Z. Vaišvilos spaudos konferencija: Apie ką viešai nekalbama dėl eurozonos? (video)

Vasario 26 d. 10 val. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Zigmo Vaišvilos spaudos konferencija Seime „Apie ką viešai nekalbama dėl eurozonos?“

Signataras Zigmas Vaišvila spaudos konferencijoje aptars tai, kas nutylima apie Graikijos vyriausybės derybas su euro zonos šalimis, nes tikrųjų tikslų viešai neatskleidė nė viena šių derybų šalis.

Zigmas Vaišvila pateiks informaciją apie euro zoną, kas joje vyksta ir kokių pasekmių galime tikėtis mes ir visa euro zona, Graikija.

Tiesioginę spaudos konferencijos transliaciją iš Seimo galima buvo stebėti ČIA arba ČIA.

Vykstant spaudos konferencijai jos dalyviams galima buvo internetu pateikti klausimus.

Nuoroda į klausimų uždavimo sistema (veikė spaudos konferencijos metu) ČIA.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Zigmo Vaišvilos spaudos konferencijoje Seime 2015-02-26 d. perskaitytas pranešimas:

Z. Vaišvila. Apie ką viešai nekalbama dėl eurozonos?

Kol visi aptarinėjame karo – ne karo padėtį, Lietuvoje mažiau dėmesio susilaukė Graikijos naujosios vyriausybės derybos su euro zonos šalimis. Lietuvos nuomonės nėra – viešai tik pagarsinta finansų viceministro nuomonė, kad jo nuomonė sutaps su Vokietijos nuomone.

Kas gi vyksta, kas neskelbiama mums, žemės kirminams? Skelbiamos tik detalės ir emocijos, bet ne procesų esmė. Užduotis Graikijai paruošti kovos su korupciją planą ir pan. tėra tik dėmesio nukreipimas nuo esmės. Mes matome Lietuvos patirtį – per 5 metus tapome ES korupcijos lyderiais.

Nesismulkinkime kad ir į svarbias detales, paskaičiuokime „ant pirštų“. Taisyklė paprasta – valstybė, kurios skolos didesnės nei 100% bendrojo vidaus produkto (BVP), bankrutuoja. Kodėl? Todėl, kad tokia valstybė nebesugeba aptarnauti savo skolos, t.y. mokėti palūkanas ir grąžinti skolas, o norinčių ir žinančių kaip pasinaudoti situacija ir galimybe greitai spekuliatyviai užsidirbti iš tokių valstybių skolų, kurių palūkanos didėja (šiuo metu Graikija rinkoje skolinosi už 16-18% metinių palūkanų). Svarbu tik žinoti, kas vyksta ir kada pabėgti. Spekuliantų pabėgimui pridengti pasitarnauja tie, kas mūsų visų bendra euro zonos šalių sąskaita reikiamu momentu pridengia. Pakalbėsime apie Trijulės (TVF, ECB ir EK) vaidmenį šioje istorijoje.

Taigi, jau „gelbstint“ Graikiją visi, kam reikia, žinojo šios istorijos baigtį – bankrotas. Tik klausimas kada ir kas liks kraštiniu? Kodėl Trijulė puolė gelbėti Graikiją ir ar tikrai ją gelbėjo? Valstybės bankrotas skelbiamas iškart arba, susidėliojus su kreditoriais, procesas tampa tęstiniu. Drastiškų ir vienos nakties sprendimų tikrai reikia vengti. Visų pirma, kad nenukentėtų neturtingiausieji, kurių yra dauguma, kad nekiltų riaušės ar dar rimtesni įvykiai. Turi būti aiškus planas, kurį Graikijos vyriausybė privalo turėti. Įvedami ribojamai bankinei veiklai, lėšų ištraukimui į užsienį, pasiruošiama grįžti prie drahmos ar turint savo valiutą – jos devalvavimui, ir dar daug kitų priemonių.

