Vienas iš festivalio „Nepatogus kinas“ tikslų yra skatinti „nepatogaus“ dokumentinio kino plėtrą Lietuvoje, todėl jo metu atskiroje programoje „Nauji lietuvių režisierių filmai“ bus parodyti trys naujausi filmai: „Alkofutbolas“ (rež. K. Gudavičius), „Galutinis tikslas“ (rež. R. Marcinkus) ir „Pietūs Lipovkėje“ (rež. L. Mikuta).
Pastarasis filmas nacionaliniuose kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė 2014“ nominuotas geriausio dokumentinio kino filmo kategorijoje. Pristatome Jums pokalbį su šio filmo režisieriumi Linu Mikuta. Be to filmas sulaukė ir kelių apdovanojimų: Europos šalių kino forume „Scanorama“ pernai buvo pripažintas geriausiu lietuvišku trumpametražiu filmu „Naujojo Baltijos kino“ programoje, o neseniai tarptautiniame Rusijos dokumentinių filmų festivalyje „Rossia“ pelnė specialųjį žiūri diplomą už ryškų meninį užuojautos ir gailestingumo temos atskleidimą. Pristatome jums pokalbį su šio filmo režisieriumi Linu Mikuta.
Esate baigęs teatro režisūros studijas, dirbote Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, stažavotės Vokietijoje ir Izraelyje. Kaip Jūsų kūryboje atsirado dokumentiniai filmai?
Dokumentika į mano gyvenimą atėjo labai natūraliai. Baigus režisūros studijas, pradėjau dirbti „Nacionaliniame operos ir baleto teatre“ režisieriaus asistentu. Šis darbas man, kaip menininkui, suteikė neįkainojamos patirties ir galimybę dirbti kartu su tokiomis asmenybėmis, kaip Dalia Ibelhauptaite, Robertu Wilsonu, Eimuntu Nekrošiumi ir Antoniu Mingela. Tačiau, praėjus ketveriems metams, atėjo suvokimas, kad noriu kurti savarankiškai. Taip jau sutapo, kad mano žmona Kristina Sereikaitė, kuri tuo metu buvo įstojusi į operatorystės meistriškumo specialybę, pradėjo pirmuosius savo, kaip operatorės, bandymus. Šiame etape pradėjome kurti ir dirbti drauge. Iš tokio mūsų bendradarbiavimo gimė dokumentiniai filmai „Dzūkijos jautis“ (pernai tarptautiniame Rusijos dokumentinių filmų festivalyje „Rossia“ Kristina Sereikaitė už darbą šiame filme buvo pripažinta geriausia operatore – aut. past.) ir „Pietūs Lipovkėje“.
Kuo Jums įdomi dokumentika ir kaip gimė idėja filmui „Pietūs Lipovkėje“?
Dokumentika man – tai darbas su pačia tikriausia materija, o dokumentinio filmo scenarijus gali būti nusakomas tik pačiomis bendriausiomis gairėmis. Viskas vyksta čia ir dabar, be galimybės pakartoti. Kuriant dokumentinį filmą, visų pirma, turi būti smalsu tau pačiam. Įdomi gali būti tiek pati tema, tiek filmo personažas, jo gyvenimas.
Filmo „Pietūs Lipovkėje“ idėja kilo iš susidomėjimo. Mums su žmona grįžtant namo, dažnai matydavome prie vieno nuošalaus pastato Liepkalnio gatvėje Vilniuje stoviniuojančius žmones. Atkreipėme dėmesį, kad ant pastato nėra jokios iškabos, tačiau buvo akivaizdu, kad atėjusieji kažko laukia. Taip pat reikia pastebėti, kad ir pats besibūriuojančiųjų kontingentas pasirodė gana margas – pradedant taurelę išlenkti mėgstančiais ir garbaus amžiaus senoliais, baigiant vaikais. Pradėjus domėtis šia susirinkimo vieta, nutariau pats ten apsilankyti. Pasirodo, kad visi susirinkusieji, taip nekantriai lūkuriuojantys, kaskart čia ateidavo nemokamai pavalgyti. Nuo to viskas ir užgimė, pradėjau bendrauti su tais žmonėmis, juos kalbinti, filmuoti. Galiausiai viskas nugulė į filmą.
Filmo personažai nuoširdžiai pasakoja savo gyvenimo istorijas, be užuolankų dėsto savo klaidas ar nesėkmes. Kaip Jums pavyksta prakalbinti šiuos žmones?
Tai labai individualu. Reikia pasakyti, kad tam gali prireikti daug laiko, psichologijos, intuicijos, tačiau pirmiausia, žmogus turi tapti tavo draugu ir įgyti pasitikėjimą ne tik pačiu režisieriumi, tačiau ir visa jo komanda. Siekiant atviro bendravimo, manau, reikia, kad pačiam personažui taptum reikalingas. Kaip to pasiekti – tai kaskart nauja užduotis dokumentinių filmų režisieriui.
