Z. Vaišvila. Istorijos nežinojmas baudžia

Po to, kai šiomis dienomis Mečys Laurinkus augančiai kartai paskelbė „atradimą”, kad Sąjūdis esą siekė ne tik Nepriklausomybės, bet ir laukinio kapitalizmo, būsiu tiesmukas: „Kolega, atsiprašau! Ar bent kiek savigargos ir gėdos jausmo pats dar turi?” Todėl pradžiai tiesmukai priminsiu ir pačiam gerai pažįstamo mano kolegos Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo tarybos nario Marcelijaus Martinačio įžvalgas. Tikiuosi, padės prašviesinti ir pačiam istorinę atmintį.

Prieš dvejus metus amžinam poilsiui iškeliavęs poetas dar 1991 m. pranašiškai pastebėjo, jog tuometinė Lietuvos vadovybė atsakinga už visuomenės skaidymą, „priešų“ gamybą: Tarsi pradėta lenktyniauti, kas užvaldys žmonių baimę, kurią mums įvarė sovietai. Yra pavojus, kad nepriklausomybė, eidama toliau tuo keliu, gali išsigimti į persekiojimo politiką. M. Martinaitis buvo pastabus: Rodos, niekada dar nėra tiek Lietuvoje buvę „Maskvos agentų“ kaip dabar, tik ar ta Maskva nebankrutuotų, tokią gausybę jų prisipirkdama? (perrašydamas šiuos tekstus pagalvojau, ar ne patys agentai per „šventąsias karves“ skleidė gandą, kad visa Lietuva apipainiota agentūriniu tinklu, pradedant Sąjūdžiu ir baigiant dabartine AT. Tai puikus šėtono pramanas išprovokuoti, kad užsiimtų vienas kito įtarinėjimu, nes tikroji agentūra tada gali veikti be jokių kliūčių. Ar taip nėra ir dabar, kai „išmetami“ sąrašai, ir tokiu būdu užsimaskuoja tikroji Maskvos agentūra).“ Tais pačiais 1991 m. jis pastebėjo, kad Pirmoji Sąjūdžio linija jau beveik išguldyta. Išliko tik tie, kurie išsižadėjo jo moralinės laikysenos kodekso. 1992 m. poetas perspėjo, kad į Nepriklausomybę reikia žiūrėti rimčiau ir skaudžiau – ji neturėtų tapti vienos šeimos ar šeimos draugų nuosavybe.

Po 1992 m. spalio 25 d. Seimo rinkimų jis klausė: Kas dabar padėkos V. Landsbergiui, kad jis taip sugebėjo apsistatyti visokiais šnekėtojais ir prakišti rinkimus? ir apibendrino: Pirmuosius nepriklausomybės politikus, veikėjus, programuotojus netrukus aplenkė antroji banga, prasidėjo jos politinis ir ekonominis įsitvirtinimas. …Atsitiko taip, kad įvykiai, gyvenimo vyksmas aplenkė politiką, kurios, kaip skelbė Sąjūdis, turi būti tiek, kiek yra moralės. Rinkimai parodė, jog jau renkami tie, kurie veržiasi valdžion tai aplenkdami.

1993 m. M. Martinaičio tiesmukumas ir įžvalgumas, skaitant jo „Užrašus iš raudonojo sąsiuvinio”, pritrenkiantis, lyginant su tuo, kas įsisiūbavo Lietuvoje šiandien:

– Kaip šėtonas stengiasi pagrobti Gyvenimo knygą, taip dabar varžomasi dėl KGB archyvo, nes biografinės žmonių sąskaitos labai praverstų tiems, kurie sieks valdyti panaudodami ten sukauptą blogį.

– Mitas yra ankstesnis už tekstą.

– Laisvė taip pat gimdo ir debilus.

–  Bijau politikuojančių moterų, kurioms po kelių audringų dešimtmečių sugrįžta nekaltybė. Tada jos imasi dorovės arba politikos. Kartais jų reikia bijoti labiau nei chuliganų. Tai jas ištinka, kai susideda su kokia nors partija, vadu ar politinėmis davatkomis. (Prisimenant „megztąsias beretes.)

– Lietuvoje dabar vyksta kova tarp grupuočių dėl dominavimo valdžioje, o valstybės stiprinimas ir visa kita neretai tėra priedanga.

–  Štai prūsai pirmieji iš baltų „ėjo į Europą“ ir iš jos negrįžo. O mes kaip eisime; su terbom ar su savo protu? …„Europos žmonėmis“ mes galime tapti tik kaip lietuviai. Kitokių mūsų Europai nereikės: mūsų vieta ten bus patiltės, pigūs turgūs, blogiausias maistas, priemiestis, ubago vieta prie stalo.

–  Okupacija nesibaigia su paskutiniu šalį paliekančiu svetimos kariuomenės kareiviu. Dar ilgai lieka vidinės pasekmės. Pirmiausia – prisitaikymo įgūdžiai, kuriems ir toliau ieškoma prisitaikymo.