Kodėl Trijulė nusprendė „padėti“ Graikijai? Naivu galvoti, kad jie nesuprato, jog jau tuomet buvo Graikjos bankrotas. Graikijos valstybės skola per jos “gelbėjimo” laikotarpį padidėjo ne 135 mlrd. EUR, o ženkliai daugiau ir dabar pasiekė 423,5 mlrd. USD arba 373,26 mlrd. EUR dabartiniu kursu (straipsnyje visi skaičiai bus iš to paties šaltinio www.tradingeconomics.com/countries, kad nebūtų atsitiktinių klaidų). Tai yra net 175% Graikijos BVP, nors pagal „gelbėjimo“ planą iki 2022 m. planuota sumažinti skolą iki 110%. Skola milžiniškais tempais augo, nors 2011-2012 m. Graikijai derybose su privačiais investuotojais Trijulės, visada turinčios savo rankose šantažo įrankį (duosime, jei kiti nurašys dalį savo kreditų) pavyko nurašyti net 53,5% šių investuotojų skolų bendrai 106 mlrd. EUR sumai! Po šio šantažo įsijungė ir Тrijulė – nusprendė paskolinti 3 kartus po 45 mlrd. EUR po 5% metinių palūkanų einamųjų problemų perdengimui. Tačiau to sąlyga buvo praktiškai visiškas Graikijos ekonomikos vystymosi suvaržymas.

Bankroto procesas buvo ištemptas laike, kuo pasinaudojo turtingiausieji ir valiutos spekuliantai, be abejo, žinoję, kas ir kada vyks. Į šį procesą įsijungė ir ECB, be reklamos paskolinęs Graikijai dar papildomai dar 60 mlrd. EUR, kiti kreditoriai, skolinę jau po 16-18% metinių palūkanų, Vokietija, garantavusi už dalį kreditų.

Kvailio vietoje liko dauguma Graikijos piliečių, neturintys ką slėpti ir išvežti į užsienį. Trijulė ir buvusios Graikijos vyriausybės visa tai puikiai suprato. Visi tai žinojo, ką daro ir uždarbiavo tie, kas turėjo tai daryti. O mus, Lietuvą, nuo sausio 1 d. taip pat sąmoningai įtraukė į šį liūną. Svarbiausia diskusija buvo, kaip teisingai kasos aparatai suskaičiuos kainas ne litais o eurais. Taip norisi drūtai nusispjauti…

Pirmą kartą istorijoje buvo nuspręsta „gelbėti“ Graikiją, įtraukiant į tai visų euro zonos šalių lėšas. Tai padaryta per 2012 m. įsteigtą Europos Stabilumo Mechanizmą (ESM), kuriame pradžioje priverstinai surinkta 700 mlrd. EUR iš visų 4000 mlrd. EUR, kurių ESM steigimo metu reikėjo probleminėms euro zonos valstybių paskoloms padengti. Dabar šis skaičius be abejo ženkliai didesnis, bet tai jau ECB konfidenciali informacija, kurios prašyti tik gali, pvz. mūsų Seimas, jei ECB Valdytojų taryba parodys malonę – pateiks šią informaciją. Bet nei mūsų valdžiai įdomu, kas ištikro vyksta, nei mums pateiks šią informaciją.

Būtina suprasti ir tai, kad šios lėšos nėra dovanojamos. Ukrainai taip pat jos ne dovanojamos, o skolinamos, primetant drakoniškus reikalavmus. Nuo sausio 1 d. jau ir Lietuva moka savo dalį į ESM. ESM mechanizmas patogus ir tuo, kad nuo šios viršvalstybinės institucijos negrįžtamai tapo priklausomos visos euro zonos šalys, kurios per 7 dienas privalo sumokėti ESM tiek, kiek šis iš jų pareikalaus. Pakeisti situacijos negali net visų 19 euro zonos valstybių bendras sprendimas, jei su juo nesutiks ECB ar ESM Valdytojų tarybos.

Kodėl taip pasielgta? Visų pirma, tuo faktiškai ir negrįžtamai perimta dar didžiulė šių šalių suvereniteto dalis – euro zonos ekonomikos valdymas per finansų politiką. Tačiau iš kitos pusės, tokiu būdu bandoma gelbėti visą euro zoną – šiuo metu visos euro zonos valstybių skola yra net 90,9% nuo viso euro zonos BVP (www.tradingeconomics.com/countries duomenimis, šiuo metu jis – 11589,69 bilijonų USD). Štai į kokią rizikingą ir skęstančią valiutos zoną Lietuva įšoko paskutinę minutę, nors turėjo 107% savo atsargomis padengtą litą. Kaip ruošiamasi gelbėti euro zoną? Gi tuo pačiu būdu – infliacijos keliu, spausdinant nepadengtus euro banknotus (užvakar ECB pristatė naują „gražų“ 20 EUR banknotą – džiaukimės popierėlių, bet negalvokime apie esmę). Net Vokietija bandė tam priešintis, tačiau ECB paskelbė pradėjusi emituoti po 60 mlrd. EUR kiekvieną mėnesį iki 2016 m. rugsėjo, t.y. išleisti apie 1300 mlrd. EUR.

