Spalio 14 d., 18 val. Vilniaus universitete įvyks filmo apie herojinę asmenybę – Japonijos vicekonsulą Lietuvoje Čijunę Sugiharą premjera. Biografinis filmas „Persona non grata“ (rež. Cellin Gluck) pasakoja apie Japonijos diplomatą, Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjusį tūkstančių žydų gyvybes. Šios jaudinančios istorijos premjerai pasirinkta Lietuva. Tokijuje filmas bus pristatytas gruodį.
Veiksmas vyksta 1934–1955 m. Europos, Šiaurės Amerikos ir Azijos žemynuose. Filme vaidina aktoriai iš Japonijos, Lenkijos, Prancūzijos ir Rusijos. Pagrindinį vaidmenį atlieka garsus japonų aktorius Tošiaki Karasava.
„Šio filmo premjera Vilniaus universitete – tai dar vienas simbolinis padėkos ženklas Vilniaus universitetui ir Orientalistikos centrui. Tai įrodymas, kad universitetas yra vieta, kur susitinka skirtingos kultūros, patvirtinimas, kad vertybės, apie kurias kalbama filme, artimos universiteto humaniškai dvasiai. Tai ir gestas, reiškiantis, kad Japonijai esame svarbūs ir įdomūs“, – teigia Orientalistikos centro direktoriaus pavaduotoja Jurgita Ignotienė.
Pernai rudenį Lenkijoje nufilmuota istorija – tai ne tik bandymas permąstyti Antrojo pasaulinio karo patirtį per Č. Sugiharos asmenį, bet ir siekis naujai nušviesti diplomato asmenybę. Viena vertus, jis – humanistas, pasipriešinęs to meto Japonijos valdžios nurodymams ir be leidimo spausdinęs vizas, antra vertus – valstybės tarnautojas inteligentas, pareigingai atlikęs jam pavestas užduotis, tapęs pirmuoju japonų diplomatu, kurį Sovietų Sąjunga pripažino persona non grata.
Vilniuje filmas „Persona non grata“ bus rodomas spalio 14 d. 18 val. VU Teatro salėje. Filmo kalba – anglų / japonų su lietuviškais subtitrais. Renginys nemokamas. Jame laukiama atvykstant užsienio reikalų ministro Lino Antano Linkevičiaus, Japonijos ambasadoriaus Toyoei Shigeeda, Vytauto Landsbergio, Seimo Tarpparlamentinių ryšių su Japonija grupės pirmininkės Dangutės Mikutienės, VU rektoriaus prof. Artūro Žukausko, kitų garbių svečių. Spalio 13 d. filmas pristatytas Kaune.
Č. Sugihara (1900–1986) – Japonijos diplomatas, konsulinis pareigūnas, 1939–1940 m. rezidavęs Kaune. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, rizikuodamas savo karjera jis kelis mėnesius kasdien ranka rašė tranzitines vizas žydų tautybės asmenims. Jas gavę, jie galėdavo per Sibirą vykti į Japoniją, iš jos – į kitas šalis. 1940 m. vasarą uždarius visas pasiuntinybes, Č. Sugihara diplomatines vizas pasirašinėjo „Metropolio“ viešbutyje, o prieš išvykdamas – ir geležinkelio stotyje.
Vėl ta pati pasaka apie žydus nuo “halakausto” gelbėjusį Sugiharą. Tiesą sakant, jau atsibodo. Žiūrim situaciją: lenkai “prisižaidžia” ir gauna nuo vokiečių į pauodegį taip, kad plunksnos laksto; dalis Lenkijos žydų nusprendžia “tepti slides” ir atsibasto į Lietuvą, kuri juos priima (taip išgelbėdama nuo vokiečių); Sugihara organizuoja žydų kelionę iš Lietuvos (kur nėra JOKIOS vokiečių okupacijos ir JOKIO “halakausto”), su bolševikais susitaria dėl tranzito bizniuko (sako, už penkiagubą kainą) ir aprūpina Transibo geležinkelį klientais. Rezultatas – realiai žydus gelbėjusi Lietuva yra “žydostrielų kraštas”, o tranzito tarpininkavimu užsiėmęs Sugihara tampa “didžiu gelbėtoju nuo halakausto”. 🙂
Lenkijoje žydų nužudyta 3 000 000.
Bet lenkai savęs “žydostrielais” vadinti neleidžia. Kad ir kaip nemalonu pripažinti, lenkų valdžia, kad ir kokia ji būtų, bet savigarbos turi NEPALYGINAMAI daugiau, negu mūsiškė.
Man regis, jog šio filmo filmavimas ne Lietuvoje vertintinas kaip mūsų šalies ignoravimas (spjūvis į veidą). Reikia tai turėti galvoje.