Kaip rašo „Lietuvos žinios“, 2017 metais turėtų iškilti iš medinių rąstų pastatyta Vorutos pilis.
Rajono meras Kęstuts Tubis teigė, jog rūpintis XIII amžiaus pilies statybomis jį skatina noras padaryti šį kraštą dar patrauklesnį ir patiems anykštėnams, ir svečiams.
Voruta (arba Varuta) – Volynės metraštyje apie 1251 m. paminėta lietuvių pilis, kurioje Livonijos ordino kariuomenės dalinio remiamas Mindaugas apie 1251 m. vidurį apsigynė nuo vidaus kare prieš jį kovojusių lietuvių kunigaikščių ir jiems talkinusios Haličo-Volynės valstybės kariuomenės. Dalies istorikų laikoma svarbiausia ar viena svarbiausių Mindaugo rezidencijų, tyrinėtojų mėgėjų − Mindaugo laikų Lietuvos sostine.
O aš už . Tegu anykštėnai pastato Varutos pilį. Kur nors prieniškiai Pilėnų pilį. Žemaičiai lai pastato dar daugiau pilių . Panemunės gyventojai taip pat. Ar gi nebus Lietuva išskirtinė , nepakartojama. Atvažiuos kryžiokų palikonys, o mes jiems rodom (už eurus), kad štai jūsų protėviai, atėję atsigerti mūsų kraujo, gavo galą prie šitų pilių. Jie “dzimakratiški”, jiems gražu, mums pinigai .
Šiaip tai ir pilies-muziejaus darbuotojai galėtų būti apsirengę kažkaip pagoniškai ?
Taip , taip už “eurus” vietiniai (aborigenai) galėtų apsirengti ir lietuviškai (o ne – pagoniškai. Šūdinas lietuviškumo apibūdinimas).
Šiaip šioje svetainėje galima skelbti stribus kurie žemina Lietuvą Bartas, tikras lietuvis ir kt. lyvis
Kadangi “lyvis” manę įsiutinai , tai tada skelbdamas “skrebų” eilutę įsirašyk save , pvz: šeštu nr. Ar negerai?
Iš tiesų Pagonis – tai žodžio lietuvis sinonimas, kilęs iš slavų. Juk visi žinome, kad nuo seno lietuvių Ženklas buvo Baltas Vytis, o slaviškai tai reiškė – Pogonia. Ir senovės slavai, vos pamatę artėjančius lietuvių pulkus su Vyčiu ant iškeltų vėliavų, išsigandę imdavo paniškai šaukti „Pogany!“ Vėliau vakarų metraštininkai, nesupratę nei slaviškai, nei lietuviškai, sutapatino tą žodį su lietuvių išpažintu Tikėjimu. Nors iš esmės nelabai daug jie ir klydo, nes lietuvius į mūšį lydėdavo jų Dievai,
Nieko nesuprantu ir nežinau kuo tikėti. Vienur rašo ,kad iš lotyniško – paganum – kilo įžeidžiantis , žeminantis kaimiečio , tuo labiau “tamsaus” LIETUVIO pavadinimas. O pats dabar sakai , kad iš slaviško.
Kur stovėjo Vorutos pilis istorijos mokslui nėra žinoma. Regis, metraščiuose yra vienas variantas, kai rašoma Boruta. Taigi vietoje ‘V’ rašoma ‘B’. Tačiau lenk. boruta “velnias”. Taigi gali būti, kad slavų metraštininkų Vilnius palaikytas reiškiančiu “velnias” ir išverstas į lenk. “boruta”. Vėliau pereinant prie kirilicos lot. ‘B’ metraštininkų perskaitytas rus. ‘Vė’, taip iš lenk. vertinio Borutos, reiškusio velnias-Vilnius, šaltiniuose atsirado Voruta. Kad Mindaugo pagrindinė pilis, o tikriausiai kartu ir visų to meto lietuvių (baltų) pagoniška šventykla, galėjusi būti ant prie Anykščių esančio Šeimyniškėlių piliakalnio gali patikėti tik to meto gyvenimo padėties, pagoniškumo neįsivaizduojantys asmenys. Beje, apie Vorutą galimai buvusią kartu pilimi ir pagoniška šventykla netiesiogiai bylotų ir toks faktas, kad Mindaugas nusprendė su savais mūšio lauke prie pilies nesikauti, o su kariuomene įžengti į Vorutos pilį-šventyklą, kurioje tikėtina, kad pagal lietuvių (baltų) pagonišką paprotį ‘muštis’ tarp savęs nebuvo galima (tas faktas be jokių paaiškinimų, kad Mindaugas nusprendė pulkais vieni prieš kitus nesikauti, o įžengė į Vorutos pilį, pažymėtas ir metraščiuose). Tai galima suprasti ir taip, kad Mindaugas čia elgėsi protingai saugodamas savųjų gretas. Beje, tokio papročio namo viduje nesimušti prototipas lietuvių subuvimuose yra išlikęs iki šiol – muštis namo patalpoje, gal net kieme nedera – einama į lauką, už kiemo ribos (tvoros)… Čia būtų vienas iš argumentų, kad Voruta yra Vilnius.
