D. Stancikas. Garliavos byla: tarp kaltinimų, patyčių ir pasiaukojimo

Apie šią tragediją savo nuomonę turi beveik visi, o geriausiai tiesą žino tie, kurie nebuvo įvykių vietoje, nebendravo su kaltinamaisiais ar nukentėjusiais, todėl išvadas pasidarė iš televizijos laidų, laikraštinių versijų ar pažįstamų pletkų. Manau, kad šita itin sudėtinga byla būtent taip ir buvo nulemta – nuotoliniu būdu. Ir esminius pamatus jai paklojo du veiksniai: mūsų dabartinis psichiatrijos guru Dainius Pūras, netiesiogiai, per atstumą, dar iki visų bylų baigties ištyręs ir autoritetingai pareiškęs, kas žaloja vaiką (tą vėliau iš esmės atkartojo teisėjas Audrius Cininas, be įrodymų, be tiesioginio bendravimo su mergaite nustatydamasištrintą vaiko atmintį), ir teisėjų klaninis solidarumas dėl pirmą kartą Lietuvoje užmušto savo kolegos. Spėju, kad aukščiausiuose teisėjų sluoksniuose suveikė toks mąstymas: šitas atvejis pavojingas mums visiems, todėl neverta aiškintis, dėl ko teisėjas užmuštas, reikia visas neigiamas versijas, metančias šešėlį ant visų teisėjų, tušuoti, o visuomenę ir ypač įsiaudrinusius „violetinius“ visiems laikams įsąmoninti – kiekvienas teisėjas buvo ir bus aukščiau visų kitų nuodėmingųjų. Tokia versija leistų paaiškinti kai kuriuos šiaip sunkiai suvokiamus šios istorijos vingius: pvz., kodėl generalinis prokuroras Algimantas Valantinas nereagavo į viešai metamus kaltinimus pedofilija dar gyvam teisėjui Jonui Furmonavičiui arba kodėl taip greitai ir diametrialiai priešinga kryptimi keitėsi Teisėjų tarybos pirmininko G. Kryževičiaus nuomonės apie Neringą Venckienę: nuo palankaus ji vykdo teismo sprendimą iki teisėjų vadui neleistino viešo pasmerkimo ji yra pūlinys ne tik teisinėje, bet ir politinėje sistemoje.

Kiek sunkiau suprasti, kodėl taip stipriai keitėsi Prezidentės pozicija, kuri pradžioje viešai reiškė palankumą teisėjai N. Venckienei ir neslėpė tikinti pedofilijos faktu, bet vėliau tyliai sankcionavo ir glaistė drastišką policijos šturmą ir prievartą prieš vaiką. Vieno buvusio labai aukšto saugumo pareigūno neoficialiu tvirtinimu, tokį neįtikėtiną šturmą Garliavoje lėmė Briuselio raginimas Lietuvai „susitvarkyti“ iki savo pirmininkavimo Europos Sąjungai. Kita galima, jau mano versija – D. Grybauskaitė paprasčiausiai išsigando tuomet žaibiškai augančio N. Venckienės populiarumo. To N. Venckienės populiarumo bijojo ir visas politinis elitas, kaip didžiausią priešrinkiminį siaubą nurodydami iki šiol be priekaištų dirbusią teisėją ir jos paskubomis suręstą, nebrandų politinį darinį, o ne pavogtais milijonais ir ryšiais su Kremliumi kaltinamą V. Uspaskichą su pajūrio bosais aplipinta jo Darba parcija.