–  Kartais atrodo, jog tauta turėtų būti panaši į mobilizuotą kariuomenę, vedamą tautos tėvo ar pranašo. Nepraeina noras iš lietuvių daryti avinus!

M. Martinatis 1991 m. rašė:  Kada nors bus rašoma Atgimimo istorija, tik ar kas žinos ir supras, kas buvo tie Sąjūdžio pirmeiviai, apkalbėti „agentais“, „parsidavėliais“, kas galėjo taip išjudinti Lietuvos žmones iš įšalo? Kažkada galvodavom, kad užtenka nutildyti apie 100 inteligentų, ir komunistų partija galėtų švęsti pergalę. …Gal pusė tų žmonių, pirmosios kartos sąjūdininkų, jau vienaip ar kitaip apkalbėta. Diegiama mintis, jog buvo bloga, įtartina Sąjūdžio pradžia, gal net paties saugumo įsteigta, nes viskas prasidėjo, kai AŠ ar MES kur nors užkopėme ant pakylos. Lietuva neturės savo didžių laikotarpių, kai istorija vis bus perrašoma pagal kieno nors asmeninius įgeidžius. Tikriausiai nebus galima skelbti visų pirmojo Sąjūdžio nuotraukų arba teks ne vieną veidą užtušuoti, kaip dabar daroma dar tik žodžiais. Panašiai darydavo sovietai – užtušuodavo grupinėse nuotraukose žuvusius kosmonautus, Sibire savo pačių nupiltus bendražygius. Ar ir vėl neturėsime istorinių ištakų, vaizduodami Europos elgetas?…

Nepriklausomybės atkūrimo 25-mečio proga be rožinių akinių priminsiu, kaip viskas vyko iš tikro ir sudėtingai. Tai labai prasminga, nes ši pamoka verta dėmesio ir šiandien.

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas 1988-1991 metais – unikali Tautos susitelkimo ir taikaus veikimo pamoka. Sugebėjome rasti vienybę priešybėse, pademonstravome kantrybę, susitelkimą ir išmintį. Tautos išmintį, kuri visada, ačiū Dievui, nusvėrė atskirų kad ir labai svarbių istorinių asmenų veiksmus. Tai dar gyva Sąjūdžio pamoka, kuria pravartu pasiremti ir šiandieniniame vis naujų pavojų kupiname globaliame pasaulyje. Privalome atsiriboti nuo asmeniškumų ir politinės konjunktūros, kad ateities kartoms ne tik paliktume istorinius faktus ir paliudijimus, priežastinius įvykių ryšius, bet ir tam, kad šiandien suvoktume save ir mūsų padėtį pasaulyje, apsispręstume dėl Lietuvos ir mūsų Tautos tikslo. Būtent tikslo nebuvimas ir Tautos bei valdžios kelių išsiskyrimas pavertė mus viena labiausiai viskuo nusivylusių žmonių šalimi.

Todėl ir emigruojame nesustabdomai. Karai ir tremtys taip mūsų nepaveikė. Tuščia pasiskelbti drąsia šalimi, jei nežinome ir tarpusavyje nesusitariame dėl bendro tikslo. Šiuo požiūriu atkuriant mūsų valstybės Nepriklausomybę buvo lengviau, nes šiandien ne tik mes, vis dar Lietuvos Respublikos piliečiai, esame sutrikę ir išsigandę nežinios. Dar labiau sutrikusi ir pasimetusi Lietuvos valdžia, nudelbusi akis ir nežinanti, ką mums ir vienas kitam pasakyti ne bravūriškai „viskas bus gerai!”, bet paprastai ir aiškiai. Klausimai ir paprasti, ir sudėtingi – kas mūsų laukia, ką galime padaryti ir kodėl to nesistengiame daryti visi drauge? Kažkas turi būti daugiau mus vienijančio, nei skiriančio. Tik taip tai suvoksime ir apsispręsime sieti mūsų bendro tikslo. Deja, šis tikslas labai skausmingai psichologiškai mūsų priimamas, nes tai – Tautos ir valstybės išlikimo klausimas. Todėl ir nedrįstame tai pasakyti ne tik vienas kitam, bet ir neretai sau.

