Neformalūs pokalbiai: apie patyčias ir madą tyčiotis (I)

„Saulės arkliukų“ redakcija kalbasi su vilnietėmis dvyliktos klasės gimnazistėmis Migle ir Vilija bei su vienos iš jų mama Erika.

I. Kaukės

Dalia Rastenienė. Papasakokit, kaip mokykloje vyksta patyčios? Mano kartos žmogus to negali įsivaizduoti.

Miglė. Na, pavyzdžiui, kai mokinys eina atsakinėti, tai iš jo juokiasi, kol jis stovi prieš klasę.

D. R. Ir taip pastoviai?

M. Na, taip, dažniausiai.
Vilija. Ypač, jeigu jis kažkuo išskirtinis, nepritampa prie visų, kitaip rengiasi, kitaip galvoja.

M. Taip, jeigu žmogaus ne tokios mintys kaip visų, iš jo juokiasi, šurmulys klasėje.

D. R. O kokios mintys ir vertybės turi būti?

V. Turi patikti ta pati muzika, tie patys žaidimai ir kiti pomėgiai turi būti tokie patys. O jeigu žmogus mėgsta skaityti knygas, tai visiems labai keista, nes labai mažai kas skaito. Jeigu sužinotų, kad skaitai knygas, tai būtų jiems labai keista.

D. R. Išjuoktų, kad namie skaitai knygas? Tad reikia slėpti?

V. Net privalomų knygų neskaito. Nebijo. Nebent sako, kad vienetus rašys, tai tada perskaito.
M. Knygą perskaityti – tai jau nežinia kas…

Beatričė Rastenytė. Kokios muzikos reikia klausytis? Kokia turi būti apranga? Kaip turi būti, kad iš tavęs nesišaipytų?

M. Na, būna įvairūs išskirtiniai stiliai, kaip gotai, kurie rengiasi juodai, tai iš jų šaiposi, aišku, gal kiekvienas turi savo išskirtinį stilių, bet jeigu tu rengsies kažkaip kitaip, tarkim, dabar madingos aptemptos kelnės, o tu užsimausi platėjančias, tai jau bus negerai, o jeigu akinius nešioji, tai kartais irgi tyčiojasi. Angliškas stilius pas mus dabar madingas.

D. R. Iš akinių turbūt visada tyčiojosi.

M. Juokiasi, sugalvoja pravardę kokią.

D. R. O jeigu, pavyzdžiui, kažkas gyvena nepilnoje šeimoje, neturi tėvo ar mamos?

M.,V. Ne, nesityčioja. Aišku, visokių yra, bet nėra pagrindinis patyčių objektas.

D. R. O jeigu, pavyzdžiui, neturi kokio daikto, išmaniojo telefono ar ko kitko?

M. Tada taip, tyčiojasi. Jei ateitum su kokiu senu telefonu, juoktųsi, sakytų: ką čia atsinešei, nieko negali padaryti.

D. R. O nebūna jūsų mokykloje, kad pavagia kokį planšetinį kompiuterį, nes labai nori turėti, o negali?

M.,V. Ne, pas mus to nebūna.

B. R. Kaip aš suprantu, svarbiausia yra apranga?

M. Taip, kaip tu atrodai. Išvaizda.

D. R. Na, gerai, jūs turite ilgus plaukus, jums tinka ilgi plaukai, o kitos kerpasi trumpai. Tai nieko?

V. Ne, nesakytų nieko.

B. R. O jeigu netinka tamprės? Jeigu tinka kokie platėjantys džinsai?

M. Stambesnė mergina turi apsirengti taip, kad atrodytų padoriai, o ne taip, kad persimatytų viskas, tada tai juokiasi.
V. Į mokyklą tu negali eiti su permatomom kelnėm, „maikute“ ir panašiai. Nes galvoja tada, kad mergina ne kokia.

D. R. Ta prasme, – labai nepadori?

M. Taip.

D. R. O dabar mokykloje vertina merginos padorumą ar nevertina?

M. Visokių yra.
V. Kai kurie nevertina.

D. R. Kiek esu skaičiusi apie mokyklinį ir ne tik jaunimą, susidariau nuomonę, kad nevertina mergaitės padorumo. Tačiau yra ir visai priešingų nuomonių. Tam tikru būdu populiarumo siekiančias mergaites galų gale visi pradeda pajuokti.

