T. Daugirdas. Gerovės totalitarizmas

Nieko naujo, kad iš pirmo žvilgsnio nuostabiausiuose žmogaus sukurtuose dalykuose gali slypėti didžiausi pavojai ir pragaištis. Turbūt neatsirastų nesutinkančių, kad didžiausias dabartinis pažangiausiųjų visuomenių pasiekimas yra socialinė gerovė ar vadinamoji socialinės gerovės valstybė. Tokia valstybė neabejotinai yra pavyzdys skurdesnių šalių žmonėms. Tačiau pažvelgus įdėmiau, visas pastangas gerovei sutelkusi visuomenė stato naują Babilono bokštą, atsisakydama dalykų,

kurie laiko jos pamatus. Ji mobilizuoja mases, sureikšmindama vidutinybę ir vidutiniškumą, atmesdama įprastumą pranokstančius dalykus, kurie kuria asmenybes ir suteikia gyvenimui prasmę.

Gyvename pabaigoje epochos, kuri galutinai sunaikina tai, ką galima vadinti idealais ir dorybėmis. Net pati dorybių samprata yra ryškiai pakitusi. Kai šiandien išgirstame užsimenant apie dorybes, tai suvis retai pagalvojame apie kilnumą, narsą, besąlygišką žodžio laikymąsi, ištikimybę draugams ar pastangas, kad deklaruojami žodžiai atitiktų veiksmus.

Dažniausiai čia galvoje turimos tam tikros žmogų socializuojančios dorybės. Doras yra tas, kuris sugeba nekonfliktiškai ir darniai sugyventi su kitais žmonėmis, derina savo egoizmą su bendrais interesais. Pavyzdinis žmogus neturėtų turėti kitiems gyvenimus gadinančių nestandartinių ekscentriškumų: naudos atsisakymo dėl kitų tikslų, nenoro tartis bei ieškoti komp­romisų ir pan. Tokie dalykai griautų visuomenės konsensusą, kuris vertinamas kaip vienas gerovės pasiekimų.

Panašiai esti, kai kalbama apie veik­los tikslus, konkrečiai, apie „kokybę“ kurioje nors sferoje, gamyboje ar švietime. Čia numanomas vien tam tik­ras standartas, kiek aukštesnis už tai, kas suprantama kaip vidurkis. Kokybė neturi jokio aiškesnio orientyro, nes ji yra atitrūkusi nuo noro tobulinti žmogų ar visuomenę, daryti juos geresnius dvasine ar moraline prasme, o ne vien efektyvesnius ekonomine prasme. Tolimieji kokybės orientyrai šiandien siejami su tolimaisiais gerovės tikslais, kurie sunkiai įžvelgiami. Žmogus, kuris sugebėtų juos pramatyti bent kelis dešimtmečius į priekį, tikrai nusipelnytų Nobelio premijos ar bent svaraus honoraro. Klausiant, kokia bus ateities gerovė (o ji neaiški), visuomenė ir žmonės praranda orientyrus. Už principus ir vertybes vertesni tampa asmeninis lankstumas ir gebėjimas prisitaikyti, už patirtį ir ištikimybę susitarimams – energija ir visų aptinkamų ribų bei konvencijų įveika.

Tokia būklė yra pasekmė pastaruosius dešimtmečius besivystantį pasaulį užvaldžiusios idėjos apie gerovę bei baimė tą gerovę prarasti ar likti jos nuošalėje. Lietuvai stojant į ES argumentas, kad ir mes norime sutvarkytų namų, pilnesnių ir švaresnių parduotuvių bei sąlygų pirkti daugiau daiktų, buvo jei ne pagrindinis, tai vienas svarbiausių paprastiems žmonėms. Iš pirmo žvilgsnio gerovė neatrodo bloga, tačiau jau šiandien ji tapusi totalitarine. Ji beveik netoleruoja kitokios būklės galimybės. Dėl jos neteisinga būtų kaltinti ir lietuviškąjį sovietmetį, tiesiog tam tikros jo ydos tampa patikimiausiu gerovinių tikslų pagrindu. Komunistinė idėja apie visų panašią gerovę gyvenant linksmai ir dirbant be persitempimo būtent ir suteikia spalvas siekiamam gerovės tikslui. Jį praradus tarsi būtų prarastas pagrindas po kojomis.