Atgimimo laikotarpis taip pat buvo tikra priešybių kova, bet ir vienybė. Vienybė, kada jos labiausiai reikėjo mūsų susitelkimui ir tikslo pasiekimui. Ir kas šiandien aktualiausia – be ginklo.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS), jo santykiai su Lietuvos komunistų partija (LKP), pastarosios atsiskyrimas nuo TSKP, XI-ojo ir XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiųjų Tarybų (AT) – formalių okupacinės valdžios įstatymų leidėjų – darbas ne tik leido perimti valdžios funkcijas iš vienintelės valstybėje leistos egzistuoti komunistų partijos, bet ir formavo mūsų valstybės modelį, partijas, asmenybes, kurių veiksmai ir tarpusavio santykiai šiuo atsakingu laikotarpiu neretai lemdavo sudėtingus ir atsakingus Lietuvai sprendimus. Sprendimus priimančių ir juos įtakojančių asmenų atsakomybė buvo ir yra didžiulė, nes tai – ir šiandien mūsų Tautos ir valstybės išlikimo klausimai. Radikaliai pasikeitusi V. Landsbergio nuomonė dėl valstybės suvereno teisės į referendumą buvo stiprus smūgis mūsų pilietiškumui. Tačiau svarbu suvokti, kad tai nėra tik V. Landsbergio šiuolaikinis požiūris. 1992 metais sudarytos Mastrichto sutartyje dėl vieningos Europos Sąjungos sukūrimo tai yra pagrindinis šio tikslo įgyvendintojų instrumentas.

Pakalbėsime ir apie tai, tačiau grįškime į mūsų istorinę pamoką.

Tuo metu nedrįsome ir pagalvoti, kad tautos išsvajota nepriklausomybė bus santykinai taip greitai ir beveik be kraujo pasiekta, kad tai ne tik svajonė. Net ir pakilus galingai Sąjūdžio bangai, esminis klausimas buvo, kaip tai padaryti? 1940-ieji ir pokario metai, 1956 metai Vengrijoje ir 1968 metai Čekoslovakijoje ne tik vertė susimąstyti, bet ir apsispręsti, ko ir kaip siekti, kas išvis yra realu, ar įmanoma tai pasiekti taikiai? Šiandieniniai įvykiai Ukrainoje tik patvirtina šių klausimų svarbą.

Esminį raktą, patys tuo metu dar nesuvokdami, suradome LPS Steigiamajame suvažiavime, susidūrę su realybe – dalyvauti ar nedalyvauti okupacinės valdžios institucijų rinkimuose? Tai buvo principinis ir labai sunkus klausimas. Tam kategoriškai priešinosi Lietuvos Laisvės Lyga, teigusi, kad tuo pripažintume okupacinę valdžią, išduotume Vakarų valstybių mūsų priverstinio inkorporavimo į TSRS nepripažinimo principą. Ir vis tik Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas priėmė Rezoliuciją „Dėl rinkimų“, apsisprendžiant dalyvauti rinkimuose. Kito atsakingo ir taikaus kelio nematėme. Įvykių raida patvirtino šio sprendimo teisingumą. Kita vertus, sunku buvo įsivaizduoti kitą taikų ir rezultatyvų – neparlamentinį – būdą atkurti valstybės nepriklausomybę.

Tačiau šis kelias buvo labai rizikingas ne tik dėl galimos Maskvos karinės jėgos panaudojimo dėl vieno ar kito drąsesnio mūsų sprendimo, bet ir dėl principinių dalykų. Dalyvaudami okupacinės valdžios organų rinkimuose, balansavome ties riba, nuo kurios labai lengvai galėjome nuslysti į vieną ar į kitą pusę. Pralaimėjimo atveju, ar Maskvai, turėjusiai didžiąją dalį svertų ir jėgą, sugebėjus apžaisti situaciją, galėjome sudeginti šią principinę mūsų priverstinio inkorporavimo nepripažinimo politiką ir tapti valdžios organu, kuris galėjo įteisinti Maskvos valią. Istorijos būtume apkaltinti naujaisiais 1940-aisiais, sukurtais mūsų pačių rankomis.

De facto pasiekti pergales buvo viena, tačiau de jure – visiškai kita.

Pirmu visuomenės nuomonę atstovaujančiu parlamentinės valdžios prototipu tapo Steigiamajame suvažiavime 1988 m. spalio 23 d. išrinktas 220 narių LPS Seimas ir 35 narių Taryba, nors oficialiai LPS buvo įregistruotas tik 1989 m. kovo 16-ą dieną. Sąjūdis, įgijęs visuomenės pasitikėjimą ir palaikymą, taikiomis priemonėmis spausdavo tuometinę valdžią priimti aktualius Atgimimo laikotarpio įstatymus, nutarimus. Esminių įvykių išvakarėse LKP Centro komitete paprastai vykdavo LKP vadovybės susitikimai su Sąjūdžio iniciatyvine grupe, vėliau – Taryba. Jų metu vykdavo žvalgyba: LKP vadovai tikrindavo mus, ar toli eisime, sąjūdiečiai bandydavome suprasti, kiek vienvaldė partija leisis spaudžiama, priimant vienokį ar kitokį sprendimą. Procesas buvo labai permainingas ir banguotas, visų pirma, priklausomai nuo Maskvos reakcijos.

Įsivaizduoju Lietuvos ambasadoriaus Ukrainoje, „Sąjūdžio žinių“ spausdintojo ir kolegos signataro Petro Vaitiekūno rūpestį tuo, kad Maidano įvykių metu V. Klyčko, A. Jaceniukas ir kiti net nesiteikė kalbėtis su Prezidentu V. Janukovičiumi.

