Pagarbinimas Lietuvos prie Nemuno

Muzikologė, etnologė, laidų vedėja Zita Kelmickaitė geba ne tik ryto suktinį sukti –  ji išmaišė visą Lietuvą, parengė šimtus reportažų iš atokiausių jos kampelių. Ši nesutramdoma moteris „pasirašė“ ir 7 dienų nacionalinei ekspedicijai „Nemunu per Lietuvą“ kurėnu, istoriniu burlaiviu, kuris toli gražu neprimena kruizinio laivo ar jachtos. Minkščiausia vieta jame buvo laivavirvių  krūva, o ir nuolat paskui upeivius sekusi filmavimo grupė neleido atsipalaiduoti. Z.Kelmickaitė mielai pasidalijo ekspedicijos įspūdžiais, juolab kad šiai moteriai dalytis geru yra tarsi kvėpuoti.

Kelionės metu lyg tyčia praradote balsą, tad teko daugiau klausytis kolegų nei pačiai kalbėti. Tačiau dabar galite atsigriebti.  Kokių atradimų patyrėte plaukdama Nemunu su rinktine įgula?

Pirmas atradimas man ir buvo įgula, kurią sudarė jaunosios ir vyresniosios kartų atstovai. Tačiau  jokio kartų konflikto! Ir Gabrielius Liaudanskas, ir Benediktas Vanagas, ir studentai  Aušra, Akvilė, Simonas, ir mus lydėję televizijos operatoriai, stovyklaviečių rengėjai – paprasti, draugiški jauni žmonės. O dar mūsų prodiuseris Edmundas Jakilaitis, kaip jį vadinu – skvarbios akies, jautrios ausies ir gero būdo vyras… Labai puikus šis jo sumanymas, kuriuo, tiesa, pirma suabejojau. Kas gi čia ypatinga – plaukti Nemunu?

Tačiau tai visiškai kas kita nei kelionė panemune automobiliu. Tai buvo labai džiaugsmingos septynios dienos. Grožiesi žaliais apžėlusiais krantais, matai vandenį, o eismo – jokio. Plaukdami penkias dienas nesutikome nė vieno laivo, jokių upeivių! Tiktai artėjant prie Rusnės jie pasirodė, laiveliai ėmė zuiti šen ten. Derėtų užkurti pirtį Turizmo departamentui: kaip ten su vandens turizmu? Kodėl mūsų žmonės ir užsienio turistai nemato Nemuno grožybių, jį supančių piliakalnių, panemunių etnokultūros, kulinarijos paveldo? Koks nuostabus modernus Upeivystės muziejus atsidarė restauruotoje senojoje Šilinės kaimo karčemoje! Bet ar daug kas lankėsi jame?

Lankiausi, bet sutinku, kad tokių objektų viešinimas yra apleistas: skelbkitės patys!

Negalėjome atsikratyti nuostabos, kodėl visos tos vertybės palei Nemuną nėra viešai žinomos: ar suvalkiečiai pernelyg santūrūs, ar vietos valdžiai viešinimui trūksta valios ir lėšų? Valstybė esame mes, ir jeigu  ne mes, nieko nebus toje valstybėje.

Buvo ne Žiobrinių metas, bet vietos gyventojai parodė mums, kaip dera žiobrius darinėti, ruošti, iškepė jų mums ant smaigų. O ant Sudargo piliakalnio visi gavome keptos meitėlio mėsytės paragauti. Beje, pačiam istorikui Alfredui Bumblauskui Sudargo piliakalnis buvo atradimas, ir aš kadaise su ekspedicija šiose apylinkėse rinkau tautosaką, tačiau nė neįtariau ten piliakalnį, tada smarkiai apžėlusį, esant. O E.Jakilaitį taip sužavėjo lietuvininkės, juokavusios su mumis įstabia šešioniškių tarme, kad jau ėmiau jaudintis dėl jo dorovės!

Ar tai nebuvo specialiai jums iš aukčiau organizuota duona ir druska?

Jokiu būdu! Tie žmonės patys mus susirado, suvažiavo, išgirdę apie ekspediciją, kiti mums nuo krantų  mojavo, plojo, mus lydėjo.

Regioninė politika labai pasiteisina. Dėkuidie nebėra viskas valdoma iš Vilniaus. Tai Vilnius turi ten važiuoti, žiūrėti ir dėkoti. Akademikai, politikai, neišlendantys iš savo kabinetų ir automobilių,  turėtų  pamatyti šią Lietuvą.

Bet jie turbūt įpratę prie komforto, kurio jūsų laivėje nebuvo.   

