R. Ragauskaitė. Viskas (nu)teka? (nuotraukos)

Sakoma, Romos miestą išgelbėjo žąsys. Kodėl tad jos negalėjo išgelbėti Efeso, įkurto dar senųjų graikų, skalaujamo Egėjo jūros bangų?

Vienas iš pasaulio stebuklų

Ten, kur stovėjo garsioji Artemidės šventykla, laikoma viena iš septynių pasaulio stebuklų, dabar rymo vienintelė iš gabalų sudurstyta  kolona, o būta jų net 127. Aplink koloną gagendamos šlepsinėja žąsys, tikriausiai naminės, vadinasi, netoliese gyvenama. Jos, matyt, amžinesnės už visus pasaulio stebuklus…

VI am.pr.m.e. architektas Cheristronas sugalvojo didžiulę marmurinę šventyklą pastatyti žemesnėje, pelkėtoje vietoje prie upės. Jo manymu, tai turėjo šventyklą apsaugoti nuo pasikartojančių žemės drebėjimų. Šventykla turėjusi didžiulę pačios deivės skulptūrą, ištapytas freskas ant sienų. Ši Artemidės skulpūra miesto gyventojams būdavo parodoma tik kartą per metus – per pavasario šventes. Efeso Artemidė, skirtingai nuo graikiškosios, laikyta vaisingumo deive: tai byloja jos atvaizdas su daugybe krūtų, o jos galvą puošė karūna, primenanti dantytą miesto sieną. Pavasario švenčių metu visose religijose švenčiamas Atgimimas, jų metu skatinamas vaisingumas ir derlingumas. Amžiams bėgant, keičiasi deivių (ir dievų) pavadinimai, bet funkcijos išlieka tos pačios – tarnystė  žmogui.  Žmogus kuria dievus pagal savo poreikius, tad pagal jų kaitą galima atsekti žmonijos raidą: ne tik pasaulėjautą, bet ir materialinę buitį.

Artemidės šventykloje peritanai (šventikai) šventą ugnį dalindavo miesto gyventojams, už tai imdami atlygį. Saugojo ugnį, ją prižiūrėjo vaidilutės (vestalės) –nekaltos mergelės. Kodėl Aretmidės skulptūrą Efeso gyventojai tegalėdavo pamatyti kartą per metus? Ko gero, tai buvo paprastas, bet išmintingas sprendimas: tai, ką matai kasdien, netenka šventumo, įspūdingumo, akys apsipranta ir su didžiausiais stebuklais. Matymas nebetenka aštrumo, kuris yra susijęs su regėjimo jauduliu.

Kodėl žąsys neišgelbėjo Efeso?

Artemidės šventykla, pastatyta  šiek tiek atokiau nuo miesto,išvengė  žemės drebėjimas. Tai kas gi ją sugriovė? Naujajame Testamente yra paminėta, kad apaštalas Jonas išvaręs  demonus iš šios šventyklos. Visi susirinkusieji matė, kaip staiga Artemidės šventyklos altorius suskilęs į daugybę dalių, ir pusė šventyklos įgriuvo. Aptakiai nutylima, kokiu būdu tas stebuklas įvyko. Tačiau iš šventyklos liekanų vos už kelių šimtų metrų išaugo šv. Jono bazilika. Šią šventyklą apaštalo Jono  kapo vietoje VI amžiuje pastatė imperatorius Justinianas. (Manoma, kad šv. Jonas savo Evangeliją parašė būtent čia, Efese).

Kelios kolonos iš Artemidės šventyklos buvo nugabentos net į Stambulą ir įmūrytos žymiajame Sofijos sobore. Tad šventyklos statomos ir vėl sugriaunamos. Iki mūsų dienų neišliko ir šv. Jono bazilika – apie ją byloja tik aukšti kuorai ir griuvėsiai, kurie nebebuvo atstatyti… Prie pat jos, iš tų pačių granito luitų buvo statoma Osmanų imperijos pilis. Šalia – ir musulmoniška mečetė. Čia, Efeso miesto nuošalėj, vieną šalia kitos galima pamatyti trijų religijų šventyklų griuvėsius. Po kuriuos ramiai gagendamos vaikštinėja žąsys.. ir turistai, atklydę iš viso pasaulio.

Marijos namelis kalnuose

Nuo  antikinio Efeso miesto – muziejaus važiuojant į kalnus, vos už kokių 8 kilometrų, yra Jėzaus motinos Marijos namelis – paskutinė jos gyventa  vieta. Legenda sako, kad čia ji apsigyveno (to paties šv. Jono padedama, nes jam Jėzus įpareigojo globoti savo motiną) po savo sūnaus nukryžiavimo. Be abejo, kaip ir Jėzaus mokiniai bei jo  pasekėjai, ji taip pat buvo persekiojama ir todėl teko bėgti iš Jeruzalės. Apie tai niekur nebuvau skaičiusi, sužinojau iš vietinio turkų gido, vedžiojusio mus po Efeso miestą. Šis islamą išpažįstantis vyras gerai išmanė katalikų tikėjimo tiesas ir istoriją. Anot jo, Efesas ne kartą minimas Naujajame Testamente, mat šiame mieste apaštalavo ir šv. Paulius, didžiajame teatre besakant pamokslus jis buvo suimtas, tačiau, prisipažinęs, kad yra Romos pilietis, teisti buvo gabenamas į Romą.

