tai kalbasi Vilniaus miesto bendruomenių asociacijos pirmininkas Rimantas Micka, Seimo narys Valentinas Bukauskas bei „Metro sąjūdžio“ vadovas Juozas Zykus.
Jokia ateitis. Nes teritorinis bendruomeniškumas nyksta.
Tad visos tos bendruomenės – tik gryna fikscija.
Gali nebūti fikcija.
Mano galva, tam reiktų atgaivinti TALKŲ tradicijas. Kai žmonės ne po vieną savo ūkelyje krapštėsi, bet talkomis ėjo iš kiemo į kiemą, talkomis sodino bei kasė bulves, raugė kopūstus, kuro miške prisirinkdavo ir namie sukapodavo, sukraudavo, namus drauge suremontuodavo ir t.t. Bendras darbas kelia nuotaiką, žadina viltį.
Dabar moterys nesirinks austi (jei turėtų stakles, tai ir austų, kodėl ne), tačiau rankdarbių susirinkti gali – viena siuva, kita mezga, vyrai kažką meistrauja… Čia ir senas dainas prisiminti galima… Ir vaikai kartu.
Mokslininkai ištyrė, kokį tragišką poveikį žmogaus mąstymui ir psichikos būklei turi ilgiau nei trejus metus užsitęsęs skurdas, jį lydintis purvas, pusbadis, neviltis. Po trejų metų mažai vilties prižadinti žmoguje buvusį žmogų 🙁
Deja, mes to domėn neėmėm. Rezultatai „na lico”…
Žmogų apima bejėgystė, nusvyra rankos, nes viskas, ką darė, ligi šiol nedavė rezultatų. Galiausiai jis „emigruoja” į alkoholizmą, nedarbą, nusikaltimus… Tačiau bendruomenės gali tai išjudinti bent kiek iš vietos!
Neturiu vilties, kad galiu kažkiek aptvarkyti griūvančią, nešvara dvokiančią trobą – ateina TALKA. Su ja – keli meistrystės darbus išmanantys savanoriai. Su darbo įrankiais, su medžiagom. Taip su kokių nors fondų parama – įrankiais, medžiagom ir bendru darbu aptvarko, iškuopia, apkala iš lauko dailylentėm, išdažo trobą, surenčia kokias lentynėles, stalą vaikams pamokas ruošti ir pan. (tik reikia, kad kažkas imtųsi viską planuoti ir organizuoti iš širdies, ne už atlygį!)
Kaime taps šviesiau, nežiūrės kiaurais ar perkreiptais lūšnų langais į žmones, Gal kokie ūkiai paaukos sodmenų, parašys, kaip prižiūrėti. Per kokius 5 metus galima atgaivinti žmonių viltį ir šypsenas, o šypsodami gal ir vaikelio įsigeis… Svarbu tik turėti tokį bendruomenės pirmininką, kaip kad per radiją šiandien girdėtas Melagėnų kunigėlis…
‘Žemyna’, kuo tau nusikalto lietuviški žodžiai?
Žemyna:
,,fikcija, tradicijas, suremontuodavo, meistrauja, tragišką, psichikos, Rezultatai, alkoholizmą, fondų, planuoti ir organizuoti…”
Sergu sunkios formos nepagydomu lėtiniu svetimžodizmu. Bet net ir sunkioms ligonėms širdelė suvirpa, kai kažkas nuolat jas tokiu rūpestingu žvilgsniu lydi. Oi, oi, pulsas padažnėjo…
Užjaučiu. Nelaimėj nepaliksiu tavęs, ‘Žemyna’ – viskas bus gerai.