Ten viskas buvo santūru ir paprasta. Tiktai profesorius A.Bumblauskas sėdėjo iškilmingai, ant įrankių dėžės, kiti – ant kietų suoliukų. Minkščiausia sėdima vieta buvo laivavirvių krūva. Bet kaip gali ant jų susirietus galvą prie kulkšnių priglausti, jei kapitonas Romaldas Abromavičius ištisą dieną stovi denio pirmagaly lyg koks burės stiebas?

Ekspediciją pradėjote Kaune…

Taip, ir net gerai pažįstamame Kaune atradimu man  tapo gausybė žmonių, ankstyvą rytą atėjusių palydėti mūsų nuo LRT „Vasaros terasos“ Nemuno krantinėje. Žmonės klausinėjo apie kelionę, apie pasirengimą jai ir, kaip supratau, tikėjosi jos turiningumo, kad paskui ir jie mūsų akimis galėtų visa tai pamatyti. 8 dalių filmas apie nacionalinę ekspediciją, apie gyvenimą prie Nemuno nuo Kauno iki Klaipėdos bus parodytas per LRT rugsėjį.

O tą kelionės turinį sudarė mūsų komandos labai dalykiški pašnekesiai ant kurėno denio ir  stovyklavietėse. Čia pirmu smuiku be jokios konkurencijos grojo profesorius A.Bumblauskas. Jaučiuosi tarsi išėjusi išsamų Lietuvos istorijos kursą! Kas dar nebuvo įsimylėjęs profesoriaus, tikrai jį įsimylės, manau, televizijos žiūrovai iš naujo atras šį žmogų.  Jau ryte vos pakirdę girdėdavome A.Bumblausko: „Va-aikšto po-ova po dvarą, ta pove-ela po dvarą…“ Deja, negalėjau jam pritarti, man kelionės pradžioje dingo balsas, negalėjau nė klaipėdietiškų dainų padainuoti.

Tačiau kiekvienas iš mūsų davė ekspedicijai savo indėlį. Štai Selemonas Paltanavičius gamtą stebėjo, man paupy aprodė lapės urvą, kažkokių vabaliukų urvelius: viskas ten labai užžėlę, sunkiai prieinama.

O ar filmavimas nekėlė įtampos? Nebuvo jokių dublių?

Juokaujate, juk tai ne vaidybinis filmas. Ir ne realybės šou: naktimis krante miegoti galėjome netrukdomi. Žinoma, išgyvenau dėl savo išvaizdos: juk grimuotojos, kuri tave padailintų, plaukus sukilnotų, nebuvo. O kelionėje ir susiveli, ir pažiovauji, ir ne tą rakursą parodai.  Neduokdie netyčia prisnūsi laivui siūbuojant, o juk filmuoja. Tai net snausdama suprasdavau iš staiga stojusios tylos, nes ant denio nuolat tvyrodavo klegesys.

O mitote konservais „Turisto pusryčiai“ ar žuvį Nemune žvejojote?

Turėjome nuostabų virėją: tas jaunas trijų vaikų tėvas mus net duoną kepdavo! Galėčiau jį išbučiuoti tūkstantį kartų už meilę mums, kurią jis išreiškė patiekalais. Ne, nebuvo jokios išgyvenimo stovyklos ir žmogėdrų genčių pakeliui. Tik praplaukdami  Sovetską, buvusią Tilžę, visi pasijutome nejaukiai  stebimi svetimos šalies pasieniečių. Žvelgti ton pusėn nesinorėjo – nebe mūsų toji Tilžė, svetimas tas krantas.

Ar  liūtys laivo neskandino?

Tiktai prie Smalininkų trumpai palijo: tokia gamtos dramaturgija, jos neužsakysi, nors „Telefilmui“ neprošal būtų buvusi dramatiška audra, kuri blaškytų mūsų kurėną nelyg skiedrą. Visas dienas saulė švietė, bet ne šutino, o mane labiau nei saulė kamavo klausimas: kodėl dievulis Lietuvai atseikėjo tiek gražios gamtos, talentingų darbščių žmonių, tačiau neįdavė mokėjimo tai paviešinti, garsiai, drauge tuo pasidžiaugti? Kiekvieną ekspedicijos metu sutiktą žmogų norėčiau pabučiuoti už jo triūsą ir jo vaisius, už įdėtą širdį.

Kai žinia neperduodama valstybės lygiu, dirba agentūra VBS – viena boba sakė.

Reklama iš lūpų į lūpas yra gerai, bet ar to pakanka?

Tai turėtų būti kiekvieno lietuvio garbės reikalas – pažinti Lietuvą, aplankyti vieną ar kitą jos vietovę ir pasidalyti tuo su kitais. Nuvykti į Rusnę potvynio metu, nukakti į Kavarską vietinių koldūnų paragauti. Kodėl einant sostinės gatve akis man bado „Paskutinės minutės kelionė į Tailandą“, kai aš mieliau vykčiau į Ventės ragą pažiūrėti, kaip žieduoja paukščius? Tik kur sužinoti, ar tai įmanoma, kaip ir kada patogiau ten nukakti?