M. Pas mus tokių atvejų nebuvo, bent jau mano klasėje. Bet anksčiau buvo kelios tokios merginos, jos jau išėjusios iš mūsų mokyklos, bet jos buvo tokios – jos gėrė, rūkė, tokios klasės gražuolės buvo ir vaikinai prie jų lįsdavo, o dabar, kai jos išėjo, tai visaip išvadina už jų nugarų.

B. R. O kodėl skaityti nemadinga?

M. Aš tai labai mėgstu skaityti.
V. Aš irgi. Man tai ne gėda prisipažinti, kad skaitau, bet kiti gal daugiau nori laiko praleisti su draugais ar žaidimus žaisdami, prie kompiuterio, jiems skaityti neįdomu.

B. R. Skaičiau, kad populiariausias tarp jaunimo yra portalas „Delfi“. lt Teko užtikti net sudarytus skaitomiausių ir populiariausių knygų sąrašus. Kiek tai atitinka tikrovę, tarkim, jūsų mokyklos?

M. Mokinių yra visokių, tokių, kurie apie mokyklą nieko negalvoja, o kai kurie domisi labiau, tai ir skaito visokius portalus ir tinklalapius. Visokių yra dabar. Jie susiskirstę grupelėmis. Vieni tą mėgsta, kiti kitka ir vienas su kitu bendrauja. Grupelės tarpusavy nelabai bendrauja. Klasė yra, bet susiskirsčiusi.

D. R. Po kiek? Po tris? Po keturis?

M. Na, taip, panašiai.
V. Dažniausiai būna taip: tie, kurie gerai mokosi, paprasti tokie, o kiti yra populiarūs, tokie, kad juos žino net tik klasėje, bet ir visoje mokykloje, jie eina, ir juos visi pažįsta, visi sveikinasi.

D. R. Tai kaip reikia būti tokiam?

M. Tėvai turi būti turtingi.
V. Daiktų gražių visokių turi turėti.
M. Viskas į išorę, kažkokių minčių nereikia turėti, viskas į išorę, svarbu tik, kaip tu atrodai.

B. R. O apie ką jie šneka? Tarp jų nebūna intelektualių, įdomių šnekų?

M.,V. Ne, kaip nueiti kur nors pagerti, kaip su draugais kur nors išeiti.
M. Geria, būna dar tokių, kad mokytojai apie tai pasakoja arba dar rodo nuotraukas iš visokių vakarėlių, kur jie buvo, ir mokytojai irgi juokiasi ir nieko nesako. Jiems nesvarbu.

D. R. O jie nesiruošia studijuoti? Kokios jų vertybės?

V. Mūsų klasėje yra tokia grupė – sportininkai. Jie yra kvaili. Pasako kartais tokias nesąmones, kad mokytojai juokiasi. Jų vienintelė vertybė yra grožis ir kaip pasirodyti prieš kitus. Na, kiti tai, aišku, ruošiasi eiti kažkur studijuoti.
M. Bet dabar apie tai negalvoja.
V. Vėliau, paskutinę dieną spės.

D. R. O tokių baisių atvejų pas jus nebūna, kai nusižudo dėl patyčių?

M.,V. Ne.
M. Na, pavyzdžiui, yra pas mus klasėje Ona, tai dėl to, kad jos toks senovinis vardas, tai juokėsi iš jos vardo, nes atrodo labai keistas. Dabar jau užaugo, tai priprato, bet kai buvo maži, nesubrendę, tai tik išgirs Onos vardą, tai jau ten buvo wow kažkas. Kaip gali būti ne šiuolaikiškas vardas, o senovinis.

D. R. O šiuolaikiškas tai koks?

V. Senoviniai yra Ona, Juozas, na, Juozas dar nieko.

D. R. Patricija, Barbora?

M.,V. Ne, šitie ne, su jais viskas gerai.
M. Kazimieras tai senovinis atrodo vardas.

D. R. Tai gal tai dar nėra labai jau senoviniai vardai?

M. Pas mus yra Kazimieras, o kitas jo vardas Artūras. Pagal sąrašą kviečia ir pasako vardą, tai visi net nežino, ką kviečia, jis tik antruoju vardu vadinasi, nes jam gėda dėl to pirmojo vardo.