Pirmą kartą galimybę dalyvauti iki tol formaliai veikusiame tarybinės santvarkos parlamente ir išbandyti, ką praktikoje reiškia turėti deputato statusą, LPS įgijo 1989 metų sausio 15 dieną. Trys LPS kandidatai papildomuose rinkimuose į penkias laisvas XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT deputatų vietas laimėjo prieš LKP kandidatus – Raseinių rajone Viduklėje rinkimus prieš Raseinių ligoninės vyr. gydytoją Kazį Gelumbauską ir Viduklės paukštininkystės tarybinio ūkio direktorių Stasį Liatuką laimėjo Kazimieras Motieka, Šiaulių mieste – Romualdas Ozolas, įveikęs LKP CK instruktorių Česlovą Juršėną, ir Zigmas Vaišvila, įveikęs LKP Šiaulių miesto pirmąjį kompartijos sekretorių Vaclovą Volkovą. Tai buvo ne tik LPS išbandymas, bet ir abiejų politinių jėgų pasitikrinimas. Norint laimėti rinkimus, kandidatui reikėjo surinkti net pusę į sąrašus įtrauktų rinkėjų balsų.

Deputato statusas trims LPS deputatams ne tik suteikė galimybę teisiogiai dalyvauti įstatymų leidyboje, oficialiai gauti informaciją, bet ir parodė rinkėjams, kad jų atstovai parlamente gali ištikrųjų veikti valstybės naudai ir atstovauti rinkėjus, reikalauti ir iš vietinės valdžios įvairių problemų sprendimų. Esminių būsimos valstybės sprendimų galima buvo tikėtis, tik esant žmonių palaikymui. Sąjūdis teikė žmonėms informaciją apie tai, kas vyko, kvietė juos palaikyti Sąjūdžio siūlymus. Veikėme drauge.

Šiandien to Lietuvoje nebėra. Tai esminis mūsų praradimas. 2012 m. referendumo sprendimo ignoravimas yra tiesioginis valdžios konfliktas su Tauta. Kompromisų ir bendro sprendimo neieškojimas dėl 2014 m. referendumo – tai ne tik nepagarba 320 tūkstančių mūsų Tautos atstovų konstitucinei teisei, bet ir paprasčiausiam žmoniškumui. Valdžia, paniekinusi Tautą, visų pirma, pasmerkė save. O tuo pačiu ir Tautą. O pritrūko tik šiek tiek kantrybės ir pagarbos kitai nuomonei. Seimas ir referendumo iniciatyvinė grupė privalėjo ne tyčiotis vieni iš kitų ar įžeidinėti, bet sėsti drauge prie derybų stalo, rasti kompromisines formuluotes ir Seimo nutarimu paskelbti vienu metu, tarkim, tris referendumus – dėl žemės nepardavimo užsieniečiams, referendumo kartelės sumažinimo ir Konstitucijos keitimo taisyklių. Tokios vienybės ir pasitikėjimo vieni kitais labai pritrūko istoriniais valstybingumo praradimo 2014 metais.

Kodėl 2014-uosius taip pavadinau? Jie tapo esminės Lietuvos Respublikos suvereniteto dalies tylaus ir faktiškai paslapčia nuo Tautos įvykdyto atidavimo metais. Net tie keli Seimo nariai, deklaruojantys rūpestį pilietinės visuomenės kūrimu, tylėjo. Jie neįvykdė savo pagrindinės pareigos išskirtinai svarbiais Tautai momentais, nesikreipė paramos į Tautą ir jai net nepranešė, kas vyksta.

Pavadinta tai buvo euro įvedimu. Dar 1988 ir 1990 m., t.y. prieš Mastrichto sutarties dėl Europos Ekonominės Bendrijos pavertimo Europos Sąjunga, patyrusioji Jungtinės Karalystės premjerė Margaret Thatcher perspėjo, kad „jei kas nors netenka savo monetarinio ir biudžeto suvereniteto, ne tiek daug suvereniteto belieka“.

Prezidentės pasirašytų ir Seimo 2014 metais ratifikuotų tarpvalstybinių sutarčių pagrindu įvykdėme britų ekspremjerės anonsuotą juodąjį scenarijų Lietuvai. Bet ne Jungtinei Karalystei. Fiskalinės drausmės pretekstu naujajam mūsų centrui perdavėme mūsų biudžetų atitikimo jau nebe mūsų nustatomiems ir keičiamiems kriterijams klausimą ir teisę nesutikti su Lietuvos Seimo tvirtinamu biudžetu. Tačiau euro įvedimo pretekstu monetarinės ir net ekonominės politikos vykdymą Lietuva perdavė net ne Europos Sąjungos, bet viršvalstybinėms institucijoms – Europos Centriniam Bankui (ECB) ir Europos Stabilumo Mechanizmui (ESM). Privalomi tokiais atvejais Tautos balsavimai apeiti jau įprasta procedūra – Seimui priimant atitinkamus konstitucinius įstatymus, kurie pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus tampa sudėtine mūsų Konstitucijos dalimi. Seimas pasiliko tik teisę balsuoti, kaip mūsų atstovas balsuos ECB ir ESM Valdytojų tarybose, jei tektų dar didinti Lietuvos įsipareigojimus šioms institucijoms.