Ekspedicija pasibaigė jūsų gimtojoje Klaipėdoje…

Taip, Danės krantinėje mus pasitiko uostamiesčio meras Vytautas Grubliauskas su triūba rankose – ir taip užtriūbijo… Negaliu nepaminėti dar dviejų klaipėdiečių, dviejų Romaldų Abromavičių, tėvo ir sūnaus. Mus krantinėje pasitiko ir kapitono bendravardis sūnus,  Klaipėdos universiteto doktorantas,  taip pat  buriuotojas, dirbantis Jūrų muziejuje, į kurėną mikliai įsiropštė ir du kapitono anūkai. Tas mūsų vertybių puoselėjimas, išsaugojimas be perdavimo iš kartos į kartą neįmanomas.

Apgailestavote, kad dažnas lietuvis ne itin moka dalytis, yra linkęs verčiau patausoti arba ranka numoti: ai, vis tiek to niekam nereikia ! Iš kurgi, Zita, tas jūsų neblėstantis noras dalytis geru? Prisimenu jį dar nuo Vilniaus universiteto etnografinio ansamblio „Ratilio“, kai šiam vadovavote, laikų.

Tokia buvo ir šviesaus atminimo mama. O ji sakydavo, kad tokia buvo ir mano močiutė, nors buvo mano giminėje ir velnių prišveitusių. Mama pasakojo, kaip kartą senelis parvežė močiutei iš turgaus  naują suknelę, padėjo tą dovaną jos akyse ant kaladės ir kirviu sukapojo. „Vis tiek kam nors būtum atidavusi“, – paaiškino.

O baigdama kalbą  apie šią ekspediciją, turiu pasakyti, kad  kiekvienas iš mūsų įgulos dar kartą atrado savo Lietuvą, nors ir nebuvo jos pametęs ar išsižadėjęs. Ir aš dar kartą sau patvirtinau, kad nėra nieko nuostabesnio už mūsų kraštą –  tik mokėkime jį pagarbinti.

Nacionalinė ekspedicija „Nemunu per Lietuvą“

Pirmą kartą šalyje surengta nacionalinė ekspedicija „Nemunu per Lietuvą“, anot jos dalyvių, pasiteisino su kaupu. 10 žmonių įgula kurėnu, buriniu plokščiadugniu laivu,  keliavo nuo Kauno iki Klaipėdos istorinėmis Lietuvos vietomis. Kelionės metu buvo surinkta ir aptarta daugybė unikalių faktų apie Lietuvos istoriją, etnokultūrą, virtuvę ir gamtą. Plaukdama Nemunu iš Kauno komanda stojo Vilkijoje, Panemunės pilyje, Sudarge, Bitėnuose, Rusnės prieplaukoje, Ventės rage ir Drevernos prieplaukoje. Kelionę sekusi filmavimo komanda jau šį rudenį LRT televizijai parengs apie tai 8 dokumentinius filmus.

Ekspedicijai vadovavo  profesorius istorikas Alfredas Bumblauskas, kurėno įgulą sudarė žurnalistas Edmundas Jakilaitis, etnologė Zita Kelmickaitė, lenktynininkas Benediktas Vanagas, muzikantas Gabrielius Liaudanskas-Svaras, gamtininkas Selemonas Paltanavičius ir trys Vilniaus universiteto istorijos magistrantai: Simonas Teškevičius, Aušra Terleckaitė ir Akvilė Gasiulytė.

Ekspedicijos dalyviai nakvodavo  stovyklavietėse krante, stebėjo pakrančių augaliją ir gyvūniją, domėjosi krašto istorija, bendravo su vietos bendruomenėmis, dalyvavo pažintiniuose renginiuose.

Keliautojai žemyn upe leidosi, pagaminta 2001 m. Laivo kapitonu buvo Romaldas Adomavičius, Lietuvos jūrų muziejaus Laivybos istorijos skyriaus vedėjas. Anot jo, šis 3 tonas sveriantis kurėnas, plaukti galintis  esant vos pusės metro vandens gyliui, kartą jau  plaukė iš Kauno į Rusnę. Kuršių mariose tokie burlaiviai pasirodė XIII–XIV a., o paskutinysis  į vandenį buvo nuleistas 1960 m.

Kitąmet ekspediciją vėl planuojama organizuoti – ketinama aplankyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorines žemes – nuo Nemuno aukštupio Baltarusijoje iki Kauno.