B. R. Šiaip tai jau ir pas mus tokie vardai buvo nepopuliarūs, Kazys ir panašūs.

Erika. Vytautas? Tyčiojasi gi pas jus.
M. Na ne, iš Vytauto ne, ne iš vardo, iš žmogaus. Pas mus klasėje yra labai plona mergaitė. Ji anksčiau sirgo anoreksija, tačiau neaišku, ar iš tikrųjų. Aš su ja kai bendravau, tai ji visada eidavo į tualetą, ir aš girdėdavau, kad ji vemdavo, dar ji pjaustėsi venas, ir kai kiti apie tai sužinojo, tai pradėjo iš jos tyčiotis, bet tai vyko jau ne mūsų klasėje, o geriausiai besimokančių mokinių klasėje. Jos tėvai turtingi, ji labai išlepinta. Bet dabar iš tos mergaitės visi tyčiojasi, ji eina koridorium, o jai sako: „O tu šiandien valgei?“, „O tu šiandien vėmei?“ Jai praeinant pro šalį būtinai ką nors pasako negražaus arba su sarkazmu: „Oi, kaip tu šiandien gražiai atrodai, gal suplonėjai dar labiau“.

D. R. O jeigu būsi labai storas, tai irgi tas pat?

M. Taip.
E. Filmuoja dar.
M. Penktoje ar šeštoje klasėje, kai pas mus buvo toks neįgalus berniukas. Mokiniai iš vyresnių klasių pradėjo jį filmuoti. Jisai labai susinervino. Jis paėmė suolą ir norėjo mesti į juos, jam iš nosies pradėjo bėgti kraujas, bet niekas neišsigando ir visi toliau filmavo, dar juokingiau jiems buvo, mūsų klasiokai irgi pradėjo filmuoti.
V. Baisu buvo. Nes buvo pamoka, jam kažkas kažką pasakė, jis paėmė stalą ir apvertė jį.

D. R. O mokytoja?

V. Pas juos buvo atskira mokytoja, visada su jais vaikščiodavo. Tai ji iš viso nieko beveik nedarydavo.
M. Dabar mokytojų tokia taktika – kuo mažiau kištis. Jiems daugiau problemų ir jie ignoruoja tokius dalykus. Jeigu pamato, gal ir sudraudžia tuo momentu. Bet šiaip ne. Na, aišku, visokių yra, kiti labiau įsijungia, bet šiaip bendra tendencija – atsiriboti.

D. R. Ir nėra kam pasiskųsti? Ar vaikai vengia skųstis?

M. Vengia. Tada prasidės tyčiojimasis, kad skundiesi ir kad negali pats apsiginti.
V. Bet pats apsiginti nelabai gali. Galbūt neparodyti, kad esi silpnesnis, kažką atsakyti. Galbūt kiti bijo atsakyti. Vieną, kitą kartą atsakysi, tai jau tada tikrai atstos, gali gal net pas direktorių nueiti pasakyti, tai tada tikrai turėtų išsigąsti.
M. Dabar nėra fizinio smurto, bet yra psichologinis smurtas. Kai tave graužia kiekvieną dieną. O tai yra labai sunku, kai tave kiekvieną dieną žemina. Pas mus klasėje yra toks berniukas. Aš mokiausi su juo nuo septintos klasės ir iki dabar mes su juo vienoje klasėje. Kai mes atėjom į naują mokyklą devintoje klasėje, visi pradėjo tyčiotis iš jo, pradėjo jį fotografuoti, filmuoti, visaip pravardžiuoti. Ir ta grupė, kuri filmavo, norėjo per klasės pristatymą (pas mus vyko „Chorų karai“) parodyti tuos video, viena mergaitė pasiūlė, sako, ar mes negalime pristatyti tuos video, na, to berniuko, kaip iš jo tyčiojasi. Ir visi pradėjo juoktis, ir visiems buvo labai juokinga.
V. Juokauja jie taip.

D. R. Taip ir padarė?

M. Ne, nepadarė, turbūt mokytojai būtų įsikišę, jeigu būtų pamatę.

D. R. Daugmaž – kaip šaunu, ką mes čia nuveikėm? Net nesupranta, kad tai yra blogai?

M. Nesvarbu jiems.
V. Jie nesusidūrė su tuo. Retas, iš kurio šaipėsi, tai gal linksma jiems. Čia jų toks laisvalaikis – pasišaipyti.

D. R. Šią temą nagrinėja mokslininkai, portalai, dažnai sakoma, kad būtent tų, kurie tyčiojasi iš kitų mokinių, reikia gailėtis, nes jiems kažkas blogai, vienas iš argumentų, kad jiems šeimoje kažkas negerai.

V. Kai kuriems taip ir būna.
M. Būna, sužinai, kad ar tėvų neturi, ar dar kažkas, ar buvo šiaip problemų kokių gyvenime. Na, visaip būna. Yra visokių, yra tokių, kurie jau nuo mažens nebendravę, tų vertybių jiems neįskiepijo. Tėvai irgi gal kokie nors… Tiesiog kitaip augo…
E. Viskas iš šeimos.