Vienas pažįstamas mane įtikinėjo, kad Drąsius Kedys – tikrai žmogžudys, nes jis buvo tokio būdo. Sutikau, kad D. Kedžio povyza nekvepia nuolankumu, tad neatmetu tos versijos (nors teismas nėra įrodęs D. Kedžio kaltumo) ir kaip krikščionis nepripažįstu keršto teismo, bet man asmeniškai šitos bylos esminis klausimas yra kitas: ar kuriame teisingą valstybę, ar mūsų teismų ir psichiatrijos sistemoje jau tikrai nebeliko sovietinės dvasios, pagal kurią politinių bylų baigtys buvo žinomos iš anksto, o psichiatrai nustatydavo diagnozes per atstumą? Šituos klausimus šioje byloje kėlė ir oficialūs valstybės kūrėjai – signatarai (jų galėčiau išvardyti bent kelias dešimtis), trys iš jų – žinomi teisininkai, mūsų Konstitucijos kūrėjai, netgi tvirtino, kad 2012 m. gegužės 17 d. Garliavoje „valstybės vardu naudojant prievartą, buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3, 20, 21, 22, 23, 25, 29, 33, 36 ir 114 straipsniai, taip pat buvo šiurkščiai pažeisti Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 12, 19 ir 34 straipsniai“. Nepriklausomybės signataras Algirdas Patackas, pats budėjęs Garliavoje, Klonio gatvėje, savo nuoskaudą dėl valstybės veiksmų išreiškė net pareiškimu Seime: „Nebeatpažįstu LIETUVOS, jos valstybės, už kurios atkūrimą dėjau parašą. Pagrobta mergaitė, paslėpta nuo artimųjų ir visuomenės, pagaliau išvežta nežinia kur. Ir visa tai padaryta valstybės vardu, valstybės rankomis. Šis nusikaltimas turės sunkiai nuspėjamų pasekmių tiek tautai, tiek valstybei.“

Gegužės 17-ąją sukanka treji metai nuo Garliavos šturmo. Aistros kiek aprimusios, bet atmintis gyva abiejose pusėse, Klonio gatvės stebėtojai vis dar tampomi po teismus, o violetinė spalva, kaip ir reiškiamos abejonės dėl šios bylos teisingo tyrimo, oficialiuose sluoksniuose tebepriimama kaip blogio ženklas. Štai net kartu su „Tiesos“ judėjimu, tiksliau, iš jos gimusia partija „Lietuvos sąrašas“ į Vilniaus tarybą patekusi Aušra Maldeikienė kategoriškai purtosi savo rinkimų kolegų: „Tiesos“ judėjimas man nesuprantamas, nes nežinau, kokios tiesos jie nori. Visuomenėje tiesa yra nustatoma teismo procesuose.

Poniai Aušrai ir jos šalininkams norėtųsi priminti, kad dėl teismų procesuose nustatomos tiesos kovojo ir anglai, ir prancūzai, ir amerikiečiai. Prisiminkim, kad ir Alfredo Dreyfuso bylą, suskaldžiusią Prancūziją į dvi itin aršias stovyklas, vos neatvedusią prie pilietinio karo – šioje pagarsėjusioje byloje po visuomenės spaudimo buvo rasti nauji įkalčiai ir nuteistasis iki gyvos galvos pagaliau išteisintas. O apie JAV prezidento Johno Kennedy ir jo brolio, kandidato į prezidentus Roberto Kennedy, nužudymų neįtikinamus tyrimus iki šiol rašomos knygos ir kuriami filmai. Būtent JAV, šiuolaikinės demokratijos lopšyje, ir kilo tokie terminai, kaip linčo teismai (Williamas Lynchas, nusivylęs valstybės bejėgiškumu, organizavo savigynos būrius, gaudžiusius bei baudusius plėšikus), būtent ten po ilgų tiesos paieškų ir buvo parodytas didžiausias nepasitikėjimas teisėjais, sudėtingose bylose sprendimus patikint žmonėms iš gatvės – prisiekusiųjų teismams. Ir tokios pilietinės tiesos paieškos ne tik nesugriovė tų valstybių, priešingai – tik jas sustiprino. Nes sustiprino piliečių pasitikėjimą valstybe ir jos vardu skelbiamu teisingumu.

O Garliavos – pedofilijos ir žmogžudysčių – byloje yra ne mažiau neaiškumų, dėmių ar abejonių, nei A. Dreyfuso ar brolių Kennedy bylose. Gegužės 17-osios proga ryškiausius jų norėtųsi priminti – ypač tiems, kurie dabar šią bylą bando pavaizduoti kaip Kremliaus paveiktų violetinių zombių (LRT tinklalapio vadovo V. Laučiaus terminologija) maištą prieš teisinę valstybę.

Taigi, kuo ypatinga Garliavos byla?

Pirmą kartą Lietuvoje taip ryškiai buvo iškelta pedofilijos problema.

