M. Kundrotas. Perkeltinės prasmės – tiesai ar melui?

Tiek šnekamojoje, tiek literatūrinėje, tiek politinėje kalboje dažnai vartojamos perkeltinės prasmės. Kai kuriais atvejais jos padeda giliau suvokti vieną ar kitą reiškinį, kai kuriais atvejais – iškreipia jo suvokimą. Pasitaiko atvejų, kai perkeltinė reikšmė išstumia pirminę. Žymiausi pavyzdžiai – idiotas ir demagogas. Idiotas pirmiausiai reiškė pilietį, vengiantį politikos. Demagogas – demokratinį politinį lyderį. Aptarkime žodžius, ypač dažnai vartojamus perkeltine prasme šiandienos politiniuose diskursuose.

Vienas tokių žodžių – genocidas. Dažnai sutinkame sąvokas – moralinis genocidas, kultūrinis genocidas, socialinis genocidas. Kai kurie viešieji intelektualai pagrįstai piktinasi, jog išplečiant genocido sąvokos vartoseną, devalvuojama pirminė šios sąvokos prasmė. Jei maži atlyginimai, skurdžios pensijos, teletabiai su makdonaldais – genocidas, kaip vadinti tikrą genocidą?

Vis dėlto genocido sąvoka iš pat pradžių pasižymi prasminių atspalvių įvairove. Pasak Tarptautinių žodžių žodyno, tai – ištisų gyventojų grupių naikinimas tautiniais, rasiniais arba religiniais motyvais. Daugelis šalių, ypač Vidurio ir Rytų Europoje, jau pusę amžiaus kovoja, kad į šį motyvų sąrašą būtų įtraukti socialiniai ir galbūt – net politiniai motyvai. Taigi, diskusija vyksta veikiau dėl motyvų, nei dėl naikinimo formų. Įprasta manyti, kad genocidas – tai fizinis naikinimas, bet jei sutariame, jog tai – tam tikrų grupių naikinimas in corpore, jis gali būti vykdomas politinėmis, kultūrinėmis, socialinėmis formomis.

Neteisinga socialinė sistema pirmiausiai ardo visuomenės narių tarpusavio ryšius. Antra vertus – piliečio ryšius su savo valstybe. Galiausiai dalies žmonių godumas sąlygoja kitų žmonių skurdą, kuris gali sąlygoti gimstamumo rodiklių mažėjimą. Taigi, faktinės pasekmės – labai panašios, kaip tiesioginio, fizinio genocido atveju: ištisa tauta ardoma socialiai, politiškai, o galiausiai nyksta fiziškai. Skirtumą galima įžvelgti gal tik motyvuose. Nežiūrint „auksinio milijardo“ ir kitų sąmokslo teorijų, mažai tikėtina, kad socialinės destrukcijos autoriai tyčia siektų naikinti tautas.

Veikiau reiktų kalbėti apie dalies turtingųjų ir su jais susijusių valdančiųjų sluoksnių savanaudiškumą. Taigi, motyvų prasme socialinio genocido sąvoką galime vartoti tik perkeltine prasme. Vis dėlto faktinio rezultato prasme tai ilgesnėje perspektyvoje gali tapti tikru genocidu. Siekiant pažadinti valdančiųjų sąžinę, o pirmiausiai – pačios visuomenės sąmoningumą, kovojant už savo teises, toks stiprus žodis, kaip genocidas, gali būti vartojamas, aiškiai pateikiant kontekstą.

Kultūrinio genocido sąvoka – šiek tiek keblesnė. Autentiškų kultūrų naikinimas arba esminis keitimas ilgainiui taip pat gali sunaikinti ištisas tautas, tiesa – be fizinio žudymo. Vis dėlto, jei atidžiai studijuosime istoriją, kultūros lygmeniu sunaikinta daugiau tautų, nei išžudyta fiziškai.

Kultūra apima vertybių, tapatybių, prasmių sritis. Vertybių sunaikinimas žmogų paverčia savanaudžiu vartotoju, puikia medžiaga įvairioms manipuliacijoms. Reiktų specialių tyrimų – ar Amerikos indėnų, Sibiro gyventojų, Australijos aborigenų tautas labiau naikino modernesni užkariautojų ginklai, ar ugninis vanduo ir bendras nudvasinimas. Kalbant apie tapatybes, kultūrinio genocido atvejų užtektinai randame savose erdvėse. Prūsų tauta išlaikė daugybę karų. Ji išnyko tada, kai daugelis prūsų nusprendė, jog jiems tiesiog naudingiau tapti vokiečiais. Nedaug trūko, jog panašus likimas būtų ištikęs lietuvių tautą, jai įsiliejant į lenkų tautos erdvę.

Skirtingai, nei socialinio genocido atveju, čia galima aiškiai įžvelgti sąmoningus motyvus. Didžiosios tautos, užsikrėtusios imperializmo virusu, tiesiogiai suinteresuotos asimiliuoti kaimynines tautas. O šiandien regime aiškų globalistų planą sukurti globalią erdvę, kurioje autentiškoms kultūroms ir pačioms tautoms vietos nėra. Žmonija pagal jų projektą privalo tapti jų prekių vartotojų ir darbo jėgos mase, laisvai raikoma, parceliuojama, transportuojama iš vieno pasaulio krašto į kitą. Kultūriškai įsiprasminusios, socialiai solidarios, teritoriškai įsitvirtinusios, politiškai savarankiškos bendruomenės tam trukdo. Užtai jos sąmoningai naikinamos.