B. R. Taigi viskas iš šeimos, iš televizijos ir iš sistemos?

M. Vis tiek nuo mažens vaikas visas pagrindines vertybes įsisavina.
E. Ir tėvai turi labai daug su vaikais dirbti, kad to nebūtų… Jeigu nori sustabdyti blogai besielgiantįjį, reikia iš karto kreiptis į mokytojus ir direktorių… Iš karto. Ir galima užkirsti kelią… Kaip tavo atveju, Migle, pavyzdžiui, buvo.
M. Iš vieno berniuko tyčiojosi, ir aš jį apgyniau. Man pradėjo tada sakyti: oi, tu jį įsimylėjai. Ir tiesiog pradėjo iš manęs tyčiotis. Tada aš pasakiau mamai. Mama ir sako: „Jeigu dar taip bus, tai aš nueisiu į mokyklą“. Kitą dieną vėl iš manęs pradėjo ta mergaitė tyčiotis, ir aš pradėjau verkt, ir prie manęs priėjo mokytoja. Sako: „Kas tau atsitiko?“ Ir aš pasakiau: „Ji iš manęs tyčiojasi“. Ta mokytoja kažką tai mergaitei pradėjo aiškinti. Ir aš iš karto nuėjau pas auklėtoją ir pasakiau, kad iš manęs tyčiojasi. Ir jau po to – viskas. Jeigu man kažkas kažką pasako, aš atsakau, aš nebijau. Kodėl aš turiu bijoti? Ką jie man padarys? Nieko.
E. Reikia iš karto sakyti, iš tikrųjų. Matot, kad negalima net vaiko su negalia apginti. Jau iš karto tyčiojasi. Taip, tu apgynei, ir jau iš karto iš tavęs tyčiojasi.
M. Nesvarbu, ne tik su negalia. Jeigu iš kažko tyčiojasi ir tu įsikiši ir bandai tai sustabdyti, tada ir iš tavęs pradeda tyčiotis.
E. Taip. Tu negali. Tu turi sėdėti ir negvildenti to. Leisti daryti tą.

B. R. Tai nesusidaro tokios grupės: tie, kurie tyčiojasi, ir tie, kurie prieš tuos, kurie tyčiojasi?

V. Dažniausiai klasėje būna kokie keli tokie, dažniausiai berniukai, kartais ir mergaitės, ir jie tiesiog tyčiojasi dažniausiai iš to paties žmogaus, o kita klasės dalis tiesiog nesikiša, nes, na, nežino, ką pasakyt.

D. R. O jeigu įsikištų?

V. Tada ir iš jų pradėtų tyčiotis.

D. R. Na ir ką? Pusė klasės tyčiojasi iš kitos pusės klasės? Na ir gerai.

V. Nežinau…

D. R. Kai atsikirstų pusė klasės pusei klasės – tai ir užtiltų.

E. Taip.
M. Kiekviena auklėtoja nori, kad jos klasė būtų vieninga. Kad kiti tylėtų, kad nebūtų jokių ginčų klasėje, nieko kad nebūtų. Kiekviena klasė yra sudariusi vaizdą mokyklai, kokia jinai yra. Pavyzdžiui, pas mus viena klasė yra „pati pačiausia“, tai ten, daugmaž, protingiausi vaikai.
V. Nors iš tikrųjų jie daugiausia tyčiojasi iš visų. Nes kiti neturi to, ką jie sau leidžia…
M. Jų ten daug. Jie iš tokių turtingų tėvų šeimų. Jie nėra kvaili. Jie gerai mokosi, bet jie tokie išlepinti…
V. Tu neturi to, ką jie sau leidžia…
M. Tu neturi to, ko nori, tai, kaip sakoma, – ne jų lygis. Jiems „ne lygis“ su mumis bendrauti. Tai kuo žemesnė klasė – tuo jinai kvailesnė, pagal raides.

B. R. Specialiai surenka iš tokių va šeimų?

M. Ne, tiesiog būna suskirstyta.
E. Tyčiojasi iš vardo, iš pavardės, iš aprangos, iš išvaizdos, iš visko.

B. R. O kodėl jie diktuoja tokį toną? Kodėl jie tokie neliečiami? Ir kodėl jie diktuoja, iš ko reikia tyčiotis? Kodėl iš jų nesityčioja?