Todėl pasirinkimai tik du – arba Graikija savarankiškai pati vykdo infliaciją, susigrąžinusi dramą, arba infliaciją vykdo visa euro zona. ECB tai ir pradėjo, sausyje paskelbęs 1,3 bilijonų nepadengtų euro banknotų emisiją po 60 mlrd. EUR kas mėnesį.

Kodėl ECB puolė spausdinti euro banknotus ir dirbtinai didinti euro zonos infliaciją? Todėl, kad vienašališkai, net nepaklausus euro zonos valstybių nuomonės, nusprendė, jog mes visi – euro zonos piliečiai – turime gelbėti, net ne savo šalis, o avantiūristus, kurie spartina ES federalizavimo procesą bendros valiutos euro įvedimu ir dar tuo pačiu per dirbtinę nepadengtų euro banknotų emisiją dar ir superka euro zonos valstybių skolas (iš komercinių bankų), skubėdami kuo greičiau mus visus paversti viena valstybe. Mat priešingu atveju nenumaldomai artėja euro zonos griūtis – pažiūrėkite į tas euro zonos šalis, kurios jau atitinka klasikines bankroto sąlygas: Italijos skola – 2754,84 mlrd. USD (arba 133% BVP), Portugalijos – 283,8 mlrd. USD (arba 129% BVP), Airijos – 268,14 mlrd. USD (arba 123% BVP), Kipro – 24,54 mlrd. USD (arba 112% BVP). Prie bankroto ribos visiškai priartėjo ir Prancūzija, kurios skola – 2521,62 mlrd. USD (arba 92,2% BVP), ir Ispanija – 1250,96 mlrd. USD (arba 92,1% BVP).

Lietuva, kurios skola tesudaro 34,5% BVP, stojimu į euro zoną ir ESM „prisiėmė“ naštą „gelbėti“ Graikiją ir kitas problemines euro zonos šalis. O mes visi kiekvieną mėnesį skaičiuosime, kiek nuvertės mūsų pajamos ir santaupos, skaičiuojamos naująja „mūsų“ valiuta euro, kurios dirbtinai didinamą infliaciją pradėjo ECB. Kalbant apie mūsų valdžios beviltiškumą, atkreipsiu dėmesį į dvi aplinkybes. Visų pirma, buvo puiki proga atrišti litą nuo euro, ir visi mes būtume JAV dolerio atžvilgiu sparčiai krentančio euro fone patyrę lito kilimą euro atžvilgiu. Jei mūsų valdžia bijo ir, akivaizdu, kad sugeba buvo tik klusniai įgyvendinti ES federalistų valią įvesti euro vietoje lito, tai galėjo bent perrišti litą nuo euro prie JAV dolerio. Tokiu atveju, vėlgi būtume matę stiprėjantį litą. Tiems, kurie aiškins, kad susilpnėtų mūsų eksporto į euro zoną galimybės, siūlau pasigilinti į Šveicarijos centrinio banko sprendimą ir jo priežastis – dirbtinai nebepalaikyti vis kylančio Šveicarijos franko kurso euro atžvilgiu. Tikėtina, kad Šveicarija nusprendė dabar patirti nuostolius dėl eksporto apsunkinimo, tačiau išvengti ateityje skaudesnių pasekmių. Skirtingai nuo mūsų, jie rimtai vertina euro zonos infliaciją, kurią net dirbtinai pradėjo skatinti ECB. Jungtinės Karalystės Vyriausybė, įsigilinusi į ekspertų nuomonę dėl euro zonos ateities ir galimo griuvimo, tam pradėjo rimtai ruoštis. Tik mes, drąsi šalis, vadovaujama drąsios Prezidentės, didžiuojamės spėję į šį „Titaniką“.

