E. Masiulis. Ar sėstumėt į vieną valtį su krašto apsaugos ministru?

Ar reikia šiais laikais Lietuvai tokių ministrų, kurie save laiko statistais, varžteliu biurokratinėje sistemoje ir į visus klausimus apie savo asmeninę atsakomybę atsako „ten dirba tarnybos”?

Dėl nesusipratimų paženklintos lėktuvo „An-2″ pilotų paieškos ir gelbėjimo operacijos Seime pradėjome nepasitikėjimo procedūrą krašto apsaugos ministrui Juozui Olekui. Adresuodami ministrui konkrečius klausimus tikėjomės, kad bus pripažinta bent dalis klaidų, kad tos klaidos bus įvardintos kaip svarbios pamokos ateičiai. Veltui.

J. Oleko atsakymuose į pateiktus devynis interpeliacijos klausimus ir lėktuvo gelbėjimo operaciją kartojasi žodžiai „nepripažįstu”, „nesutinku”, „nepagrįsti”. Ministras neigia savo atsakomybę ir lyderystę. Deja, ministras iki šios dienos įsitikinęs, kad „nebuvo būtinumo tiesiogiai įsitraukti į orlaivio „An-2″ paieškos ir gelbėjimo operacijos koordinavimą”.

Tai – spjūvis į veidą visiems, norintiems kad ir šiek tiek avansu pasitikėti šia valstybe. Tikintiems, jog žmogaus gyvybė – aukščiau visko. Kaip vertinti krašto apsaugos ministro teiginius LRT radijui kelios dienos po nelaimės, kai jis ramiu balsu patvirtino apie įvykį sužinojęs sodyboje, po to palinkėjęs tarnyboms sėkmės, o dar po dienos išskridęs iš Lietuvos į Briuselį?

Kaip reaguoti į valdininkiškos sistemos ciniškumą ginant savo mundurą, į tendencingus atsakingų pareigūnų komentarus, metant įtarimus ant pilotų (tai plausto nesimato, tai lėktuve kažkokie daiktai nereikalingi ar gelbėjimosi priemonių nematyti)? Pakėlus lėktuvą paaiškėjo, kad vienas lakūnas tikriausiai turėjo šansą, tačiau nebuvo suteikta proga juo pasinaudoti.

Daug kas šiomis dienomis postringauja, esą nereikia kaltinti ministro, kad opozicija politikuoja ir apskritai šimtai Lietuvoje nelaimių įvyksta. Nesiginčysiu. Tačiau kas tada pagaliau privers mus pasikeisti ir pradėti veikti tada, kai reikia, o ne tada, kai lieka teisintis? Kas privers tapti lyderiais, o ne beveidžiais biurokratais ar ministrais?

Negalime ir toliau likti nebylūs kitų nelaimių liudininkai. Faktas – jokie atsiprašymai ir kaltės pripažinimai neužgesins dviejų Baltijos jūroje dingusių pilotų artimųjų skausmo.

Tačiau aš vis dėlto lieku prie nuomonės, kad šiandien Lietuvai reikia tokio krašto apsaugos ministro, kuriuo galėtume be išlygų pasitikėti susidūrus su įvairiomis grėsmėmis ir situacijomis, įskaitant gelbėjimo darbus, „žaliųjų” ar kitos spalvos žmogeliukų provokacijas. Šiandien reikia tokio gynybos ministro, su kuriuo be didesnių dvejonių sėstum į vieną valtį ir būtum tikras, kad pasieksi krantą.

Todėl, gerbiamas ministre J. Olekai, nesutinku su Jumis, sakančiu, kad Jūs šiuo atveju nesutinkate prisiimti asmeninės politinės atsakomybės. Jūs turite teisę tikėti, kad politinės svarstyklės ir balsavimas dėl interpeliacijos Seime šią savaitę pakryps Jūsų naudai, tačiau aš linkiu, kad nusvertų pokyčiai.