M. Nežinau. Gal kiti tiesiog bijo, nes jie viršesni. Nors yra ir kitų atrinktų klasių, kad ir devintokai, dešimtokai, bet anų niekas taip neaukština. Tiesiog šios auklėtoja, nors ir ne direktorė, bet vos ne vadovauja visiems. Man toks atvejis buvo: tai ne patyčios, bet tiesiog labai nesąžininga. Kai su ta klase per biologiją visi rašom kontrolinius darbus ir tos klasės mokinys gauna nepatenkinamą pažymį, 4 ar 3, iš karto eina pas mokytoją perrašyti to darbo. Aš atėjau irgi vieną kartą nepasiruošusi ir gavau 3. Maniau – mokytoja leis ir man perrašyti. Nueinu paprašyti. Neleido. O savo klasei leido.
V. Taip. Tiesiog tai klasei viskas leidžiama.
E. Tenai „lygis“. Geriausia ten tokia ir tokia. O tu, jeigu jau esi iš kitos klasės, tai daryk, ką nori.
M. Ir matosi labai, kai aš su jais. Nors aš su jais ne vienoj klasėj, bet per kai kurias pamokas būnu, tai tiesiog matosi, kaip mokytojai juos išaukština, kaip kelia. Tarkim, išeina vienam 5, tai mokytoja – darbą duosiu. Jiems svarbu, kad ta klasė geriausiai mokytųsi.

D. R. Kaip tai?

M. Mokytoja nori pasirodyti, kad ji turi geriausią klasę, kad čia jos vos ne dėka…

D. R. Kad jos nuopelnas, jog ta klasė taip gerai mokosi?

M. Taip. Kad ir jinai gera mokytoja, ir kad turi tokius gerus auklėtinius.
E. O tai jos lygį kelia.

D. R. O tai mokytojai nesvarbu, kad vaikai viską supranta? Dar daugiau supranta, negu suaugę žmonės. Visas neteisybes užfiksuoja iš karto. Iš tikrųjų, kodėl neleido tau pasiruošti perrašyti to darbo?

M. Nepasiginčysi taigi su mokytoju, nes tu neteisus.
V. Iš tos klasės mergaitė tyčiojosi iš mano klasiokės. Jų auklėtojai buvo pasakyta. Mūsų auklėtoja nuėjo su ja pakalbėt. Ir ta auklėtoja… na nieko net nepasakė. Ir ne vieną kartą jau buvo taip: ir kaip čia buvo? Čia jos klasė, ir tai neįmanoma. Jinai net nepatikėjo. Tos klasės auklėtoja atėjo pas mane ir mano draugę ir sako: kaip čia gali tokios geros mergaitės tyčiotis iš kitų? Aš netikiu…
M. Ir niekaip neįrodysi…

D. R. Tai irgi reikia nufilmuot.

M. Taigi tada pats pažeisi kito žmogaus teises…

D. R. O jie tai pažeidžia.

M. Bet kaip įrodyti? Niekaip… Nebent, kad po to tėvai jau įsikištų …

D. R. Užburtas ratas…

M. Na taip… Taip…

D. R. Na, o jeigu pats nesiduotum? Tau pasako: tu valgei – nevalgei? Sakytum: o koks tavo reikalas, o tu pats ar valgei šiandieną, ar turėjai ką pavalgyt? Bet tai būtų tikros rietenos.

M. Esmė, kad nieko neatsako kai kurie.
V. Gal tada ir nieko nesakytų. Bet ta mergaitė nebandė gintis. Jos po užgauliojimų nueina tiktai, tada pradeda aiškint. Sako: oi čia joms bus, aš pasakysiu savo tėčiui, jisai nueis pas direktorių. Bet jinai nieko nesako… Aš nežinau…

D. R. Bet ir jums, kurie nepatiriat labai didelių patyčių, ar gera eiti į mokyklą?

M. Kai pamokos būna su ta klase, apie kurią pasakojau, tai tikrai nesmagu eit. Nes jie, na, nežinau kaip, tiesiog klasėje susidaro nejauki atmosfera. Atrodo, kad ne taip pasisuksi – jau ir juoksis.
V. Jau kažką pasakys…
M. Visą laiką įsitempęs būni mokykloj… Einu į tą klasę papildomai mokytis biologijos, su viena mergaite iš tos klasės gerai sutariu. Ji tokia, na kaip… jinai gera. Bet yra tokie populiarūs du, ir jie tokie… Mokytoja paklausė, – jie visi tyli. Aš atsakiau. Mokytoja sako: gerai. O jie pradėjo apkalbinėt, na, juoktis iš manęs. Paskui aš ir vėl atsakiau. Ir vėl jie juokėsi. Na, aš jiems nieko nesakiau. Na, tiesiog, nesmagu. Ir bijai, nesvarbu, ar teisingai atsakysi, ar – neteisingai, vis tiek iš tavęs jie pasijuoks.
Svarbiausia – pratempt tą dieną. Na, iškentėt tas valandas. Ir viskas… Ir tada namo grįši. Daug kas taip sako.

