R. Ragauskaitė. Ko nepamatė baltarusių turistai (nuotraukos) (I)

Tą pavasarišką, bet vėjuotą savaitgalį Rokiškyje, manding, buvome vieninteliai turistai, apžiūrinėjantys Sėlos miestą. Apsigyvenę mažučiame, bet labai jaukiame, senoje sodyboje įsikūrusiame viešbutėlyje, išėjome apsidairyti. Nei aš, nei mano draugas nebuvome Rokiškyje buvę. Nemažai po svetimus kraštus pavažinėję, pasaulio stebuklus regėję (kalbu apibendrindama), susivokėme nepažįstą savo krašto. Natūralu, kad geležinei uždangai prasivėrus, puolėme į Europą. Į tą Europą, apie kurią buvome tik skaitę ar girdėję. Bet va, ketvirtį amžiaus pasibastę, susipratome (susiprantame), kad pati tikriausioji Europa (kaip aukščiausios kultūros praba!) yra mumyse. Kiek jos, tos kultūros turime savyje, tiek tegalime atrasti ir svetur.

Rokiškis man tebuvo toks pat neatrastas kaip koks Vokietijos ar Airijos miestelis. Todėl ir pirmas žvilgsnis – kaip į visiškai svetimą, kitokia kultūra dvelkiantį kraštą. Kiek jame atpažįstu Lietuvos? Tos Lietuvos, kuri jau gyvena manyje? Ar tai tik dar viena dėlionės dalis horizontaliame mano šalies paveiksle? Istorinės, kultūrinės atvertys prisodrina vertikalųjį – giluminį pažinimą, susijusį su asmenine patirtimi. Nepakanka tam išorinio aprašymo randamo internete. Todėl per žvarboką vėją ir tamsiais debesimis (nuo Livonijos!) einantį dangų išsiruošiame į jau vakarėjantį Rokiškį.

Respublikos gatvėje atpažįstu tautodailininkų išgražintas langines. Kaip turėtų būti smagu centrinėje miesto gatvėje turėti langus su langinėmis – visai kitoks žiūrėjimas iš vidaus ir į vidų! Mažos detalės keičia žiūros kryptį ir kokybę. Juk ne tas pats, pro kokį langelį žvelgiame į pasaulį! Aš irgi norėčiau turėti langines su žydrais paukštukais, saugančiais kiaušinį – žemę, besisupančią ant Pasaulio medžio.

Centrinė Rokiškio aikštė nustebina erdve – užplūsta laisvės pojūtis! Čia ir tik čia galėjo būti pastatytas Roberto Antinio (vyresniojo) Nepriklausomybės paminklas! Vienoje jo pusėje, atgręžtoje į didingą raudonų plytų („raudana, raudana, kaip Rakiškia bažnytela“– prisimenu profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus pavyzdį dialektologijos paskaitoje) bažnyčią – Vaidila su kanklėmis, už jo stovi karys su skydu, ant kurio – Gedimino stulpai. Kitoje paminklo pusėje, atgręžtoje į Tyzenhauzų rūmus, lietuvaitės skulptūra, ji aukštai iškėlusi laiko saulę, o saulės viduryje – gyvybės, amžinybės ženklas, vėliau Hitlerio pasisavintas ir per tai uždraustas – svastika! Bet paminklas pastatytas prieš Hitlerio atėjimą į valdžią: užrašyti 1918 – 1928 metai, taigi, pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio proga. Tad R.Antinis jį pastatė gerokai anksčiau, nei šį ženklą pasisavino (ir sudergliojo) naciai. Vis tik svastikos ženklas sovietmečiu buvo užcementuotas, kad nekeltų kokių nors aliuzijų.

Garbė rokiškėnams, suvokusiems šio paminklo simbolinę prasmę ir išsaugojusiems jį per visus gūdžius karo – pokario – sovietmečio laikus. Nepaprasta drąsa bei asmenybės laisve turėjo pasižymėti ir skulptūros kūrėjas Robertas Antinis vyresnysis. Tautiškas jo „Kanklininkas“ Kaune, Palangoje – „Eglė žalčių karalienė“. Anuomet tautiški motyvai prilygo nacionalizmui, o apolitiškumas – nedovanotina nepagarba sovietiniams „laimėjimams“.

Laisvės dvasią skulptorius perdavė ir gausiam būriui savo mokinių: Konstantinui Bogdanui, Gediminui Jokūboniui, Kazimierui Kisieliui, Leonui Žukliui… Bet labiausiai ta dvasia „užkrėstas“ jo sūnus Robertas Antinis jaunesnysis. Neįprastas, daugelį šokiravęs jo paminklas susideginusiam R. Kalantai Kaune.  Rokiškyje, Tremtinių skverelyje, stovi jo sukurta skulptūra – koplytėlė, pavadinta „Rūpintojėliu“. Koplytėlės kiaurymės – lyg maži langučiai, pro kuriuos galime pažvelgti į praeitį. Atmintis  – vertikali, besileidžianti į sluoksniuotus praeities klodus, vienok kiekvieno krašto istorija apima ir horizontą (peizažą), ir gelmę. Apie koplytėlę išdėstyti maži paminklėliai, kai kurie ne didesni už gimto krašto akmenis. Ant jų iškaltos tremtinių, partizanų pavardės, žuvimo datos ir vietos. Netradiciškas atminties įamžinimas labiau „adresuotas“ tiems, kurie anų laikų šiurpumo nematė, nepatyrė, apie juos perskaitė knygose, girdėjo iš pasakojimų. Jų atminties klodai kitokie – susidėlioję ne per asmeninę patirtį, o per kultūrinius išgyvenimus, arba išgyvenimų išgyvenimus. Betgi paminklai ir statomi ne tik tiems, kurie gyvena dabar, bet ir gyvensiantiems po mūsų. Kokią žinią jie perskaitys, žiūrėdami į simboliais išsakytą mūsų pasaulėjautą? Visais laikais kartos viena kitai palieka tik simbolius – paveikslų, nuotraukų, skulptūrų ar audimo raštų pavidalu.

