Du Respublikinės Šiaulių ligoninės pacientai, patekę į ligoninės istoriją kaip pirmieji ligoniai, kuriems buvo implantuotas širdies stimuliatorius, neslepia džiaugsmo: gyvens!
Pamažu pasimirš ir iki šiol persekiojusi baimė užmigti, nes miegant jėgų nebeturėjusi plakti širdis galėjo sustoti ir nebeprisikelti net ir tada, kai sulaukia artimųjų ir medikų pagalbos. Ligoninės Širdies ir kraujagyslių centro gydytojas kardiologas Vytenis Tamakauskas, konsultuotas profesoriaus Aro Puodžiukyno, atliko elektrokardiostimuliatoriaus implantavimo operacijas bei pradėjo naują erą širdies ligų gydyme Šiauliuose.
Iš Širdies ir kraujagyslių centro Rentgenochirurginės ir neinvazinės diagnostikos skyriaus operacinės, kur buvo atlikta širdies stimuliatoriaus operacija, abu pacientai pervežti į Kardiologinės reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių. Iš čia po paros perkelti į I kardiologijos skyriaus palatą. Zenonas ir Antanas nesutaria tik dėl to, kuris turėtų būti pirmasis ligoninės istorijoje pacientas, kuriam implantuotas elektrokardiostimuliatorius.
Antrą dieną po operacijos kardiologas V. Tamakauskas pacientus aplanko ne tuščiomis – jo rankose stimuliatoriaus ir jo laidų tikrinimo prietaisas. Gydytojas paaiškino, jo bus tikrinama širdies stimuliatoriaus nustatymų ir maitinimo elementų būklė. Laidas buvo tikrinamas žiūrint, kaip širdies stimuliatorius sąveikauja su širdimi. Gydytojas pastebėjo, jog nuo to, kiek yra širdies veiklos, priklausys ir stimuliatoriaus veikla. Abiejų pacientų širdys dar rodė veiklos požymių, o kai prijungtas ir pagalbininkas, širdys pradėjo plakti normaliu ritmu ir gydytojas patikino, jog „ abiejų pacientų širdys po operacijos dirba gerai“.
Zenonas prisiminė, jog anksčiau dažnai apimdavo snaudulys. Ypač sunerimo, kai užsnūdo, vos įlipęs į lėktuvą. Abu su žmona skrido poilsiui į Turkiją. Vos įsitaisiusį sėdynėje Zenoną apėmė snaudulys. Žmona vėliau pasakojo apie tai, kaip jis užsimerkė ir nepatogiai atvirto, ėmė balti ir vėsti. Moteris pajudino savo žmogų, bet šis nerodė jokių gyvybės ženklų ir ji ėmė šauktis pagalbos. Į dar nespėjusį pakilti lėktuvą buvo iškviesti greitosios medicinos pagalbos medikai, kurie ir atgaivino keleivį.
Tai buvo 2013 metų rugsėjo 14 diena, kuri ponui Zenonui nepasimirš, nes tada pirmą kartą buvo sustojusi jo širdis. Antrą kartą sustojo… po dviejų valandų, to paties skrydžio metu. Tada pagelbėjo lėktuvo įgula – davė deguonies, dėjo šaltus ledus, kaip ir prieš tai pagalbą teikę medikai.
Poilsis Turkijoje nebuvęs ramus – vargino baimė užmigti ne tik jį, bet ir žmoną. Grįžęs iš kelionės išskubėjo pas šeimos gydytoją, kuri ir skyrė kardiologo konsultaciją.
Gydytojas paaiškino, jog kai abu kartus lėktuve „užmigo“, jam buvo sustojusi širdis.
Praėjusių metų spalis tapo lemtingu. Tada automobilyje keleivio vietoje Zenonas užmigo. Automobilį vairavęs bičiulis ir iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Medikai iš lengvo sapno nubudusiam pacientui paaiškino, kad būtina operuoti širdį, kuriai „neužmigti“ gali padėti stimuliatorius.