Pirmą kartą Lietuva dėl vienos bylos buvo taip ryškiai pasidalijusi į dvi stovyklas; tuo pat metu dvi žiūrimiausios televizijos skelbė visai priešingas tos bylos versijas.

Pirmą kartą dešimtys valstybės svarbiausių institucijų niekaip nesureagavo nei į raštiškus piliečio (D. Kedžio) skundus, nei į išplatintą vaizdo įrašą su mergaitės liudijimais, nei į viešą teisėjo kaltinimą pedofilija.

Pirmą kartą Lietuvoje buvo nušautas teisėjas. Teisėsauga neturi jokio pagrįsto motyvo, kad teisėjas buvo nušautas dėl savo profesinės veiklos. Iš aukštų policijos pareigūnų (vėlgi – pirmą kartą Lietuvoje buvo teisiami tokie aukšti policininkai) bylos galime spręsti, kad teisėją kėsintasi nušauti dėl įtarimų pedofilija.

Pirmą kartą Lietuvoje byla susijusi su tokiomis keistomis keturiomis (kiti tvirtina, kad jų žymiai daugiau) mirtimis: nušauti du žmonės (moteris ir teisėjas), kurie pagal mūsų teisėsaugos sprendimus neturėtų kelti jokių jausmų įtariamajam žudikui. Įtariamasis žudikas netikėtai miršta paspringęs savo skrandžio turiniu (jo sulaužyta koja ir perskelta kaukolė – matyti iš lavono nuotraukų – ekspertų išvados nekeičia). O įtariamasis pedofilija staiga paskęsta kelių centimetrų gylio baloje. Svarbu ir tai, kad įtariamojo žmogžudyste paieškoms buvo mestos didelės pajėgos net užsienyje, per žiniasklaidą skelbtos jo nuotraukos su galimai pakeista išvaizda (su barzda, perukais, ūsais), tačiau jis rastas negyvas čia pat, Kaune. Viešai skelbti įtarimai, kad jį slėpė giminės, nepasitvirtino.

Pirmą kartą Lietuvos ir, ko gero, viso demokratinio pasaulio teismų istorijoje buvo teistas miręs kaltinamasis (kaltinamas pedofilija). Dar įdomiau, kad šioje byloje Aukščiausiasis Teismas nustatė teisingumo galimybę tik viena kryptimi: mirusį kaltinamąjį galima išteisinti, bet negalima nuteisti. Daugiau tokių keistų teismo procesų Lietuvoje nebuvo.

Pirmą kartą Lietuvos ir, ko gero, viso demokratinio pasaulio teismų istorijoje kaltinamasis pedofilija buvo išteisintas procese nedalyvaujant nė vienam tiesioginiam proceso dalyviui: nei įtariamajam (miręs), nei nukentėjusiai (teisėjai nusprendė, kad mergaitės atmintis ištrinta, tad jos parodymai bus netikri), nei šios bylos iniciatoriui – kaltintojui (miręs). Dar įdomiau – be jokių tiesioginių liudininkų ir be tiesioginių įrodymų teisėjai paskelbė unikalią išvadą: mergaitė turėjo vienintelę seksualinę patirtį – tėvo filmavimo metu.

Ko gero, pirmą kartą teismų istorijoje neišsprendus pagrindinės bylos (pedofilijos), teisėjai priėmė nuosprendį šalutinėje byloje, taip sugriaudami pagrindinę bylą: Kėdainių teismas pareikalavo skubiai perduoti mergaitę motinai, prieš kurią ši buvo davusi parodymus pagrindinėje byloje. (Tai sudarė visas sąlygas mergaitės poveikiui, galimai siekiant parodymų pakeitimo pagrindinėje pedofilijos byloje – rašė teisininkai, Konstitucijos kūrėjai.) Ko gero, pirmą kartą sprendimas pakeisti vaiko globėją ir gyvenamą aplinką buvo priimtas neatsiklausiant paties vaiko ir taip grubiai pažeidžiant Vaiko teisių konvenciją bei Lietuvos teisės aktus. Buvęs Aukščiausiojo Teismo teisėjas, mūsų Civilinio kodekso tėvas Valentinas Mikelėnas tuomet sakė, kad šioje byloje galėjo būti priimta ir priešinga nutartis.

