Žymaus gamtininko Tado Ivanausko sodyba Obelynėje labiau atsivers visuomenei – jos paveldėtoja, profesoriaus įdukra Eleonora Baltuškevičienė savo valdą panaudos teise perleidžia Kauno rajono savivaldybei.
Remiantis testamentu, savivaldybė galės neatlygintinai naudotis daugiau kaip 4 ha žemės sklypu su jame esančiais pastatais ir įsipareigos saugoti T.Ivanausko (1882–1970) sukauptą dendrloginę kolekciją, parką, kitas vertybes. Kovo 19 d. posėdžiavusi Kauno rajono savivaldybės taryba jau pritarė panaudos sutarčiai.
Kamšos botaninio-zoologinio draustinio teritorijoje įkurtas botanikos parkas yra respublikinės reikšmės istorijos, kraštovaizdžio ir architektūros paminklas. Profesoriaus dėka čia atsirado viena turtingiausių šalyje dendrologinių kolekcijų.
Atgaivinti unikalų pakaunės kampelį patikėta Kauno rajono muziejui, kuris Obelynėje planuoja steigti filialą. Šiam tikslui bus telkiamos vietos bendruomenės, Akademijos Ugnės Karvelis gimnazijos, Aleksandro Stulginskio universiteto ir Kauno rajono savivaldybės pajėgos. Parkas apleistas, todėl jam prižiūrėti planuojama steigti etatinių pareigybių.
Dėkojo už kilnų poelgį
Jau daug metų gegužės pradžioje Akademijos Ugnės Karvelis gimnazija Obelynėje organizuoja respublikinį folkloro festivalį „Gegutės šventė“. Parko teritoriją visuomeniniais pagrindais padeda tvarkyti „Obels“ bendruomenė, moksleiviai, tačiau to nepakanka.
„Obelynė turi ypatingą aurą ir didžiulį potencialą. Čia galėtų vykti šventės, plenerai, edukaciniai renginiai. Nuostabu, kad rūpinatės T. Ivanausko palikimu ir siekiate labiau atverti šią teritoriją visuomenei“, – kalbėjo Kauno rajono meras Valerijus Makūnas, dėkodamas E. Baltuškevičienei už kilnų poelgį.
Mėgstama sambūrių vieta
T. Ivanauskas Obelynėje gyveno 1921–1970 metais. Jo sukurtas ir puoselėjamas gamtos kampelis atspindėjo Lietuvos sodininkystės raidą. Profesorius anksti keldavosi, kasdavo duobes medeliams, juos skiepydavo, naikindavo piktžoles. Tado Ivanausko žmona Honorata puoselėjo gėlynus.
Beveik 8 ha plote augo apie 100 obelų, 50 kriaušių veislių, daug slyvų, trešnių, gėlių, 300 rūšių ir formų augalų bei krūmų, 60 spygliuočių.
Obelynė tapo profesoriaus draugų, muzikantų, poetų, užsienio svečių mėgstama sambūrių vieta.
1973 m., po sodybos šeimininko mirties, gamtininko įdukros Eleonoros ir jos vyro Algirdo Baltuškevičiaus iniciatyva buvo įrengta T. Ivanausko memorialinė sodyba. Išsaugant garsiojo gamtininko palikimą daug pastangų įdėjo ir jo mokinys bei pasekėjas Algirdas Navasaitis.
1997 m. ant namo sienos pritvirtinta ąžuolinė lenta su bareljefu ir profesoriaus žodžiais „Visą savo gyvenimą ir darbą pašvenčiau Lietuvai“.
Dalį parko sunaikino
1994 m. į šį parką buvo atkurtos nuosavybės teisės, tačiau į nuosavybės dokumentus jokių parko apsaugos ir naudojimo sąlygų nebuvo įrašyta.
E.ir A. Baltuškevičiai prižiūri profesoriaus testamentu paliktą namą-muziejų ir vieną parko dalį. Kitą dalį paveldėjęs gamtininko sūnus Algis Ivanauskas savo nuosavybę pardavė.
Šioje Obelynės teritorijoje naujieji šeimininkai ėmė planuoti gyvenamųjų namų statybą.
Tik po to, kai 2005 m. savininkai iškirto retų veislių vaismedžius, kilo visuomenės pasipriešinimas, Kultūros paveldo departamentas nusprendė T. Ivanausko sodybą įrašyti į Kultūros vertybių registrą. Deja, nemaža dalis vertingų augalų jau buvo sunaikinta.
Kauno rajono mero pavaduotojo Petro Mikelionio suburta darbo grupė mėgino spręsti kilusį konfliktą: tarėsi su savininkais, teisininkais, paveldosaugos specialistais. Buvo nuspręsta vertingą parko dalį atriboti ir imtis priemonių ją išsaugoti.
Jauku visais metų laikais
Išlikusi daugiau kaip 4 hektarų parko teritorija laukia talkininkų, nes garbaus amžiaus sulaukusių Baltuškevičių pastangų neužtenka.
Parkas ribojasi su Kamšos miško pietinės dalies palauke, Varžupio ir Obelynės upelių įgriovomis. Aukščiau užtvenkto upokšnio telkšo du tvenkiniai.
Vešlios augmenijos apsuptame name įsikūrusiame muziejuje yra autentiškų baldų, knygų, albumų, nuotraukų, žvėrių iškamšų ir kailių.
Obelynėje buvo išvestos kelios lietuviškos vaismedžių veislės. Čia sukaupta ne tik daug rūšių ir dekoratyvinių formų medžių, krūmų, lianų, bet ir suformuotos jų architektūrinės kompozicijos, takai, alėjos, aikštės, bylojančios apie nedidelį, bet visais metų laikais jaukų parką.