Dėl išdėstytų aplinkybių Anykščių atstatomos pilies ant Šeimyniškėlių piliakalnio pavadinimas Vorutos vardu būtų Lietuvos istorijos, istorinio paveldo profanacija. Taigi ant Šeimyniškėlių piliakalnio atstatomą pilį vadinti Vorutos vardu neturėtų būti leista, Anykščiai patys neturėtų tai daryti…
Vorutos pilies paslaptis atsiskleidžia paprastai tai Kauno pilis. Voruta skaidosi į Vo + ruta. Vo anglų kalboje mot giminė vomen – moteris ir miestas Kaunas yra antro luomo mot giminė. Žodis rūta tai mot giminės mitologinė gėlė. lyvis
Profanacija yra jūsų šitas nusišnekėjimas. Kada gi alko ura-patriotai-pagonys (kurie apie pagonybę supranta tik tai, ką patys susigalvoja) pradės skaityti ką nors? O ne iš galvos traukti kažkokį minčių srautą…
Kai iš galvos išgaruos etanolis, tuomet galėsite nueiti iki bibliotekos ir paskaityti (už ir prieš – be šaltinių, nes bus per sunku originalą skaityti):
Baranauskas T. Anykščių medinė pilis. Anykščiai, 2015[2], 16 p.; Baranauskas T. Kur buvo Lietuvos žemė? Lituanistica, 2002, nr. 2(50), p. 3–18; Baranauskas T. Lietuvos valstybės ištakos. Vilnius: Vaga, 2000, 317 p.; Baranauskas T. Vorutos pilis. Mūsų praeitis, 2001, t. 7, p. 43–70; Baranauskas T., Zabiela G. Mindaugo dvaras Latava. Lietuvos istorijos metraštis. 1997 metai, 1998, p. 21–40; Gudavičius E. Mindaugas. Vilnius: Žara, 1998, 356 p.; Gudavičius E., Lesmaitis G. Dėl Šeimyniškėlių „Vorutos“ ir Latavos dvaro. Kultūros barai, 2000, nr. 8-9, p. 74–78; Gudavičius E., Lesmaitis G. Dėl Šeimyniškėlių „Vorutos“ ir Latavos dvaro. Kultūros barai, 2000, nr. 10, p. 76–80; Lesmaitis G. Apie Vorutos paieškas XIX a. Voruta, 1997, vasario 1-6, nr. 6(287), p. 13; Lesmaitis G. Apie Vorutos paieškas XX a. pradžioje. Voruta, 1997, kovo 8-14, nr. 10, p. 14; Lesmaitis G. Trečiasis Vorutos paieškų etapas. Voruta, 1997, balandžio 12-18, nr. 14(296), p. 15; Lesmaitis G. Voruta: ką kalba faktai? Voruta, 2000, Nr. 17-18 (443-44), p. 1; Lesmaitis G. Vorutos bylos pabaiga? Voruta, 1998, spalio 24, nr. 39(369), p. 5; Dubonis A. Lietuvos didžiojo kunigaikščio leičiai. Iš Lietuvos ankstyvųjų valstybinių struktūrų praeities. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 1998, 169 p.; Baronas D. Perkūno šventykla Vilniuje. Senų mitų ir naujų mokslinių faktų tyrimų nedremė. Naujasis Židinys-Aidai, 2012, nr. 7, p. 442–447; Batūra R. XIII a. Lietuvos sostinės klausimu. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. A serija, 1966, t. 1 (20), p. 141–165; Gudavičius E. Miestų atsiradimas Lietuvoje. Vilnius: Mokslas, 1991, 93 p.; Katalynas K. Vilnius XIII amžiuje. Mitai ir faktai. Vilniaus miesto istorijos skaitiniai. Sud. Eugenijus Manelis, Romaldas Samavičius. Vilnius: „Vilniaus knyga“, 2001, p. 48–58; Katalynas K. Vilniaus plėtra XIV – XVIII a. Vilnius: Diemedžio leidykla, 2006, 208 p.; Vaitkevičius G. Vilniaus įkūrimas. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2010, 125 p.
Čia Vilniaus/Vorutos/”sostinės” problemos “įvedimui”. Sėkmės skaitant!
Jupiteri, tu pyksti, -vadinasi esi neteisus…
Klausimas tik, iš kurios galvos “etanolis turės išgaruoti”. Greičiau – iš piktojo…
Mano “pyktis” yra akademinis pyktis, o ne emocinis, vedantis prie destrukcijos. Labai sunku rimtai skaityti komentarus, kurie dvelkia humoru, bet žmonės rašo rimtais veidais. Bet kai perskaitysite šį Vorutos/Vilniaus problemų istorijos ir archeologijos pradžiamokslį, tuomet, Vilna, leisimes į rimtesnes diskusijas, nes vien iš savų samprotavimų išvados nedaromos. Sėkmės.
Visgi dėl kitų komentarų skaitytojų dėmesio derėtų pridurti, kad čia pateikti samprotavimai, jog Šeimyniškėlių piliakalnyje stovėjusią pilį nėra rimtesnio pagrindo vadinti Vorutos pilimi, yra padaryti įvertinus tai, kas Lietuvos istoriniais klausimais yra rašoma tiek apskritai, tiek čia man atsakiusiojo (replikavusiojo) vardinamoje literatūroje dėl Vorutos pilies vietos.