Rokiškio Nepriklausomybės aikštėje didelėje dalyje paliktas senasis akmenų grindinys. Nenumelioruota, nenudrenuota istorinė atmintis. „Neperėjęs juo, nepatirsi Rokiškio dvasios“, – sako mūsų visai atsitiktinai sutiktas istorijos mokytojas, Rokiškio krašto muziejaus darbuotojas Valius Kazlauskas. – „Turite apsilankyti ne tik Tyzenhauzų dvare, bet ir bažnyčios požemiuose, kitaip nebūsit Rokiškio matę“. Visgi manau, kad mūsų susitikimas nebuvo visai atsitiktinis. „Atpažįstu susidomėjusį žvilgsnį. Jis skiriasi nuo prašalaičių ar šiaip pramogautojų.“ – Valius nori papasakoti kuo daugiau. Dirbdamas gidu jis jaučiasi laisvas. Kitą rytą susitariame susitikti bažnyčios šventoriuje. Laukia jaudinančios paslaptys. Įdomu!

O va pramogauti Rokiškyje nėra kur! Ką ten pramogauti – negauname nė pavalgyti. Abi kavinukės „užsakytos“ ir mūsų neįsileidžia. Pasiblaškę kiek po miestelį susirandame „Maximą“, apsiperkame. Baltuoju vynu užsigerdami valgome savo trobelėje išvirtas dešreles. Po kelionės – gardu! Visai vėlai, jau temstant, suliję, sužvarbę į duris pasibeldžia du jauni baltarusiai – vaikinas ir mergina. Vyksta iš Minsko. Užsisakė viešbutį internetu. Ar čia pataikę?

Visgi tą nesvetingą savaitgalį nebuvome vieninteliai turistai! Sakau „nesvetingą“ ne vien dėl uždarytų kavinių; visas tris dienas (gegužės 1-oji – darbo žmonių laisvadienis!) nedirbo ir informacinis turizmo centras. Absurdiškas sprendimas! Kada gi žmonės keliauja, jei ne laisvadieniais? Ypač jei tie turistai „vietinės“ reikšmės, tokie, kaip mes. Nežinau, kaip tiems baltarusiams turėjo pasirodyti. Turbūt nekaip, nes iš pat ryto, nespėję apžiūrėti Tyzenhauzų dvaro (gal apie tokį nė nebuvo girdėję?), sėdo į savo padėvėtą mašinikę ir išdūmė. Prieš tai paklausus, kaip jiems Rokiškio miestelis, kažką neaiškiai numykė – sužavėti neatrodė. Ko gero, ir nevalgę, jei ko nebuvo iš namų įsidėję.

Nesu rokiškietė, bet vis tiek pasijutau nejaukiai. Ne tik dėl mūsų nesvetingumo, bet (čia, ko gero, visos Lietuvos bėda) negebėjimo parodyti, pasirodyti, pasididžiuoti. Kur bekeliautum po Lietuvą, trūksta stendų su būtiniausia informacija. Neradome jų nei prie prezidento A.Smetonos dvaro, nei prie jo tėviškės sodybos pamatų, nei rašytojo J.Tumo- Važganto gimtajame Maleišių kaime. Ar tai mūsų provincialumas? O gal savigarbos stoka? Gal jaučiamės esą maži, pasauliui neįdomūs, nesvarbūs, tad nėra čia ko tų stendų kabinėti?

Daugelis atvažiuojančių apie mus susidaro tokią nuomonę, kokią patys sukuriame: ką mąstome, tą ir spinduliuojame. Horizontalus žiūrėjimas (nesvarbu, ar pro mašinos, ar pro langiniuotos trobos langus, pro akinius ar net pro žiūronus) be vertikalaus įsižiūrėjimo neatspindi visumos. Nepamatysi Lietuvos (kaip ir jokio kito krašto), nepasigilinęs į jos praeitį, nepasikalbėjęs su jos žmonėmis.

Lietus ir tamsiu, žvarbiu dangumi bėgantys debesys – gal tik tokį įspūdį iš mūsų krašto išsiveš baltarusių turistai. Tiesą sakant, ir aš jų nesustabdžiau, nenutvėriau draugiškai už rankos ir nepavėdėjau Laisvės paminklo ar Tyzenhauzų dvaro link, į kurį išsiruošėme kitos dienos rytą.

Bus daugiau