„Vakar – didelė šventė, malonu, kad Šiauliai pasiekė tokį lygį. Mano savijauta gera – sveikas buvau, sveikas esu, tik dabar nebereikės bijoti užmigti“, – pasakojo žurnalistams pirmasis ligoninės pacientas, kuriam buvo atlikta širdies stimuliatoriaus implantavimo operacija.
69 metų Antanas širdies veiklos problemų pajuto tik išėjęs užtarnauto poilsio.
Trisdešimt metų jam teko dirbti aviacijoje. Tarnauti karo lakūnui teko Afganistane, Afrikoje, Angoloje, Sirijoje. Nebuvęs tik Australijoje ir Pietų ašigalyje. Darbo kasdienybė buvo įtampa, stresas, pavojai. Skraidyta ir reaktyviniais, ir krovininiais lėktuvais. Tačiau sveikata niekada nesiskundė – širdis veikė puikiai.
Po tarnybos ponas Antanas su šeima įsikūrė Šiauliuose. Gyvenimas tapo sėslus, ramus. Naktimis pajusdavęs, kad širdis vos plaka. Žmogus baimindavosi užmigti, nes suprato, jog kartą gali ir nebeatsibusti.
„Man vakarykštė diena buvo labai jausminga: jaudinausi, pergyvenau. Juk operuoja ne koją, ne ranką – o širdį, pagrindinį žmogaus organą“, – dalinosi operacijos išgyvenimais buvęs lakūnas.
Žmogus pasakojo, jog reikėjo ryžtis tai operacijai: pulsas vis retėjo, pradėjo blogėti ir savijauta. „Sustoju, pakosėju – ritmas vėl atsistato ir toliau gyvenu“, – pasakojo Antanas.
Prieš dvejus metus širdies veikla buvo tikrinta Respublikinės Šiaulių ligoninės kardiologų, siųstas konsultuotis į Kauną. Po tyrimų medikai nusprendė, jog dar nereikia širdies stimuliatoriaus, bet jau širdies veikla, gydytojai atviravo, esanti ant ribos.
„Šiais metais pasitikrinau – pulsas jau buvo nukritęs iki 29 kartų per minutę. Kardiologas rekomendavo implantuoti stimuliatorių. Atsitiktinai sužinojau, kad Šiaulių ligoninėje yra naujas specialistas, kuris ir atliks šias operacijas. Kreipiausi į daktarą Vytenį Tamakauską ir jis sutiko, sakė, jog būsiu pirmas jo pacientas, kuriam implantuos širdies stimuliatorių. Bet pirmuoju tapti neteko – jį „aplenkė“ kolega“, – juokauja ponas Antanas.
Abu pacientai žurnalistams pasakojo ne tik savo ligos istorijas, bet ir pasidalino įspūdžiais, patirtais ant operacinės stalo. „Jaudinausi, pergyvenau, bet nusiteikiau, kad viskas bus gerai. Nieko baisaus ir nebuvo. Operacijos metu viską girdėjau, bendravau su operavusiu gydytoju Vyteniu Tamakausku ir jį konsultavusiu profesoriumi Aru Puodžiukynu“, – prisimena Antanas.
Po valandą trukusios operacijos pacientas jautėsi puikiai, ritmas šoktelėjo iki 61. „Noriu padėkoti gydytojams, sesutėms, dirbusiems ir operacinėje, ir reanimacijoje. Gerai, kad yra tokių daktarų – jaunų, gabių, suteikiančių viltį gyventi“, – sakė pacientas.
„Aš buvau tam nusiteikęs. Operacijos metu tarsi skruzdės paropinėjo. Gydytojai klausinėjo, ar neskauda“, – pasakojo ir Zenonas ir džiaugėsi, kad nuo šiol nebebus tų širdies stabtelėjimų ir nebebijosiąs užmigti.