Svarbiausia, kad šių viršvalstybinių institucijų sprendimų įtakoti negali net visų 19 euro zonos valstybių bendras sprendimas, jei tam nepritars šių institucijų Valdytojų tarybos. Tai sausio mėnesį jau pademonstravo ECB vadomas Mario Draghi, neatsižvelgęs net į Vokietijos prieštaravimą ir paskelbęs, kad ECB, siekdamas didinti euro zonos infliaciją, kiekvieną mėnesį išleis po 60 mlrd. nepadengtų euro ir tai darys iki 2016 m. rugsėjo. Skęstanti euro zona gelbėjama, dirbtinai stimuliuojant jos infliaciją. ESM suteikta teisė rinkti iš euro zonos šalių ne tik planines įmokas į šį fondą, kurio lėšomis superkamos jau faktiškai bankrutuojančių euro zonos šalių skolos (visų pirma, Graikijos), bet ir per 7 dienas pareikalauti, kad mes privalome šiai institucijai sumokėti tiek, kiek pareikalaus. Estija per du buvimo euro zonoje metus taip padidino savo skolą du kartus. ECB ir ESM sprendimai neskundžiami niekieno niekam ir niekada. Jų darbuotojai atleidžiami nuo bet kokios atsakomybės, nebet taip nuspręstų šių viršvalstybinių institucijų Valdytojų tarybos.

Atgimimo laikotarpiu žinojome mūsų tikslą – valstybės atkūrimą, todėl LPS Seimas dirbo kryptingai – ruošėme įstatymų projektus, programas, operatyviai kūrėme ir priiminėjome nutarimus aktualiais klausimais. LPS Seimas, jo Taryba Sąjūdžio vardu teikė įstatymų projektus ir vykdė spaudimą Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai, savotiškai mokė ją priiminėti įstatymus, t.y. vykdyti tarybinės Konstitucijos jai priskirtą įstatymų leidimo ir vykdomosios valdžios kontrolės funkciją. Iš beveik 350 AT deputatų Sąjūdžiui turint tik keletą (be išrinktų K. Motiekos, R. Ozolo ir Z. Vaišvilos, Sąjūdžio iniciatyvas parlamente padėjo įgyvendinti VISI studentė Jūratė Kupliauskienė, a.a. poetas Justinas Marcinkevičius, a.a. akademikas Vytautas Statulevičius, talkino 1989 m. kovo mėnesį Lietuvoje išrinkti TSRS liaudies deputatai.

Be visuomenės spaudimo ir A. Brazausko vadovaujamos LKP bei jo asmeninės valios dauguma deputatų tiesiog nebūtų priėmusi šių sprendimų. Ryškus pavyzdys – Estijos pavyzdžio Lietuvos TSR Konstitucijos pataisų dėl mūsų įstatymų viršenybės prieš TSRS įstatymus atmetimas. Kompromiso paieška, įsigilinimas į situaciją ir asmenybių įtaka istoriniam procesui buvo ir yra.

Dalis tuo metu priimtų įstatymų ir įsakų galiojo ne vienerius metus ir po Nepriklausomybės atkūrimo – 1989-01-25 Lietuvos TSR AT Prezidiumo įsakas XI-2745 „Dėl Lietuvos TSR valstybinės kalbos vartojimo”; 1989-02-17 Lietuvos TSR AT Prezidiumo įsakas „Dėl piliečių savanoriškų susivienijimų įstatų laikinos registravimo tvarkos”, kuris drauge su Lietuvos TSR Konstitucijos 6-straipsnio, įtvirtinusio vienpartinę sistemą, pakeitimu atvėrė kelią įvairių organizacijų ir partijų kūrimuisi, daugpartinės sistemos atsiradimui; 1989-11-03 įstatymas XI-3335 „Lietuvos TSR referendumo įstatymas”.

Pamokantis bendras Sąjūdžio ir jo spaudžiamos valdžios pasiekimas eliminuoti 1990 m. vasario 24 d. vykusiuose XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos rinkimuose Lietuvoje dislokuotą Tarybinę armiją. Sąjūdžio pavedimu Demokratų partija rinko parašus referendumui prieš TSRS kariškių dalyvavimą rinkimuose. AT Prezidiumui buvo pateikta 422111 piliečių parašų, tačiau Prezidiumas atmetė net 296783 parašus. Surinkus dar per 30000 parašų, AT Prezidiumui teko pripažinti, kad referendumą teks skelbti. Tuomet jau LTSR teisingumo ministro P. Kūrio teikimu pati Lietuvos TSR AT panaikino savo nutarimus, leidusius rinkimuose dalyvauti tarybinių karinių dalinių kariškiams. Tuo pačiu Referendumo įstatymu vadovavosi ir ši jau be svetimų kariškių išrinkta XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR (1990-03-10 d. pakeitusi valstybės pavadinimą į Lietuvos Respublikos) Aukščiausioji Taryba, paskelbusi ne tik 1990 m. kovo 11-osios Aktą dėl Nepriklausomybės atstatymo, bet ir istorinę 1991 metų vasario 9-os dienos visuotinę apklausą dėl Lietuvos nepriklausomybės, kurioje dalyvavo 84,43 proc. turinčių teisę balsuoti, iš kurių net 90,47 proc. balsavo „taip”.