Žmogų siekiama „pasodinti ant adatos“ – godumo, ištvirkimo, savanaudiškumo, primityvių malonumų, kad kiekviena minutė būtų užimta savęs tenkinimu ir kartu – vartojimu, ant kurio laikosi globalusis materialistinis pasaulis. Bent sekundė atokvėpio, minties blyksnis link būties prasmės, bet koks klausimas, skatinantis abejonę tokiu gyvenimu, ir žmogus globalistams jau gali būti prarastas. Užtai kruopčiai atrenkama, kokia informacija jį pasieks kasdien, kiekvieną minutę.

Iš tiesų kultūrinio genocido sąvoka – vartotina, bet tik su patikslinimu. Joje yra tiek motyvas – sunaikinti tautas kaip tokias, tiek – deja – dažnas galutinis rezultatas. Nėra tik fizinio naikinimo, gal su išvestine išimtimi, jog nudvasinti žmonės rečiau kuria šeimas ir gimdo vaikus. Bet kas pasakė, kad genocidas gali būti tik fizinis? Tai – tik stereotipas.

Dar viena sąvoka, dažnai vartojama išplėstine prasme – imperializmas. Lietuvą jau kuris laikas skaldo klausimas: kuris imperializmas pavojingesnis – Rytų ar Vakarų?

Pirmiausiai derėtų suvokti, jog nei Rytų, nei Vakarų objektyviai tiesiog nėra. Jei gyvenate Havajuose, Kinija Jums bus Vakaruose, o Amerika – Rytuose. Dar daugiau painiavos kyla, Rytų ir Vakarų sąvokas perkeliant į kultūrą ir politiką. Australija geografiškai lokalizuojama Rytuose, bet kultūriškai ir politiškai tai – Vakarų pasaulio dalis. Marokas geografiškai – į Vakarus nuo Vokietijos, bet kultūriškai ir politiškai Vokietija – Vakarai, o Marokas – Rytai.

Lietuvoje Vakarais paprastai apibendrinama Amerika ir Europa. Rytais pirmiausiai įvardijama Rusija, nors vienintelę sieną su šia valstybe Lietuva turi būtent Vakaruose. Tai – aneksuotas Karaliaučiaus kraštas. Vakarų pasaulis – be galo skirtingas. Amerika nėra Europa. Europoje – milžiniški skirtumai tarp Rytų ir Vakarų savo ruožtu, iš Vakarų Europos geopolitine linija aiškiai išsiskiria Jungtinė Karalystė, o iš Rytų – Vengrija.

Šnekant apie Vakarų ir Rytų imperializmus, teletabiai ir makdonaldsai prilyginami tankams ir bomboms. Nepriklausomam protui vien toks sulyginimas skambėtų absurdiškai, net amoraliai. Deja, gausėja indoktrinuotų, informaciškai apdorotų žmonių, kuriems tai atrodo logiška.

Viskas suplakta į viena. Rusijos karinė agresija Kaukaze ir Ukrainoje. Europos Sąjungos centralizacija ir libertarinės ideologijos primetimas. Amerikietiški filmai ir bulvių traškučiai.

Neabejotinai galima kalbėti apie Briuselio imperializmą, kaip grėsmę Lietuvai. Iš tiesų veikia įtakingi politiniai, kultūriniai, ekonominiai ir informaciniai svertai, siekiant Europos Sąjungą iš valstybių sąjungos paversti sąjungine valstybe. Tiktai kuo čia dėta Amerika?

Amerika, ją suvokiant kaip JAV, išties vykdo abejotiną politiką Artimuosiuose Rytuose ir daug kur pasaulyje, bet Vidurio ir Rytų Europai tai – sąjungininkas prieš Rusijos agresiją. Kuri JAV sąjungininkė mūsų regione paversta JAV valstija? Nė viena. Nepaverstas nei Irakas, nei Afganistanas. Taip, šiose šalyse pakeista politinė valdžia. Bet kažkada tas pats padaryta Vokietijoje, užimant šią šalį ir nuverčiant nacių valdžią. Retas „Vakarų imperializmo“ priešininkas abejoja šio politinio įvykio prasme ar teisingumu. Nes šiame įvykyje dalyvavo sovietų Rusija.

Ne kas kitas, bet Rusija formuoja politinį diskursą, kuriame į vieną krūvą sumesti globalistai, JAV, NATO, Europos Sąjunga, visa tai apibendrinant kaip Vakarų imperializmą. Jei esi prieš vieną kurį „Vakarų“ politikos aspektą, turi būti prieš visą dirbtinai suformuotą komplektą. O kam naudingas Vidurio ir Rytų Europos nusiteikimas prieš JAV ir NATO, kaip ir aišku. Maža to, jei butelis „Coca-Cola“ virsta tokiu pat imperializmu, kaip Krymo aneksija, pastaroji tampa juokinga.

Jau sovietų laikais sklido anekdotas.

Amerikos radijas klausia sovietų radijo:
– Kiek uždirba sovietinis mokytojas?
Sovietų radijas – po pertraukos:
– O jūs negrus mušat.

Apibendrinant, nėra nei Vakarų imperializmo, nei Rytų. Yra konkretūs konkrečių šalių veiksmai. Globalistų tinklas – dar atskiras veiksnys. Globali valdžia tuo ir globali, kad ji nėra tapati nė vienai pasaulio valstybei. Jos projektas tiek pat priešingas JAV, kaip ir bet kuriai kitai šaliai. Jei skaitysime rimtą antiglobalistinę literatūrą, kaip Viliaus Bražėno raštai, JAV globalistai – didžiausi priešininkai pačių JAV politiniam suverenumui, vykdant savus valstybinius interesus. Bet kas prisimins Vilių Bražėną, kai antiglobalistinį diskursą šiandien formuoja sarmatai?

Spausdinti