R. Karbauskis. Kada nustosime žaisti žmonių nervais?

Šį klausimą adresuoju Lietuvos politiniam elitui, Valstybės gynimo tarybai. Tokį klausimą inspiravo vis labiau jaučiamas Lietuvos žmonių įsitikinimas, jog karas „neišvengiamas“. Ir tai nenuostabu, nes skaitant kai kurių straipsnių pavadinimus, atrodo, jog karas Lietuvoje jau prasidėjo. Vadinu tai dirbtinai kurstoma karo isterija. Gerai suprantu, jog geopolitinė situacija signalizuoja apie galimas grėsmes Lietuvos saugumui, tačiau realaus karo grėsmė yra tik hipotetinė.

Politikai turi suprasti savo atsakomybę už dirbtinai kurstomos karo isterijos pasekmes. O tos pasekmės – žmonių stresas, baimė, įtampa, kas kursto mintis apie skubią emigraciją, baimę į karinę tarnybą išleisti savo vaikus…

Dar labiau stebina Lietuvos vadovų trumparegiškumas ir pasipiktinimas visuomenės reakcija į sprendimą grąžinti privalomą karinę tarnybą. Kaip gali būti kitaip, kai nepaliaujamai šnekama apie galimą karą Lietuvoje ir deramai nepaaiškinama, kodėl skelbiamas privalomas šaukimas į Lietuvos kariuomenę. Valdantieji pamiršo pasakyti, kad nevyksta joks specialus pasiruošimas karui, nesudaromi jokie papildomi kariniai daliniai, o siekiama užpildyti… trūkstamas kariūnų vietas, kurioms neatsirado savanorių profesionalų. Trūksta 3500 kariūnų ir jokio privalomo šaukimo nebūtų, jei valstybė peržiūrėtų profesionalių kariūnų atlyginimus ir jaunimas, vietoj darbų fermerių laukuose Anglijoje ar kitoje šalyje, rinktųsi karinę tarnybą. Ar sunku visuomenei paaiškinti, jog iš tiesų nėra jokio priežastinio ryšio tarp mobilizacijos Ukrainoje, kuri didina armiją dėl karo, kuriame Ukraina gina savo šalies teritorinį vientisumą ir privalomo šaukimo į karinę tarnybą Lietuvoje, kurioje trūksta kariūnų jau egzistuojančiuose daliniuose? Kam reikia pradėti šnekėti apie šaukimą asmenų virš 26 metų, kai potencialių šauktinių yra 240 tūkstančių, o pakviesti tereikia 3500 vyrų.

Kalba ne apie patriotiškumą, kurio mūsų tautoje niekada netrūko, o apie mažus vaikus, kurie girdi tėvų pokalbius, TV naujienas apie galimybę būti pašauktam į karinę tarnybą ir karo grėsmę. Turėkime nors kiek jautrumo, diplomatijos, nes visi žiūrime televiziją, naudojamės kitomis žiniasklaidos priemonėmis, kurios dažnai nebesugeba pastebėti skirtumo tarp Lietuvos, NATO alinaso narės ir Ukrainos, kurią puola karo nepaskelbusios jėgos.

Vietoj karo isterijos kurstymo, imkimės svarstyti galimybę pradinio karinio parengimo mokyti universitetuose ir kolegijose, neatitraukiant studentų nuo studijų proceso, savo gyvenimo kūrimo planų. Jaunimas Lietuvoje pakankamai patriotiškas, todėl keli mėnesiai papildomų, į studijų procesą integruotų karinio parengimo mokymų jiems nesukeltų jokių problemų. Manyčiau, kad Lietuvos merginos taip pat su malonumu įgytų karinio parengimo pradmenis. Tada tikrai galėsime šnekėti apie mūsų valstybės pasirengimo atremti galimas karines grėsmes kokybę.

Apibendrinant, pirmiausia turime aiškiai Lietuvos visuomenei pasakyti, jog Valstybės gynimo tarybos priimtas sprendimas nėra pasiruošimas karui, o tik nepakankamo skaičiaus profesionalių kariūnų kompensavimas šauktiniais, nekuriant jokių naujų karinių dalinių.

Antra, atsiradus pakankamam skaičiui savanorių, joks privalomas šaukimas į karinę tarnybą nebus vykdomas.

Trečia, jokia pasaulio valstybė negrasino karu Lietuvai ir NATO aljansui. Visos grėsmės yra hipotetinės, o šnekos apie grėsmes skatinamos karo Ukrainoje, Sirijoje.

Ketvirta, Ukraina nėra NATO aljanso narė. Lyginti įvykius Ukrainoje su galimu kurios nors NATO aljanso šalies užpuolimu yra mažų mažiausiai nekorektiška. Šalis agresorė rizikuotų sulaukti tokių pasėkmių, kad kiltų jos pačios išlikimo klausimas.

Penkta, būtina stiprinti mūsų valstybės gynybines galias, bet ne dėl konkrečios karinės grėsmės, o atsižvelgiant į mūsų įsipareigojimus NATO aljanso partnerėms.

Šešta, siekiant didinti Lietuvos piliečių pasitikėjimą valstybės saugumu, bei gebėjimą atremti galimas grėsmes, sukurti integruotų karinių mokymų sistemą Lietuvos universitetuose ir kolegijose.

Septinta, paaiškinti Lietuvos gyventojams, jog šnekos apie būtinybę atremti galimo agresoriaus puolimą tris paras yra NATO gynybinio plano dalis, tai ne kvietimas tuoj pat imti ginklus į rankas. Rusijos vykdoma ir kurstoma agresija Ukrainoje tapo įmanoma nes Ukraina nėra NATO narė.

Pabaigai, gerbiami Lietuvos vadovai, politikai, nustokime žmones gasdinti karu, o realiai užsiimkime tuo, kad karo Lietuvoje niekada nebūtų.

Spausdinti