Marijos namelis – akmenų namas – stovi įspūdingoje vietoje, aukštikalnėje, apaugusioje turkiškomis pušimis ir senais alyvmedžiais. Kelias, kuriuo dabar traukia daugybė piligrimų, serpantinu (išvertus į lietuvių kalbą tai reiškia gyvatę) rangosi per kalvas, aplenkdamas kalnų upelių vagas ir stačius šlaitus. Vieta iš tiesų sunkiai prieinama, tinkama slėptis. Tačiau sunku įsivaizduoti atsiskyrėlės – vienišos moters – gyvenimą tokioje atkampioje vietovėje. Apie gyvybę byloja tik šaltinėlis, neišdžiūstantis net per didžiausius karščius. Žmonės, tiki jo gydomąja galia. Žmonės nori kuo nors tikėti. Nori, kad kas nors juos saugotų, gelbėtų, globotų. Ko gero, mažiausiai  jie tiki savimi, savo žmogiškąja prigimtimi – doros religija.  Jie keičia dievus (kai šie nebepadeda!), bet patys keistis nenori… Deja, jokie dievai negali išgelbėti pasaulio nuo pačių žmonių.

„Panta rei“

„Pasaulis sukurtas be dievų ir žmonių pagalbos. Saulė užgęsta ir vėl įsižiebia“, – sakė Herakleitas, filosofas, gimęs Efeso mieste. Jam priklauso ir žinomas posakis: „Viskas teka (senąja graikų kalba tai skamba taip: panta rei).Todėl į tą pačią upę negalima įbristi du kartus“. Jo gimtojo miesto istorija šitai patvirtino.

Antikinės Graikijos laikais Efesas buvo vienas iš 12-os svarbiausių miestų, o įkūrus Romos imperiją tapo antruoju po sostinės. Jame gyveno apie 250 tūkstančių žmonių – tiems laikams tai buvo įspūdingas skaičius. Tačiau 401 m.e.m. miestą nusiaubė Konstantinopolio archivyskupo Jono Auksaburnio Chrizostomo kariuomenė. O 614 m.e.m. įvyko didžiulis žemės drebėjimas, dėl kurio, kaip spėjama, jūra „atsitraukė“, palikdama miestą… Miestas be uosto – negyvas: nevyksta prekyba, nėra susisiekimo su kitais miestais. Ir žmonės paliko miestą. Pirmiausia – turtingieji. Vargšai, neturėdami kur kraustytis, netoliese, vos už 3 kilometrų, įkūrė Selcuką. Jame dabar yra ir archeologinis muziejus, kuriame galima pamatyti Artemidės skulptūrą, rastą po kelių metrų  žemių sluoksniu.

Užkonservuotas miestas

Per daugiau nei pusantro tūkstančio metų visą miestą (netrikdomą gyventojų) užklojo kelių metrų žemės (tiksliau – dulkių!) sluoksnis, tokiu būdu užkonservuodamas marmurinį gatvių grindinį, įžymiąją Celso biblioteką, kurioje buvo saugoma per 12 tūkstančių pergamento ritinių,  didįjį teatrą, kuriame vykdavo ne tik spektakliai, bet  ir gladiatorių kovos; gerai išsilaikiusį degto molio vamzdyną (Efeso miestas anuomet turėjo ir vandentiekį, ir nuotekų sistemą!), viešąjį tualetą, kuriame garbūs piliečiai mėgdavo aptarti svarbius miesto ir politikos klausimus, viešąsias pirtis, gyvenamąjį kvartalą, gimnazijos griuvėsius… Tai – įspūdingiausias antikinis miestas-muziejus po atviru dangumi! Nuostabiausia edukacinė programa! Dabartinė pažintinio tako trasa tęsiasi apie 3 kilometrus. Archeologų nuomone, tai tėra penktadalis viso miesto, paslėpto po žemėmis. Archeologiniai darbai, pradėti praėjusiame amžiuje, tęsiasi, jie reikalauja ypač didelio kruopštumo.

Vaikščiodama Efeso miesto gatvėmis, liesdama marmuro kolonas, menančias „nutekėjusį“ laiką, tarsi  jaučiau praėjusių tūkstantmečių alsavimą. Užplūdusius jausmus ir mintis  suimti-sugerti savin teįstengiau po savaitės kitos, kai matymas jau tapo  regėjimu – įsigyveno. Įsigyvenimui reikia ne tik laiko, bet ir vidinio nusiteikimo, neskubaus apmąstymo: lietus į išsausėjusią žemę irgi susigeria ne iš karto.