Ši pavojinga mūsų dalyvavimo okupacinės valdžios organų rinkimuose ir jų darbe dviprasmybė ir beprotiškos lenktynės su Maskva formaliai baigėsi tik 1990 m. kovo 11-ąją, šiai tarybinei Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai paskelbus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atstatymą ir suspėjus viena diena aplenkti kovo 12-ąją M. Gorbačiovo išrinkimą TSRS Prezidentu bei TSRS įstatymo dėl išstojimo iš TSRS priėmimą. Netgi Ekonominio savarankiškumo sąjunginis įstatymas ir jo įgyvendinimas, dėl kurio nevykdymo LPS savo laiku spaudė A. Brazauską atleisti iš pareigų tuometinės Ministrų Tarybos Pirmininką V. Sakalauską, galėjo tapti spąstais nepriklausomybės atkūrimui. Gerai, kad ir Maskva buvo inertiška.

Šie pavyzdžiai patvirtina, kokiu pavojingu keliu mes ėjome į Nepriklausomybę, tačiau lemiamais momentais net ir būdami politiniais konkurentais, sugebėjome priimti bendrus sprendimus. Toks buvo ir 1991 m. sausio 13-osios kruvinąją naktį vis tik susirinkusios Aukščiausios Tarybos nutarimas į Lenkiją ištrūkusiam Lietuvos užsienio reikalų ministrui Algirdui Saudargui mūsų parlamento fizinio sunaikinimo atveju suteikti teisę formuoti mūsų valstybės Vyriausybę užsienyje. Už tai balsavo ir didelė dalis komunistų.

Buvo ir klaidų. Didelių klaidų. Bendra klaida tenka pripažinti A. Brazausko atsisakymą būti XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT Pirmininko V. Landsbergio pavaduotoju ir V. Landsbergio nesugebėjimą susitarti su A. Brazausku dėl to. Tautos ir jos nesuskaldymo labui buvo labai svarbu bendru LPS ir LKP sutarimu pasiekti vienokį ar kitokį bendrą išsidėstymą naujai rikiuojamoje valdžios struktūroje. Tai ir visų mūsų, Aukščiausiosios Tarybos deputatų, nesugebėjusių ar neišdrįsusių juos įtikinti tai padaryti, klaida.

Pacituosiu Reginos Kalindraitės – nuoširdžios ir rimtai sirgusios dėl mūsų valstybės atgimimo stebėtojos – pranašiškas pastabas, pareikštas stebint įvykius iš šono 1990 metų naktį iš kovo 10-osios į kovo 11-ąją 0 val. 50 min. (Regina Kalindraitė. Sąjūdžio bylojimai / 1989-1992 metų užrašai, Vilnius 2008, 414 psl.): „Dar Lietuvos radijas pranešė, kad ruošiamasi į Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigas siūlyti V. Landsbergį (LPS kandidatas) ir A. Brazauską (LKP kandidatas). Be reikalo V. Landsbergį. Nenorėčiau, kad šie žmonės būtų supriešinti, nors nenorėčiau, kad Pirmininku būtų ir A. Brazauskas… Rytdiena parodys. Kad tik V. Landsbergio išrinkimas nesukeltų parlamento ir visuomenės konflikto. Tokios „nelaimės“ nereikia.“

Istorinė klaida buvo ir tai, kad 1990–1991 metų sandūroje atsakomybės ir pareigos pritrūko V. Landsbergiui ir K. D. Prunskienei. Jie, kaip savo pareigas užimantys aukščiausi valstybės pareigūnai, privalėjo rasti laiko ir turėti pakankamai kantrybės susėsti drauge ir kalbėtis tol, kol bus išsiaiškinta tarpusavyje viskas, ką būtina išsiaiškinti, bei priimti bendrą sprendimą. G. Vagnoriui ir man, sausio 13-ąją pakeitusiems Vyriausybės vadovybę, buvo labai sunku, kol darbu ir kantrybe atkūrėme Vyriausybėje ir santykiuose su Aukščiausiąja Taryba darbinius santykius, tarpusavio pasitikėjimą. Gal būtume išvengę ir sausio 13-osios aukų. Gal aš ir per didelis optimistas, bet kodėl nenorėti, kad visiems būtų geriau, lengviau, paprasčiau.