D. R. Tai jūs visą laiką ir kenčiate?

M.,V. Taip. Kenčiame.

D. R. Kol mokyklą pabaigsit?

M., V. Taip.

B. R. Ir jokio džiaugsmo?

V. Kartais būna. Bet…
E. Todėl, kad jie visi yra „išrūšiuoti“.

D. R. Ir jokios draugystės neatsiranda?

V. Atsiranda (juokiasi).
E. Tokiomis grupelėmis, po du, po tris.
V. Na, būna. Sakau, visi susiskirstę pagal populiarumą. Jeigu tu nesi toks, prie jų pritampantis, tai jau jiems tu nepatiksi…
M. O populiarumas yra vos ne pagal tai, kiek tavo tėvai gali leist, na, kokius daiktus turi. Va toks ir populiarumas. Tuščias jaunimas.

B. R. Tai neteisybę rašo populiarieji portalai? Skaičiau sąrašą populiariausių knygų, skaičiau, kad jaunimas labai domisi literatūra, buvo suminėti jų mėgstamiausi autoriai. Ar nėra taip ?

V. Yra, bet nedaug.
M. Vienetai. Vienetai klasėj.
V. Nemėgsta tiesiog skaityt. Sako, skaitau, kad privaloma.
M. Taip. Sako, kad laiko švaistymas.
V. Taip.

D. R. O filmai?

M. Žiūrint kokie.
V. Filmai gal populiariau negu knygos.
M. Taip, filmai populiariau.

B. R. Pas jus yra tokių intelektualų, kurie ne bet kokį filmą žiūrės? Pasirinks gero režisieriaus, gerai pastatytą filmą, visų pripažintą.

V. Mano ta klasiokė Ona, iš kurios vardo šaipėsi, labai gabi kalboms. Dabar populiaru amerikiečių, britų kultūros tendencijos, jų mados. O ji domisi japonais, kinais. Tai visiems didžiausias „žvengimas“. Ten yra „anime“, tokie multikai, ir didžiausias juokas, kad ji jais domisi, piešia, skaito, ji ir pati japonų kalbos bando mokytis, nes jai labai įdomu. Ir iš jos… na… kad kvaila, kad nesąmonėm užsiiminėja ir panašiai, kad juokinga čia… Visai į priešingą pusę negu kad dabar populiaru.

D. R. Geriausius pasaulio režisierius, pavyzdžiui, mokyklos gimnazistai jau žino? Domisi? Į „Kino pavasarius“ jie eina, kur rodo tokius filmus, kurių gal jau ir nebepamatysi Lietuvoj?

V. Ne…

D. R. O tokius žymius režisierius klasikus kaip rusų Andrejų Tarkovskį ir jo filmus?

V. Ne…

D. R. O muzika? Tai tiktai populiarioji muzika? Rokas, sunkusis, „lengvusis“…

M. Daug kas hip-hopo klauso…
V. Prie draugų klauso, ką visi, o namie – visai kitos. Namie turi visai kitokių pomėgių, kurių net neatskleidžia. Kažkuo kitu užsiima, kas jiems patinka. Niekas to nežino.

D. R. Tad iš kur žinai, kad taip yra? Juk slepia tai? Taip?

V. Na, netyčia sužinai vis tiek. Ar mokytoja kuri paklausia. Vis tiek bendrauja kai kurios mokytojos su mokiniais. Pas mus yra klasiokas toksai tylus, toks, neminėsiu jo vardo, toksai tylus, ir jisai… na, atrodo, kad jisai toks tuščias visai. Ir buvo 10-oje klasės kalbėjimas, ir mokytoja prie jo priėjo po pamokų visų tenai. Ir, pasirodo, jisai domisi būtent kinu, tenai kažkuo, ten su kinu, filmais ir panašiai… Niekas net neįsivaizdavo. Kaip iš giedro dangaus tokia buvo žinia. Niekas net nežinojo dvejus metus klasėje. Tiesiog netikėtai sužinai…
M. Jisai irgi susigėdo. Matėsi…
E. Yra kas domisi, bet įslaptinta viskas.
V. Taip.
E. Gal ir knygas skaito, daug kas jas skaito. Tik viskas užtildyta. Nes negali pasirodyti. Turi sakyti, kad nieko nedarai, nieko neskaitai.
V. Taip. Kai eini, tarkim, į 9-ą klasę, visi tokie kaip maži dar vaikai, maži tokie, nesubrendę dar, tai labai jaučiasi, kad tokie… tušti. O dabar kuo toliau – vyresni, gal vis tiek jau kitas mąstymas… Tai jau daugiau atsiskleidžia, sužinai kitas puses jų, kad mokosi. Pasirodo, gal jau pradeda galvot apie savo ateitį… jie.

