Sovietmečio rašytojai Lietuvoje: Tarp valdžios kūjo ir sąžinės priekalo

„Savas ar raudonas?“ – tokia tema, apibendrinančia pokalbius apie Salomėjos Nėries, Justino Marcinkevičiaus, Juozo Baltušio, Petro Cvirkos bei kitų sovietmečio autorių kūrybą ir gyvenimą, šiemet bus diskutuojama Vilniaus knygų mugėje.

„Perfrazuodamas šių metų Vilniaus knygų mugės temą „Personažas ieško autoriaus“, sakyčiau, kad tikrai galime iš laiko perspektyvos žvelgti į visiems gerai žinomus menininkus su sudėtingais likimais, kaip į tam tikrus personažus, kurie ieško ne autorių, bet veikiau mūsų – apie juos galvojančių, skaitančių, ir mėginančių suprasti šiuolaikinių žmonių“, – sako rašytojas ir literatūros tyrinėtojas Valentinas Sventickas.

Pasak vertėjo Laimanto Jonušio, sovietmečio autorius, patekęs tarp valdžios kūjo ir sąžinės priekalo, – taip pat tarsi savotiškas autorių pametęs personažas, kurio kūrybos nevienareikšmiškumo tema visada tvyrojo ir literatūros, ir politikos lauke.

Tai patvirtina ir Lietuvos istorijos instituto mokslininko, dr. Viliaus Ivanausko tyrimas, publikuotas naujausioje monografijoje „Įrėminta tapatybė: Lietuvos rašytojai tautų draugystės imperijoje“.

„Sovietmečio rašytojai svarbūs todėl, kad atliko išskirtinį vaidmenį įteisinant sovietinę sistemą bei išreiškiant arba perkonstruojant mūsų tapatumą. Tiesiog jų veikloje gryniausiu pavidalu matosi to laikmečio visuomeninės ir ideologinės įtampos“, – sako monografijos autorius.

Anot jo, geriausiai šias įtampas atsiskleidžia trys garsios pavardės: „Ryškiausi viso sovietmečio pavyzdžiai, – tai Eduardas Mieželaitis, Justinas Marcinkevičius ir Antanas Venclova. Per jų biografijos detales bei kūrybą aiškiai matosi sovietinės sistemos kūrimasis, jos rutinizacija ir įsitvirtinimas.“

Tuo tarPu rašytojo ir literatūros kritiko V. Sventicko teigimu, aistras kurstančios lietuviškosios literatūros ir istorinės atminties dilemos neatrodytų tokios skaudžios ir neišsprendžiamos, jei matytume jas platesniame istoriniame bei geografiniame kontekste.

„Vis dėlto dera brėžti aiškią ribą tarp rašytojų asmenybių – to, ką jie veikė, kaip gyveno, kokia buvo jų socialinė ir politinė laikysena, bei jų kūrybos – to, ką rašė, kokius talentingus tekstus paliko, dėl ko įėjo į literatūros istoriją“, – aiškina V. Sventickas

Anot L. Jonušio, būtent idealizavimas bei vieno vertinimo kriterijaus troškimas daugeliu atveju pakiša koją ir užduotį paverčia neįmanoma.

„Kartais įsivaizduojama, kad geras rašytojas turėjo būti ir visais atžvilgiais geras bei supratingas žmogus. Tačiau toks įsitikinimas tik trukdo suvokti dalykus. Be to, nereikia tikėtis, kad kai kurios daug ginčų keliančios asmenybės bus visų vienodai vertinamos. Juk gyvename pliuralistinėje visuomenėje ir mus supa pliuralistinė kultūra. Čia kalbu apie sudėtingas asmenybes – kai kuriuos žinomus rašytojus, kurie turbūt ir negali būti vertinami vienaprasmiškai, nors kai kurie jų veiksmai vargu ar gali būti pateisinami“, – samprotauja L. Jonušys.

Vasario 25–28 d. Vilniaus knygų mugės „Diskusijų klube“ bus galima išgirsti dar daugiau aštrių argumentų bei įžvalgų ne tik apie sovietmečio Lietuvos literatūros realijas, bet ir apie jų atgarsius dabartyje.