Kas gi vyko Graikijos ir visos euro zonos derybose? Kodėl Vokietija tokia griežta? Be abejo, federalinės ES kūrėjams žūt būt reikia išlaikyti euro zoną, nes antraip federalinės valstybės nesukurs. Graikijos iškritimas iš euro zonos faktiškai ir emociškai reikš visos ES griūties pradžią. Todėl ir tokie „Grandų“ Vokietijos ir Prancūzijos pareiškimai, kad jie esą nesvarsto Graikijos išėjimo iš euro zonos scenarijaus. Meluoja. Ir suprantama dėl ko. Pasirinktas visos euro zonos infliacijos kelias. Tikėsimės, ji neperaugs į dar vieną hiperinfliaciją mūsų gyvenime. Graikijos vyriausybė kėlė ir rimtus klausimus Vokietijai – reikalavimą nurašyti pusę jos skolų už Vokietijos reparacijas Graikijai. Susitarimas atidėti klausimų sprendimą 4 mėnesiams – naudingas ir Graikijai, ir euro zonai. Graikijos Vyriausybė turi rimtai pasiruošti galimam staigaus bankroto atvejui. Kuris, beje, jei rimtai pasiruošti, gali būti ir ne pats blogiausias scenarijus šiai šaliai. Alternatyva – atsiskaitinėti salomis ar kitu turtu, ko nori ne tik Vokietija, bet ir Kinija, superkanti daug strateginių objektų Europoje. Grąžinta drahma, tikėtina, nuvertės euro atžvilgiu, tačiau tai paskatins ne tik eksportą, bet ir turizmo sektoriaus pajamas. Svarbiausia, kad daugumai Graikijos pažeidžiamiausių žmonių problemos būtų sprendžiamos kuo mažesniais nuostoliais.

Graikijos ir kitų minėtų euro zonos valstybių bankrotas – neišvengiamas. Bandoma išvengti šio žodžio naudojimo. Todėl problemos pratęsimas dešimtmečiams reiškia tik viena – ryklių kreditorių derybas su bankrutuojančiomis valstybėmis dėl dalies kreditų, kuriuos kreditoriai išsiderės atgauti. Politinis spaudimas Graikijai daromas dėl trijų pagrindinių priežasčių – baimės, kad staigi griūtis gali sukelti nekontroliuojamą eigą visoje euro zonoje, siekio išsaugoti griūnančią ES ir galimybės finansiniams rykliams kažką atgauti, o jei pasiseks, dar ir uždirbti.

Mes, Lietuva – klusni ES pelytė, nešime savo trupinius į ESM (į ECB jau atidavėme viską, ką turėjome lito padengimui). Šiemet pradėsime nešti ir į komercinių bankų „obščaką“, kurį vėlgi kol kas netiesiogiai, o nuo 2022 m. – atvirai valdys tas pats viršvalstybinis ECB. Prisimenate, ką reiškia ši data? Fon Rumpėjaus Vilniuje paskelbtą ES valstybių pabaigą. Tad viskas paskaičiuota, suskaičiuota ir planingai įgyvendinama. Mes gi džiaukimės kaip aborigenai blizgučiais – euro įvedimu, teisingais perskaičiuotomis ir „nekylančiomis“ kainomis, „gražiais“ naujais euro banknotais. O viršvalstybinės institucijos pradėjo mus visus 19 euro zonos šalių valdyti tiesiogiai ir beatodairiškai. ECB Prezidentas Mario Draghi spaudos konferencijoje dėl nepadengtų euro spausdinimo mašinos paleidimo į klausimą, ką reikės daryti, jei komerciniai bankai, gavę šiuos naujus euro už jų ECB parduotas valstybių skolas, nefinansuos šių valstybių įmonių ir ekonomikos, atsakė tiesmukai – tai jūsų problema! Žodžiu, tapome baudžiauninkais, o mūsų feodalai mums atvirai ir su atvira panieka mums parodė mūsų vietą šioje sistemoje.

