Aukštaitija – valstybės ir kalbos pradžia

2015-ieji – Lietuvos etnografinių regionų metai. Aukštaitijos krašte jie buvo pradėti sausio 19 d. aukštaitiškomis spalvomis papuoštu renginiu, vykusiu Ukmergės kraštotyros muziejaus Užugirio skyriuje įkurtame senųjų amatų centre.

Lietuvą sudaro penki XIII amžiuje susiformavę etnografiniai regionai: Aukštaitija, Žemaitija, Dzūkija (dar vadinama Dainava), Suvalkija (Sūduva) ir Mažoji Lietuva.

Šiaurės Rytų–Rytų Lietuvoje esanti Aukštaitija yra didžiausias regionas. „Čia ir sutartinių daugiausia rašyta, moterys nuometus dėvėdavo, skudučiai skambėdavo, o šalia – Antano Smetonos, kuris buvo didelis patriotas, Lietuvą labai mylėjo, gimtinė“, – kartu pasidžiaugti savo kraštu kvietė šventę vedę organizatoriai.

„Esam Prezidento statytos mokyklos teritorijoje, – sveikindama šventės dalyvius, į juos kreipėsi Ukmergės kraštotyros muziejaus direktorė Vaidutė Sakolnikienė. – Jis labai didžiavosi savo aukštaitiška kilme, o Prezidento gimtojoje sodyboje viešėjo kalbininkas Jonas Jablonskis, valstybės veikėjas Vladas Mironas, daug kitų žymių žmonių.“

Lituanistė, mokytoja ekspertė Janė Juzėnienė pasakojo apie mūsų kalbos tarmes, pristatė jų žemėlapį.

Lietuvių kalboje skiriamos dvi pagrindinės – aukštaičių ir žemaičių tarmės. Būtent aukštaičių tarmės pagrindu susiformavo bendrinė lietuvių kalba. Tarmės skirstomos į patarmes, šios – į šimtus šnektų ir pašnekčių. „O kiek tų pašnekčių – tik ponas Dievas gali suskaičiuoti, todėl galim didžiuotis tokia įvairia savo kalba. Kaip ir – 90-metį neseniai paminėjusiu kraštiečiu kalbininku Zigmu Zinkevičiumi, nuostabiu lietuvių kalbos tarmių, jų kilmės tyrinėtoju“, – sakė pedagogė.

Tarmiškais pasakojimais ir dainomis prisistatė seniūnijų atstovai. Be Ukmergės miesto seniūnijos rajone jų – vienuolika. Pasisakyti pirmiausia paprašyta gaspadoriais pavadintų taujėniškių. „Mūsų herbe – juodas gandras, jis mums pamačija ir vaikučių atneša. Prašom atvykti pažiūrėti, kaip žmonės gyvena, o ir šakočius skanius čia kepa“, – kvietė Taujėnų seniūnė Elvyra Tulušienė.

Pasisvečiuoti ragino ir deltuviškiai. 1219 m. paminėtas Deltuvos miestelis – viena seniausių Lietuvos gyvenamųjų vietovių. Lyduokiai gi didžiuojasi savo kryždirbiais, o Pabaiskas rengiasi ypatingai progai – 580-ajam mūšio jubiliejui, kurį minės rudenį. „Atvažiuokit su visais savo amatais ir dainom“, – kvietė šios seniūnijos atstovai.

Užugirio senųjų amatų centre galima susipažinti su duonos kepimo procesu, tad apie duonelę pasakojo muziejininkė Birutė Gudeliauskienė. Duona, anot jos, – ir maistas, ir vaistas, ją kepant būdavo prisilaikoma labai daug papročių.

„Tą dieną negalima nieko skolinti, kad duonos skalsa neišeitų iš namų. O jei kepant duoną ateina svečias, jis neišleidžiamas: baigus ir jam duonos įdedama lauktuvių – kiškio pyrago. Be to, garuojanti šviežia duonelė buvo vaistas vaikams, peršalus“, – sakė ji.

Statant namą, duonos dėdavo į pamatus, kad jis būtų tvirtas. Na, o Agotos duona, kurios yra daugelio namuose, saugo nuo gaisro, nelaimių.

Šventėje pasakota ir apie Aukštaitijos vėliavą. Ji 2006 m. patvirtinta Lietuvos heraldikos komisijos. Aukštaitijos vėliavą ir herbą sukūrė dailininkas Rolandas Rimkūnas, remdamasis Žygimanto Augusto laikų Lietuvos mažuoju antspaudu. Herbo sidabriškame skyde pavaizduota raudona Vyčio – valstybingumo simbolio – figūra. Raudona spalva reiškia gyvybę, meilę, drąsą, už Tėvynę pralietą kraują, o sidabriška – kilnumą, sąžiningumą, dorumą.

Aukštaitija buvo Lietuvos krikšto lopšys, todėl jos herbą laiko angelai, kurie išaukština bei saugo šį kraštą. Herbo apačioje esantis užrašas reiškia: „Savo Tėvynę laikyk visu pasauliu“.

Renginio dalyvius folkloro ansamblis „Pyniava“ kvietė pasiklausyti sutartinių, kartu padūduoti skudučiais, pasivaišinti žirniene, dar šiltais juodos duonelės kepalėliais su lašinukų įdaru, gira…