Visuotinės gerovės idėja mobilizuoja vidutinybę bei degraduoja dalykus, kurie dvasine, moraline ar net darbo prasme pranoksta vidutiniškumą. Gerovės plėtra triumfuoja tobulumo ir idealo sąskaita. Lietuvoje šios degradacijos simptomai pirmiausiai pradėjo reikštis viešumoje. Iš jos gana greitai dingo bet kokie autoritetai (žmogiški ar idėjiški), kurie galėtų būti orientyrai neramioms ir vidutiniškumu nesitenkinančioms sieloms. Jie pasitraukė į visuomenės paraštes, marginalias zonas, kuriose, tikėtina, vis dar gyvena bei veikia. Jie tapo nematomi. Turbūt mažai kas jų ir pasigedo, nes jie menkai naudingi gerovei kurti. Geros poezijos posmas veikiau sutrukdys bei padės sukurti kokį konkurencingą produktą, kad ir naują aplikaciją telefonui. Patys poetai taip pat dažniausiai neprimena „įdomių“ žmonių.

Autoritetus pakeitė vidutinybių klounai, linksmintojai bei įsiteikinėtojai. Šiems procesams tarsi stengiamasi atsispirti kai kuriuose televiziniuose projektuose, kuriuose suburiama „mokytojų“ komisija, kalbanti apie tai, kaip turi būti vertinamas vienas ar kitas pasirodymas. Tačiau balsuoja „paprasti žmonės“, kurių masės spaudimo neatlaiko ir tokios komisijos. Jos anksčiau ar vėliau pasiduoda bend­ram tikslui – kad laida būtų kuo populiaresnė, kad ją žiūrėtų kuo daugiau žmonių, kad ji kurtų jiems kuo didesnę linksmumo gerovę, vadinasi, kad kuo mažiau trikdytų vidutiniškus skonius bei vertinimus, kuo mažiau apkrautų naujomis žiniomis ir kultūriniais apibendrinimais.

Žinias pranešantys ir reportažus rengiantys žurnalistai taip pat jau seniai dirba taip, tarsi anapus garsiakalbio ar ekrano nebūtų žmonių, norinčių išgirsti asmeninius vertinimus, grįstus aiškia vertybine pozicija ir argumentais. Žurnalistai veikia kaip žinių vadybininkai, sudėliodami skirtingas pozicijas. Jos dažniausiai pateikiamos kaip lygiavertės, atsisakant bet kokių kriterijų jas pasverti. Ypatingą meist­riškumą šiame žanre buvo įvaldęs ilgametis spaudos apžvalgininkas Juozas Šalkauskas. Jis sugebėdavo greta argumentuotų publikacijų kaip lygiai vertingas apžvelgti tas, kurios remtos tendencingai sudėliota informacija ar akivaizdžiu melu.

Kritika ir argumentacija seniai apleido žurnalistikos sritį. Žiniasklaida nebeatlieka auklėjamosios ar šviečiamosios misijos. Neabejotina, kad siekiama plataus populiarumo bei vengiama suerzinti vidutinybes ir į jas orientuotus politikus. Abejotina, ar laisvas, tai yra aiškią poziciją turintis, žurnalistas užsibūtų net visuomeniniame transliuotojuje. Nes visuomeninis šiandien reiškia „masinis“ ir „visaliaudinis“.

Tam pačiam „gerų“ ir „prastų“ dalykų atrankos dėsniui visiškai paklusęs ir politikos pasaulis. Koks nors Lietuvos pesimistas sakytų, jog iki šiol nėra buvę tokio dvasios ir proto, t. y. tikslų, vertybių ir argumentacijos skurdo kaip dabarties politikoje. Politikai apsiriboja tikslų deklaracijomis, nesivargindami jų argumentuoti ar sverti. Savęs anei rinkėjų jie nevargina gilinimusi į prob­lemą bei geriausios išeities paieškomis. Garsiausiai svarstomi klausimai, apeliuojantys į vidutinybės gerovės ir laimės sampratą. Nereikia įdėmiai sekti politinių procesų, kad įsitikintum, jog pagrindinės valstybės vidinės problemos yra penki nekompensuoti pensijos litai ir dešimčia litų per maža minimali alga. Žinoma, ir teisė į valstybiškai renovuotą (tai yra šiltesnį) butą name skilinėjančiomis sienomis. Tai ir sudaro vidutiniškumo rojų: jausmas, kad politikai nuolat rūpinasi mano gerove, ir viltis, kad išeinant į pensiją minimali alga padidės bent šimtu litų. Dabartiniai politikai yra ne tiek prastesni už buvusius, kiek geriau atitinkantys vidutinybės gerovės lūkesčius.