Ką gi, turint tokią valdžią, belieka pasidžiaugti Lietuvos Respublikos atkūrimo 25-mečiu. Visa kita padarys už mus, nes taip jau nuspręsta. Neskaičiuokime ir kiek į ES biudžetą surenkama mūsų lėšų – ne tik nario mokesčio, bet ir importo mokesčių ir cukraus akcizo. Kad galvose neatsirastų sistemai pavojingų minčių.

Tačiau ir užsimerkti nepavyksta – kiekvieną dieną sisteminė žiniasklaida pradeda ir baigia rožančiaus apie karą „varinėjimu“ ir užkalbėjimu. Visi persisunkėme būsimu karu. Taip nesinori aptarinėti šią temą! Net koktu. Tačiau po to, kai NATO generolas Andrianas Bredšou (Adrian Bradshaw) viešai paskelbia, kad NATO kariaus su Rusija Europoje, o visų Europos šalių vadovai į tai net nereaguoja, suvoki tokį savo beviltiškumą. Prieš metus iš Rytų Europos išėjo (pardavė savo akcijas mūsų strateginėse dujų ir energetikos įmonėse) Vokietijos Ruhr-gas drauge su Rusijos Gazprom. Tad jie jau tada žinojo, ką daro – paliko rizikingą būsimo karo lauką. Ir mes dar už tai jiems dar primokėjome. O mes, jau visiški bukapročiai, viešai ir toliau skelbkime, kokius komercinius pasiūlymus dėl ginklų gauname iš Vokietijos, kur ir kiek kariškių priimsime, kur dislokuosime. Kas vadovauja mūsų šaliai – vaikų darželio auklėtoja ar auklėtinė? Po p. D. Grybauskaitės pasisakymo Miunchene, kad p. A. Merkel „mūsų neišduos“, argi gali būti kitokia Vokietijos reakcija į Lietuvą?

Grįžkime prie finansų. Koks geriausias skolų nurašymo būdas? KARAS. Koks pelningiausias ir greičiausias „verslas“? KARAS. Pirmąjį ir antrąjį pasaulinį karą teskyrė viena aštuoniolikamečių karta. Po antrojo pasaulino karo užaugo ne viena karta. Kažkam akivaizdžiai atrodo, jog mūsų šioje žemėje perdaug.

2012 m. gruodžio pabaigoje JAV Prezidentas, Kongresas ir Senatas intensyviai dirbo Kalėdų ir Naujųjų metų proga. Svarstė, ar didinti viršutinę valstybės skolinimosi ribą? Palyginkime su euro zonos situacija. JAV skola – 17136 mlrd. USD (arba 102% BVP). Todėl NATO generolas ir neslepia tikrųjų siekių – kariavimo su Rusija Europoje. Kodėl čia? Norite kariauti – prašau! Tik pasirinkite kur – Rusijoje arba pačiose JAV. Ten ir kariaukite. Paaiškinkite, kodėl norite kariauti mūsų ir Ukrainos žemėse? Prezidentas B. Obama interviu CNN prisipažino: „Mes buvome tarpininkais valdžios pakeitimo Ukrainoje“.

Mūsų valdžiai „energetinės nepriklausomybės“ pretekstu siūlau įgyvendinti „pamirštą“ Visagino AE projektą. Tada keli milijardai, nuplaunami į off-shore „Independence“ pretekstu, bus tik smulkmė. Tik atkreipsiu dėmesį, kad Japonijos valstybės skola jau pasiekė 11125,27 mlrd. USD (227% BVP). Manau, kad vis dar nelikviduota avarija Fukušimos AE su amerikoniškais reaktoriais ženkliai tam padėjo. Beje, Japonijos Vyriausybė pernai vasarą atsikratė savo atsargų euro valiuta.

Mielieji, visų pirma, tie, kurie taip norite karo, bet nebenorite mūsų valstybės, kaip man atsibodo jūsų kasdienė demagogija… Tiems, kuriems Vilniaus Žaliojo tilto „balvonai“ po tiekos Nepriklausomybės metų šiandien tapo „svarbiausia“ mūsų valstybės „patriotizmo“ (bet ne pilietiškumo!) problema, kai ką priminsiu.