Patenkintas operacijos rezultatais ir ligoninės kardiologijos istoriją modernia vaga pasukęs kardiologas Vytenis Tamakauskas. „Tikėjomės gero rezultato – rezultatas yra puikus: jokių komplikacijų, pacientai jaučiasi puikiai. Ne tik po operacijos – ir operacijos metu jie pasakojo, kaip jaučiasi,“, – po operacijos kalbėjo gydytojas žurnalistams.
Pasak kardiologo, kiekviena stimuliatoriaus implantavimo operacija yra nenuspėjama, todėl niekada negalima prognozuoti kaip bus. Mat skirtingose vietose yra žmonių kraujagyslės ir atlikti operaciją – menas.
Antrą parą po stimuliatoriaus implantavimo operacijos abu pacientai išleisti namo. Taip visada yra, kai operacija nekomplikuota. Po operacijos grįžę namo, pasak mediko, pacientai turėtų jaustis kaip kiekvienas sveikas žmogus: toliau gyventi savo gyvenimą, dalyvauti kasdieninėje veikloje, nepatirti jokių negatyvių jausmų, nes liga yra įveikta.
Abiem pacientams stimuliatoriaus garantinė trukmė – apie 10 metų, tačiau tikrintis teks, pas gydytoją reikės atvykti ir aparato patikrai. Pirma patikra – po trijų mėnesių, vėliau – kartą per metus.
Respublikinės Šiaulių ligoninės medicinos direktorė Vaiva Makštutienė: „Ši idėja buvo puoselėjama daugelį metų, tačiau realizuota dabar, kai sukurtos reikiamos sąlygos, kai suburta specialistų komanda. Esu dėkinga ligoninės gydytojams, nestovintiems vietoje, bet norintiems tobulėti ir taikyti moderniausius gydymo metodus“
Širdies ir kraujagyslių centro vadovė doc. Dr. Jurgita Plisienė: „Tai didelis žingsnis į priekį, kuriam ruoštasi atsakingai: įsigyta reikiamų priemonių, sudaryta galimybė gydytojams Vyteniui Tamakauskui ir Remigijui Vaičiuliui dalyvauti tobulinimosi kursuose LSMU Kauno klinikose, kur jie ne tik pagilino teorines žinias, bet ir tobulino praktinius įgūdžius, dalyvaudami operacijose . Didelį indėlį į šių operacijų pradžią įdėjo ŠKC Rentgenochirurgijos ir neinvazinės kardiologijos skyriaus vedėja Aušra Dambrauskaitė, organizuodama darbą taip, kad pacientui būtų teikiamas saugus ir kokybiškas gydymas“.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų Širdies aritmijų sektoriaus vadovas, profesorius Aras Puodžiukynas: „Dalis kardiologinių pacientų yra kaip „tiksinčios bombos“, kartais net minutės ar valandos tampa labai svarbios, pervežimas ar delsimas gali blogai baigtis. Ne visada „tiksinčią bombą“ saugu iš Šiaulių vežti į Kauną, Klaipėdą ar Vilnių. Tokių operacijų poreikis auga. Mat žmonių amžiaus vidurkis didėja, atsiranda daugiau medicinos galimybių gerinti gyvenimo kokybę. 1990 metais būdavo implantuojama 400 kardiostimuliatorių, o pastaraisiais metais implantuojama per 2500 tokių stimuliatorių. Tačiau tai nereiškia, kad labai padaugėjo sergančiųjų – anksčiau daugiau žmonių mirdavo, nesulaukdavę pagalbos.Širdies stimuliatorių būtinybė atsiranda nepriklausomai nuo žmogaus socialinės padėties, finansinių galimybių, lyties ar amžiaus kategorijos. Kartais tenka tokias operacijas atlikti ir kūdikiams dėl įgimtų širdies veiklos sutrikimų. Kartais ateina merginos, kurias nuo gimimo vargina dideli širdies laidumo sutrikimai. Su šiuo sutrikimu moteris galėjo gyventi, tačiau nėštumo metu jos širdžiai toks krūvis per didelis. Tenka operuoti. Po šios operacijos kuriamos ir šeimos“.