Klaida buvo ir tai, kad 1991-1992 m. G. Vagnorius, vadovaudamas III-ajai Vyriausybei, ir mes, šios Vyriausybės nariai, nesuradome laiko ir kantrybės tarpusavyje išsiaiškinti esminius klausimus ir rasti bendrus sprendimus. Lygiai tą patį būtina pasakyti ir apie tuometinius V. Landsbergio ir G. Vagnoriaus santykius, jų santykius su Lietuvos banko vadovu signataru V. Baldišiu, AT Sąjūdžio deputatų ir paties Sąjūdžio santykius, AT Pirmininko V. Landsbergio ir AT deputatų – tiek Sąjūdžio, tiek kitų – santykius, sukėlusius 1992 m. parlamentinę krizę. Tačiau ši baigėsi labai svarbiu istoriniu kompromisu – kompromisine Konstitucija, kuriai pritarė Tauta 1992 m. spalio 25 d. referendume, tą pačią dieną vykusiuose Seimo rinkimuose net labai skaudžiai pamokiusi V. Landsbergį.

Visa tai įsisiūbavo ir sudarė sąlygas visuomenės, kurios parama politikams esminių valstybės įvykių ir lūžio metu yra būtina, giliam susiskaldymui ir konfrontacijai, nekonstruktyviam valstybės politinės raidos vystymuisi. Logiška to pasekmė – visiškas žmonių nepasitikėjimas valdžia, valdžios baimė tartis, o tuo labiau kažką daryti drauge su Tauta. Tai patvirtina ne tik žmonių baimė sakyti savo nuomonę, ko neįsivaizdavome dvasiškai laisvais Atgimimo metais. Tai patvirtina ir šiandieninės mūsų valdžios susigūžimas ir baimė žiūrėti žmonėms į akis ir net diskutuoti su jais.

Tačiau Atgimimo istorija parodė, kad esminiais lūžio ir atsakingų sprendimų atvejais bendri susitarimai ne tik galimi, bet ir būtini.

Kreipiuosi į Lietuvos Respublikos vadovybę. Didžioji Sąjūdžio ir mūsų Nepriklausomybės pamoka – Tiesos sakymas Tautai. Jums, perėmusiems atsakomybę dėl mūsų valstybės ir Tautos likimo, priminsiu italų istoriko, vieno iškiliausių Italijos katalikiškosios inteligentijos atstovų Roberto de Matei (Roberto de Mattei) 1992 m. Europos Parlamento nariams rašytą laišką, kuriuo jis perspėjo, kuo baigsis tais metais pasirašytos Mastrichto sutarties dėl Europos Ekonominės Bendrijos pavertimo Europos Sąjunga įgyvendinimas. Pavadino jis tai nihilistine Europos sunaikinimo svajone. Ir pagrindė tai.

R. ES, Europos sąjungade Mattei klausė, kokios Europos siekiame, kokia Europa numatoma Mastrichto sutartyje? Jis perspėjo, kad tai nėra vien tik bendra rinka, bet ir politinis bei kultūrinis procesas. Koks jo tikslas ir prasmė? Ekonominis vienijimasis yra priemonė, politinis – tikslas. Jau Mastrichto sutaryje numatytas procesų „negrįžtamumas“. Todėl prelegentas pranašiškai perspėjo: Mastrichto planas sukelia ne Europos vienijimosi procesą, tačiau veikiau jos nacionalinių valstybių dezintegraciją; ir kadangi Europa negali atmesti nacionalinių valstybių, kurios sudaro jos stuburą, šių valstybių išardymas yra tapatus Europos sunaikinimui vardan pačios Europos!

Laiške paprastai ir aiškia logika išdėstytas ES ėjimas ekonominio chaoso link. Pirmasis Mastrichto vienijimosi etapas numato politinių ir ekonominių sienų panaikinimą Bendrijos viduje ir didelės bendros vidaus rinkos sukūrimą. Tačiau kritus sienoms ir muitų barjerams, visų Europos valstybių produktai cirkuliuos ir bus vartojami visame žemyne laisvai. Taigi, nei viena pramonė negalės kliautis saugiu ekonominiu pamatu savo kilmės šalyje, ir tai įžiebs komercinius ginčus tarp skirtingų šalių gamintojų beatodairiškos reklamos forma: naujų rinkų užkariavimą ir senų išsaugojimą nulems tik kapitalas, rinkos persikels į politinę ir psichologinę erdvę. Bendra rinka taps kovos lauku, bet ne sanglaudą skatinančia jėga. Išgyvens tik didžiosios kompanijos, smulkus verslas turės arba susilieti su didžiuoju pavaldinio pozicijoje, arba bankrutuos. „Lengva prognozuoti, kad prasiverš laukinė konkurencija, sėjanti chaoso sėklas Europos ekonomikoje. Bendrojoje rinkoje bus kariaujamas iki mirties karas, kuris gali nublokšti Europą į visa apimantį griaunantį chaosą), neturinčią jokių atskaitos taškų, iki tol reprezentuotą nacionalinių sienų ir muitų barjerų“.