Prieš atsidarant Grūto parkui, važiavome su šeima pro šalį ir stabtelėjome pažiūrėti, kas gi ten bus įrengta. Ir kokį gi didžiausią „kovos su sovietiniu palikimu stebuklą“ ten pamatėme? Mano gimtųjų Šiaulių nuo pjedestalo nukeltą skulptūrų grupę 1863 metų sukilėliams prieš Rusijos caro režimą atminti!

1992 m. vasarą važiavau pro Joniškį, kurio nedidelėje aikštėje sankryžoje prieš bažnyčią pamačiau tik atstatytą paminklą mūsų Nepriklausomybei – gražios merginos skulptūrą. Priešais ją ant vieno kelio klūpojo Tarybinės armijos karys, nulenkęs galvą ir rankoje laikantis kovinę vėliavą. Sustojau, sušnekau su dirbusiais. Vyrai, sakau, įtikinkite valdžią palikti šią nuostabią kompoziciją – Tarybinė armija atsiklaupusi ant kelių prie mūsų Nepriklausomybės ir nulenkusi jai savo kovinę vėliavą! Nežinau, ar vyrai perdavė šią mintį ir palinkėjimą Joniškio valdžiai. Likome su žmona Regina, matyt, vieni tokie „nesuprantantys“. Kitą kartą aikštėje bepamačiau vienišą mūsų Nepriklausomybę…

25-ųjų Nepriklausomybės atkūrimo metinių proga Seimo Kovo 11-osios salėje siūlau didžiulėmis raidėmis įamžinti Vytauto Landsbergio, tuo metu dar netapusio mūsų valstybės idėjos išdaviku, mintis iš jo knygos „Sunki Laisvė“ apie 1991-02-11 LR Konstitucinį įstatymą „Dėl Lietuvos valstybės“: …per 90% Lietuvos plebiscite dalyvavusiųjų pareiškė tebūnie Lietuva nepriklausoma valstybė, tebūnie ji demokratinė valstybė! Ir tų žodžių, kuriuos ištarė beveik visa Lietuva, niekas kitas nebegalės atšaukti, pakeisti, paneigti. Jokia partija, jokia kariuomenė, joks prezidentas ar caras, net ir viso pasaulio gelbėjimo ar priežiūros komitetas, net ir šita mūsų Aukščiausioji Taryba, sakykim, kokiomis nors dujomis apsvaiginta ir sušaudyti prigrasinta, negalėtų priimti nutarimo, kuris teisėtai pakeistų visos tautos, vienintelio šio žemės suvereno, sprendimą. Visų Lietuvos žmonių nutarimas, kad Lietuva turi būti nepriklausoma, yra aukščiausias ir galutinis, nebent jie patys rytoj balsuotų priešingai, o to jau gal nesitikėtų nė velionis Molotovas. Tai kertinis akmuo, kuris šiandien ja padėtas į konstitucinius Lietuvos Respublikos pamatus. Ant jo statysime teisinę valstybę su žmonių rinkta valdžia, kuri pati yra pavaldi įstatymui.

Tik nereikėtų klastoti istorijos. Būtina parašyti tiesą – Nepriklausomybę ne tuščioje vietoje atkūrė ne kažkoks mistinis ir neegzistavęs Lietuvos Respublikos Atkuriamasis Seimas, o 1990 m. kovo 11-osios Nepriklausomybės atstatymo Aktą paskelbęs okupacinės tarybų valdžios aukščiausiasis renkamas valdymo organas Lietuvoje XII-ojo šaukimo Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausioji Taryba. Taip, prieš skelbdami Kovo 11-osios Aktą, pakeitėme valstybės pavadinimą į Lietuvos Respubliką ir tarybinį herbą – į Juozo Zikaro sukurtą Vytį. Tačiau dar prieš tai 1990 m. kovo 11 dienos Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Nr.I-4 išrinkome šio okupacinės valdžios organo pirmininką. Juo tapo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio atstovas Kniaudiškių 54-osios rinkiminės apygardos deputatas Vytautas Landsbergis. „Tikrieji patriotai“, nušluokite visą „sovietinį palikimą“. Neužmirškite ir Seimo (tarybinės Aukščiausiosios Tarybos), Sąjūdžio, ir Vytauto Landsbergio. Labai pagalvokite, kodėl išimtį padarysite jo pasiūlytai Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei! Mat galiu sukritikuoti, nes nebijau diskutuoti apie „sovietmetį“.