Sekant filmo herojų pasakojimus, atrodo, kad jų kasdienybė išties nelengva, o kartais net sukrečianti. Kaip Jums atrodo, ar jie vis dar tiki, kad kažkas jų gyvenime pasikeis?
Šis filmas – tai nuolatinis balansavimas tarp vilties ir nevilties. Vieną minutę gyvenimas žmogų gali pakylėti ir suteikti jam vilties dėl geresnės jo ateities, tačiau jau kitą akimirką tas pats žmogus gali atsidurti nevilties liūne. Filmo herojai, besigrumiantys su juos užklumpančiomis problemomis, nuolat balansuoja tarp šių dviejų polių. Vieni jų turi daugiau tikėjimo ir užsispyrimo, ryžtasi didžiausiems išbandymams, o kiti vilties turi mažiau ir negali susikoncentruoti ties, atrodytų, paprastais gyvenimiškais uždaviniais. Tačiau svarbu suvokti kiekvieną iš šių personažų ir jų nesmerkti. Kartais vieni dalykai gali būti reikšmingi vieniems, tuo pačiu visiškai nereikšmingi kitiems, ir atvirkščiai. Visi mes juk esame skirtingos istorijos.
Ar išklausęs filmo herojų istorijas, vis dar tikite pasakymu, kad žmogus yra savo gyvenimo kalvis?
Žmogus gali turėti didelių tikslų, didelių siekių, tačiau jam būtina įsiklausyti į tai, ką pats gyvenimas ar pasaulis jam sufleruoja. Pavyzdžiui, žmogus nori tapti dainininku, todėl jis tobulina save, investuoja daug laiko, pinigų, tačiau neturi klausos. Taigi, nors žmogus įdeda daug pastangų, tačiau niekaip negali pasiekti savo tikslo – tapti dainininku. Kitaip tariant, pasaulis jam leidžia suprasti, kad jis, kaip dainininkas, nėra reikalingas. Tačiau gal šis žmogus yra puikus tapytojas arba santechnikas, medžio drožėjas ar teisininkas. Manyčiau, kad žmogus turi įsiklausyti į jam siunčiamus ženklus ir eiti ta linkme. Kalbant apie šio filmo herojus, jie tam tikra prasme yra pasiklydę šiuose ženkluose. Galima sakyti, kad tai lyg orientacinis sportas, kuriame pagal tam tikrus ženklus privalai susiorientuoti ir atrasti savo gyvenimo kryptį, savo gyvenimo tikslą.
Kur semiatės įkvėpimo savo kūrybiniams tikslams?
Man patinka skaityti knygas ir žiūrėti filmus. Tai galimybė persikelti į kitas plotmes, proga išgirsti ar pamatyti kitokį pasaulio suvokimą. Kelionės – taip pat puiki proga pažinti žmones, skirtingas kultūras. Įkvėpimo semiuosi ir iš pačių žmonių, todėl man patinka kartais sėdėti ir tiesiog stebėti aplink esančius žmones.
Koks apdovanojimas yra geriausias režisieriui?
Žiūrovai yra svarbiausi dokumentinių filmų vertintojai. Jei filmas susilaukia dėmesio iš šios srities profesionalų ar atrenkamas rodyti kino festivalyje, tokiu būdu yra užtikrinama šio filmo sklaida. Tai reiškia, kad daugiau žiūrovų turės galimybę pamatyti šį filmą. Manyčiau, kad dokumentinis kinas, apskritai menas – tai universali klaba, kuria mes galime vieni su kitais susišnekėti. Juk būna, atrodo, šneki tais pačiais žodžiais ar sąvokomis, o vienodai suvokti tikrąją minties prasmę nepavyksta. Todėl, mano nuomone, dokumentiniai filmai – tai būdas kalbėti apie tuos pačius, mums visiems bendrai suvokiamus dalykus ar reiškinius. Filmo sėkmė yra tada, kai jis atranda savo žiūrovą, kaip visuomeninio pokalbio partnerį.
Ko palinkėtumėte pradedantiesiems dokumentinio kino kūrėjams?
Dokumentinis kinas mums yra įdomus tuomet, kai mes jame atrandame dalį savęs- tai, kas mums yra svarbu, skaudu, artima ar pažįstama. Filmo „Pietūs Lipovkėje“ herojai, būdami skirtingi tarpusavyje, tuo pačiu turi ir bendrą vardiklį su mumis visais – mes juk taip pat balansuojame tarp vilties ir nevilties, ieškome teisingo kelio gyvenime, savo vietos pasaulyje, siekiame būti reikalingi. Taigi mano palinkėjimas būtų niekados neprarasti kritiško žvilgsnio į save ir jautrumo, šį jausmą nuolat vystyti ir tobulinti.
Su režisieriumi kalbėjosi Aušrinė Pociūtė.