D. R. Tai bendro klasės gyvenimo taip ir nebūna? Užklasinės veiklos jokios bendros?

M. Mano klasėj ne.
V. Ne.

D. R. Tai nieko? Ateinat išeinat…

M. Pas mus ta minėtoji išskirtinė klasė labai vieninga. Jie visada… Oi… Labai. Jie labai vieningi. Visuose projektuose kartu. Jie visada kartu, kai būna klasės išvykos… Dažniausiai mūsų klasė kažką suplanuoja, bet taip niekur ir nevažiuojam. O jie visada kažkur ir važiuoja, ir visuose renginiuose dalyvauja. Viską planuoja jie. Ir 12-tokų šimtadienyje, paskutiniame skambutyje. Visur dalyvauja jie… Ir nori prisidėt, pavyzdžiui, ir tavęs neima.
V. Neleidžia. Tavo idėjos netinka. Tenais tiktai visi iš tos klasės… O po to sako, kad jie vieninteliai daro, mes nieko nepadedam.

D. R. Fuui… O mes čia prisiskaitėm visokiausios mokslinės literatūros, daryti tyrimai, pavyzdžiui, kokias vertybes jie perima iš savo senelių.

V. Kai būna internetinės apklausos, tai visi galvoja, kad jie sąžiningai atsako. O būna minutės darbas. Į bet kuriuos klausimus atsako. Ir viskas. Net neskaito. 1,2,3. Na. Viskas.

D. R. Skaičiau vieną straipsnį, buvo tiriamos vyresniųjų klasių mokinių vertybės, tiksliau, kokias vertybes jie perima iš savo senelių, jeigu su jais bendrauja. Anot tyrinėtojų, perimamos normalios, bendražmogiškos, vos ne pagal Dievo 10 įsakymų tos vertybės. Ir dorumas, ir pagarba kitam žmogui, ir mandagumas. Kaip visais laikais.

V. Tai žinot, kaip sakyt… Na, žino teisingus atsakymus. Taigi nesakys, kad pasiėmiau iš senelio ten, nežinau, kokį žiaurų elgesį. Tai vis tiek na, sakys… Na, nežinau kaip paaiškint.

D. R. Manai, kad jau atsakinėdami į klausimus nebesako teisybės?

V. Yra tokių, aišku.

D. R. Turiu omeny tokius tyrimus, kai ateina tyrėjai, sudaro grupę, pateikia klausimus. O tu manai, kad tiriamieji sako tai, ką reikia sakyt, o ne kaip yra iš tikrųjų?

V. Taip.
M. Taip.

D. R. Ir žino, ką reikia sakyti?

V. Taip, sako.
M. Na, įvairių, aišku, yra.
V. Kai reikia rašinius rašyti ir tema yra apie vertybes, jie parašo irgi labai gerai. Klasėje geriausias vos ne darbas būna, o iš tikrųjų jie tų vertybių net neturi.

D. R. Kaip toje knygoje (B. Friotas, „Kitas aš“), kurios anotacija pas mus „Saulės akliukuose“ atspausdinta: rašau, ką reikia, o galvoju visai ką kita.

V. Taip ir būna, dažniausiai. Kiti tikrai tų vertybių neturi.
M. Na, aš abejoju šiek tiek.

D. R. Dvigubas gyvenimas…

M. Taip. Kaip su kaukėm. Prie tėvų – vienoki, prie draugų – kitokie, prie mokytojų – dar kitokie. Visi taip. Turbūt kiekvienas iš mūsų.
E. Gyvenimas – žaidimas.

D. R. Palaukite, kurgi aš skaičiau? Taigi tuose „pliotkų“ portaluose, kad tėvai kartais net neįtaria, jog jų vaikelis terorizuoja kokios žemesnės klasės kokį berniuką, o parėjęs namo –angelėlis.