Ko gero, pirmą kartą teismų istorijoje teismo nutartis – perduoti mergaitę nenaudojant jėgos – įvykdyta pažeidžiant pačią teismo nutartį: mergaitė iš gimtų namų išnešta klykianti, kojomis į priekį, naudojant šiurkščią prievartą, o jos perėmimo įrašas slepiamas ne tik nuo visuomenės, bet ir nuo Tautos atstovybės – Seimo. Už neteisėtą teismo nutarties įvykdymą (arba, tiksliau, neįvykdymą) kaltų neieškota.

Pirmą kartą Lietuvos istorijoje vaiko prievartiniam išnešimui iš savo gimtų namų (mergaitė ten gyveno nuo gimimo) buvo panaudota šimtai iki dantų ginkluotų policininkų ir, anot Konstitucijos kūrėjų K. Motiekos, N. Rasimo ir Z. Šličytės, šiurkščiai pažeista daugybė Konstitucijos straipsnių.

Pirmą kartą Lietuvos teismų istorijoje apylinkės teismas neteisėtai ėmė aiškinti Konstituciją nutardamas, kada galima pažeisti Konstitucijoje numatytą teisėjo imunitetą ir leisdamas prieš teisėją – mergaitės globėją panaudoti prievartą (taip buvo šiurkščiai pažeistas Teismų įstatymas). Po Garliavos bylos daugiau nė karto nebuvo pažeista teisėjo neliečiamybė, net jei teisėjas atlikdavo neteisėtus veiksmus, nesusijusius su jo profesine veikla.

Pirmą kartą teismų istorijoje Teisėjų tarybos pirmininkas viešai išreiškė neigiamą nuomonę apie vieną iš bylos dalyvių, taip darydamas spaudimą savo pavaldiniams ir atimdamas N. Venckienės konstitucinę teisę į nešališką teismą.

Pirmą kartą dėl vienos bylos Lietuvoje atsistatydino tiek aukštų teisėsaugos pareigūnų, įvyko ir tebevyksta tiek daug su ja susijusių bylų, tačiau taip visuomenei neatsakyta į daugybę klausimų, kad ir į šį: kas tas paslaptingas mergaitės mamos globėjas, nusamdęs brangius Kauno advokatus?

Pirmą kartą visuomenei pateikiamos tokios prieštaringos versijos apie valstybės saugomos mergaitės būklę. Valstybės pareigūnai ir specialiai atrinkti keli žurnalistai pasakoja apie gerą mergaitės sveikatą ir nuotaiką, apie imbierais ir blynais kvepiančią, meile ir jaukių namų šiluma persunktą laimę, kai tuo pat metu jos mama lieja skundus:  dukrelė labai kankinasi, kenčia tarp uždarų sienų, yra labai išvarginta, jai nuolat skauda galvą, pilvą(2013 m. kovo 15 d.), gyvenant su apsauga po šiandien dienai man tenka atstatinėti santykius su dukra, lankomės pas psichologus (2015 m. balandžio 20 d.).

Pirmą kartą teisėsauga elgiasi taip dviprasmiškai įtariamojo atžvilgiu: per trejus metus (nuo 2012 m. gegužės 17 d.) N. Venckienei viešoje erdvėje skelbiami vis nauji ir vis baisesni įtarimai (vienas iš jų – net valstybės perversmo organizavimas), viešai vis žadama prašyti JAV teisėsaugos ją išduoti Lietuvos teismams, bet realiai taip niekas ir nedaroma: generalinis prokuroras aiškina, kad kaltinimai ekstradicijai per menki, viena teisėsaugos grandis – policija – sakosi žinanti jos tikslią gyvenamąją vietą užsienyje, kita – prokuratūra – tai kategoriškai neigia.

Pirmą kartą nepriklausomoje Lietuvoje žmonės persekiojami, šmeižiami ir teisiami už nesavanaudiškumą, už tai, kad nebuvo abejingi kito skausmui ir pagalbos šauksmui, už tai, kad patys buvo sužaloti ir pažeminti Garliavos šturmo metu. Už tai, kad sovietmečiu išmoko, jog teisė ir reikalavimai jai paklusti ne visada yra lygu teisingumui ir žmogiškumui.