Monetarinio suvereniteto nusavinime numatytas ECB sistemos sukūrimas iš nacionalinių centrinių bankų ir Europos Centrinio Banko. Ji – vienintelė šalių narių atsargų valdytoja ir administratorė, vienintelė institucija, kuriai leidžiama spausdinti pinigus.

Europos valstybėms ekonominio ir monetarinio suvereniteto netekimas de facto reikš svarbiausios politinio suvereniteto dalies praradimą, ką gerai suprato buvusi britų premjerė Margaret Thatcher. Todėl Jungtinė Karalystė Mastrichto sutartyje fiksavo jos svaro nepajudinamumą.

Politinio suvereniteto nusavinimas būtinas, kad užtikrinti monetarinį stabilumą Europoje. Tačiau jau tada R. de Matei perspėjo, kad politinė ir teisinė harmonizacija negali būti primesta biurokratų bendros rinkos sukūrimo pretekstu. Tai reikštų nacionalinių valstybių teisės valdyti savo visuomenę atėmimą.

Suverenitetas yra svarbiausias valstybės bruožas. Jis gali būti apibūdintas kaip aukščiausia galia, kurią valstybė privalo turėti savo veikimo srityje, kad galėtų pasiekti savo tikslą, būtent – bendrąjį piliečių gėrį, t.y. dorą bendruomeninį jų gyvenimą.

Valstybė gali deleguoti kai kurias funkcijas pagal subsidiarumo principą, bet ji negali sunaikinti savęs, kas nutiktų tuomet, kai Mastrichto vienijimosi procesas būtų baigtas. Tai reikštų nacionalinių valstybių išnykimą. Mastrichto sutarties tikslas – Europos megavalstybė ir regioninės mikrovalstybės.

R. de Matei perspėjo, kad numatyta Europos pilietybė yra tiksinti laiko bomba. Socialistinio komunizmo nesėkmė Rytuose ir panaši gigantiška dekolonializacijos nesėkmė Pietų pusrutulyje atvėrė masinę migraciją į Europą, o laisvė imiguoti į Europą atvėrė imigrantams kelią užkariauti politines struktūras.

R. de Matei atsakė ir į klausimą, kas galėtų užkirsti kelią šiems europiečiams, besidžiaugiantiems judėjimo, apsigyvenimo ir balsavimo teise visoje Europoje, išbristi iš šio chaoso, jau visiškai priartėjusio prie karo Europoje grėsmės – nacionalinių valstybių išgelbėjimas. Taigi, Europa istorinėje kryžkelėje: savižudybė arba ne?

Mastrichto ir vėlesnių sutarčių ratifikavimai, apeinant valstybių Konstitucijas ir Tautų nuomonę, yra melo kelias. Niekas neturi teisės manyti, kad jis yra vienintelis teisus, turintis teisę nuspręsti, ką daryti su Tauta ir valstybe, kurią jis ar ji atstovauja. 2013 m. lapkrityje Europos Sąjungos vadovai paskelbė naują suplanuotą ES valstybių narių panaikinimo datą – 2022 metai. Iki 1999 m. nespėjo tai padaryti.

Todėl akivaizdu, kad turime apsispręsti ir mes. Gal būt reikia su tuo sutikti. Manau, kad ne. Tačiau tai tik mano ir kitų bendraminčių, signatarų, pasirašiusių Kreipimąsi vardan Lietuvos, nuomonė. Apsispręsti turime visi, bet ne viena pati, tylinti ir mūsų Konstituciją pažeidžianti valdžia.

Prisiminkime mūsų istorinę patirtį – XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR sesijos darbotvarkės pagrindinius klausimus ir nutarimų projektus 1989 – 1990 m. ruošė LPS pasiūlyta Laikinoji politinė-konsultacinė taryba, kurią sudarė Sąjūdžio, LKP ir kitų politinių organizacijų atstovai.

Kreipiuosi į Seimą, Prezidentę ir Vyriausybę, politines partijas – apsispręskite, ko siekiate, pasakykite tai Tautai, suformuluokite pagrindinius klausimus Tautos referendumui ir pateikite juos spręsti Tautai. Darykite tai drauge su visuomenėje pripažintais autoritetais.

Ir primenu, kad tebegalioja 1991 m. vasario 11 dieną priimtas Konstitucinis Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės“, kuriuo nustatyta, kad mūsų valstybė atsisako suvereniteto, jei už tai balsuoja 75% rinkėjų sąraše esančių Lietuvos Respublikos piliečių. Todėl net ir po Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą pirmasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos skyrius, įtvirtinantis, kad Lietuva yra nepriklausoma ir demokratinė respublika, liko galioti.

Su Kovo 11-ąja, Lietuvos Respublikos piliečiai!

2015-03-09