V. Būna taip: kaip čia mano vaikelis taip galėjo padaryt, o kad jisai vos ne metus šaipėsi, žemino kitą vaiką, tai niekas nežinojo. O po to… Arba tėvai atbėga – jisai toks geras namie, kaip man padeda ir panašiai. Būna taip.
E. Kiekvienam būna taip.

D. R. Jei namie toks geras, tai kodėl mokykloje išsilieja ant kitų?

V. Prieš draugus nori pasirodyti.

D. R. O iš kur tokia mada atsirado? Ar tai – mada? Ar kaip? Kas tai yra? Kaip jūs manote?

V. Gal mada… Tiesiog kiekvienam atrodo, kiekvieną yra apėmęs toks jausmas, kad jis vos ne… na toks vienas vienintelis pasaulyje atsirado. Nori parodyti, kad jie yra geresni už kitus. Kokie jų rūbai gražūs, arba – jų telefonai brangiausi, arba – kaip jie turtingai gyvena.
M. Vos ne įsivaizduojamas punktų sąrašas, koks tu turi būti pagal juos. Ir gal vienas iš tų punktų, kad reikia vaidinti viršesnį ir vos ne kitus žeminti, kad būtum populiarus.

D. R. Kam jiems reikia to populiarumo, jeigu jie yra už visus geriausi?

M. Nori dėmesio, nori, kad ką jie pasakys – tą kiti ir darytų.

B. R. Toks sadizmas savotiškas.

M. Psichologinis smurtas.

D. R. Tai jūs jau neisit į klasės susitikimus baigę mokyklą? Nebus tokių?

M. Turbūt kad nebus.

D. R. O mano klasė iki šiol susitikinėja…

M. Mes irgi susitikinėjam, bet tik tie, kurie pradinėse klasėse kartu mokėmės.
V. Pas mus išvis nėra klasės susitikimų.
M. Ir kuo toliau, tuo mažiau jų…
E. Taip, matyt jų ir nebeliks…
V. Būna, kad su kai kuriais nueini mokytojų aplankyti. Bet kitiems tai nesvarbu. Mokytojai, būna, paklausia: „Oi, tai ko jūs neateinat visi aplankyt, kaip ten sekasi kitiems?“ O mes net nežinom, net nežinom, ką pasakyt. Tiesiog. Nebendraujam tiesiog. Su kai kuriais nuo pirmos klasės pažįstami ir iki dabar bendraujam, štai mes su Migle nuo 5-os klasės iki dabar. Su kai kuriais išlieki ilgiau draugais. O su kitais nei prieš tai bendravai, nei dabar bendrauji.
M. Pats atsirenki žmones, su kuriais nori bendrauti dabar. Tokia kaip atranka (juokiasi). Atsirenki savo, taip sakant, „ne lygio“, tų pačių idėjų.

D. R. O ką siūlo populiarūs veikėjai? Kaip susidoroti su patyčiomis? Kaip reikėtų elgtis mokykloj? Visi sutaria, kad be vyresnių, be suaugusiųjų, be mokytojų nesusitvarkysi?

E. Bet kuriuo atveju turėtų mokytojai, direktoriai įsikišti iškart.

B. R. Veikėjai siūlo vieniems kitus užsistoti.

M. Ilgas procesas turbūt. Gal ir bus toks momentas, kad nesityčios, bet vis tiek bus viduje toksai ratas. Nežinau, kaip paaiškinti. Vis tiek tyčiosis, gal nerodys viešai to. Vis tiek nemanau, kad kas nustotų tyčiotis. Nebent, nežinau, po kokių 100 metų bus. Nežinau.

D. R. Girdėjau tokį patyčių „žaidimą“ mokyklose egzistuojant: mintis ta, kad tampi neliečiamuoju. Netyčia prisiliesi, o jeigu dar kalbėsi, tai tada būsi išvadintas smirdžiumi ir apskritai tau blogai bus.

V. Taip buvo ir pas mus. Bet pradinėse klasėse, kai jaunesni buvom. Dabar kitokios patyčios. Jeigu užstosi žmogų, bandysi jį gint, jam padėti, na, tada jau iš karto pradės kažką tau „užmetinėti“.
E. Juoksis, kad įsimylėjai.

D. R. Jeigu mergaitę užstosi?

E. Tada – kita pakraipa, ne ta orientacija.

D. R. Turbūt nesėdit feisbukuose dar?

E. Sėdi.
(Juokas)
V. Na, o kas susirašinėja nemokamai.
M. Nemokamai (juokiasi).