Autoritetas skiriasi nuo vien populiaraus žmogaus, nes jis veikiausiai ir nebūtų populiarus. Jis vidutinybės ir gerovės pasauliui neišvengiamai keltų nerimą ir nepatogumą, nes primintų apie jo skurdą ir menkystę. Toks žmogus ar žmonės veikiausiai erzintų bei keltų norą kuo greičiau juo atsikratyti. Panašiai kaip prieš daug metų kilo noras atsikratyti Sokratu, ir jis buvo sėkmingai įgyvendintas. Tiesa, paliko labai storas nuosėdas.

Nesistebime, kad kokio prieškarinės Lietuvos veikėjo prisiminimuose atrandame, jog jis siekęs šviestis ne todėl, kad gautų gerą tarnybą, o kad patenkintų sielos troškulį, norėtų atrasti neatrastus dalykus, tobulėti ir šviestis. Žinojimas bei pažinimas anuomet dar turėjo autoriteto žavesį. Tai buvo ne todėl, kad buvo ne visiems prieinamas, o todėl, kad jo prasmė nebuvo nususinta vidutinybės troškimų. Šiandien vieša išpažintis, kad kas nors siekia žinojimo norėdamas tobulėti kaip asmenybė, jau būtų įvertinta kaip pernelyg intymi.

Žinojimas šiandien yra instrumentas, kad išgyventume negailestingos kovos ar konkurencijos sąlygomis ir neprarastume gerovės, o ją netgi didintume. Žinojimo lyderiai, į kuriuos lygiuojamės, yra būtybės, ne tik sugebėjusios išlikti darviniškoje atrankoje, bet ir įgavusios ypatingų bruožų.

Dabartinis pasaulio pokytis reiškia, kad maždaug keturis šimtmečius su dvasia ir asmenybe reikalų turėjęs elitas traukiasi ar jau yra pasitraukęs iš jo tradiciškai užimtų visuomenės sferų. Tokių kaip politika, valstybės valdymas, žurnalistika, visuomeninis veikimas ir didžioji dalis kultūros. Galbūt jis pasitrauks ir iš universitetų. Masiškėjant studijoms, universitetai nebeturi poreikio ir galimybių orientuotis į asmenybinius standartus, ne vien į efektyvų ir konkurencingą žinojimą. Tėra laiko klausimas, kada jie pasiduos vidutiniškumui bei vien į darvinistinės atrankos tikslus orientuotoms studijoms. Lietuvoje vis dažniau ir garsiau kalbama apie niekam nenaudingas ir niekur „nepritaikomas“ studijas. Nors iš tiesų tokios studijos ir yra naudingiausios bei reikalingiausios, jei galvojame, kad žmonės yra kai kas daugiau nei vien lankstūs instrumentai gerovei kurti. Tėra laiko klausimas, kada bus atsisakyta ir dėstytojų, kurie kalba apie „nenaudingus“ dalykus. Procesas yra neišvengiamas. Nebent bendra didėjanti tolerancija kiek pristabdys tokių keistenybių atsisakymą.

Vidutinybių dominuojama ir jų standartizuojama visuomenė, tai pateisinanti gerovės siekiu, jau yra įgavusi totalizmo bruožų. Tai yra socialinės gerovės totalitarinė visuomenė. XIX a. susiformavusi buržuazija sukūrė bolševizmą ir nacizmą. XX a. amžiaus pabaigos visuotinio vidutiniško apsišvietimo visuomenė baigia formuoti naujo pavidalo totalitarizmą, kurio vėliava yra ne tauta, o žmogaus gerovė. Jis galbūt nesukurs tokių masinio žmonių fizinio naikinimo projektų, kaip kad pirmtakai. Tačiau jo projektuose yra žmonių dvasinis nuskurdimas, asmenybės degradacija ir jos instrumentalizavimas visuomenės tikslams, jos besąlygiškas orientavimas į vidutiniškumą, laisvės atsisakymą ir baimę dėl gerovės praradimo.

Naujasis totalitarizmas gali atnešti ne mažiau žalos nei ankstesnis, net jei ji fiziškai nėra akivaizdi. Jį, kaip ir ankstesnįjį, aktyviai palaiko ir palaikys aktyviosios liaudies masės. Jis, kaip ir ankstesnieji, neabejotinai sužlugs, po dešimties, šimto ar penkių šimtų metų. Tačiau mums, gyvenantiems dabar, ir neturintiems galimybių tiek ilgai išlaukti, nelieka nieko kita, kaip burtis draugėn, formuluoti tikslus nepasiduodant totalitarinėms tendencijoms, spirtis į dorybes bei idealus ir kurti sekėjus. Kad ir kaip patetiškai tai skambėtų.

 „Naujasis Židinys-Aidai“, 2014 m., Nr. 6.