Ugnis baisiau už vagį – nepalieka net sienų, sako liaudies išmintis. Nors gaisras laikomas didžiausia nelaime, visais laikais žmogus gebėjo pasinaudoti ugnies galia. Liepsnų liežuviai karuose naikino priešų turtą, gaisrai slėpė ir tebeslepia nusikaltimų įkalčius, o šiandieninė visuomenė atrado dar ir naują būdą pasipelnyti: ugnimi naikinant nereikalingą turtą siekiama gauti draudimo išmokas.
Daugėja darbo ekspertams
Interneto socialiniuose tinkluose klaidžioja žinia apie samdomas padegėjas – studentes iš Lietuvos, važinėjančias į atokiausius Europos kampelius atlikti brangiai kainuojančių užsakymų. Teigiama, kad naujausius mokslo laimėjimus nusikalstamai veiklai pritaikančios chemikės ir fizikės praktiškai nepagaunamos – kai Prancūzijoje ar Vokietijoje liepsnoja milijonus kainuojančios vilos, elegantiškos panelės jau būna toli nuo gaisro kaitros.
„Ką padegt? Tave, tavo namus ar dar ir visą kaimą? Brangiai kainuos, profesionalūs padegėjai šiais laikais daug užsakymų turi. Kaip gražiai pleškėjo Vilniaus profsąjungų buvę rūmai“, – klausia trumpai plykstelėjusios virtualių pašnekovų diskusijos dalyvis.
Į tokias visuomenei siunčiamas žinias galėtume nekreipti dėmesio, jei ugnis nebūtų viena populiariausių tyčinio turto sunaikinimo priemonių. Iš 100 kylančių gaisrų maždaug 3–4 būna padegimai. Vien per pirmąjį šių metų pusmetį dėl padegimo šalyje kilo 317 gaisrų.
Skaudžiausių ir didžiausią atgarsį visuomenėje sukėlusių gaisrų priežastis tiriančio Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Gaisrinių tyrimų centro viršininko pavaduotojas Artūras Raskovas tikina negalintis pasakyti, kiek padegimų kilo dėl neatsargaus elgesio su ugnimi, o kiek reikėtų laikyti tyčiniais, tačiau atkreipia dėmesį, kad ekspertams darbo daugėja.
„Gudriai suplanuotų ir sunkiai išaiškinamų gaisrų kyla ir Lietuvoje“, – pripažįsta Gaisrinių tyrimų centro Ekspertizių skyriui vadovaujantis Aurelijus Česiūnas.
Gaisrinių tyrimų centras kasmet atlieka maždaug 160 ekspertinių tyrimų. Šios įstaigos ekspertai vyksta aiškintis keisčiausių, didžiausią visuomenės susidomėjimą sukėlusių gaisrų priežasčių. Pernai jie gaisrų židiniuose atliko 50 ekspertizių, per pirmąjį šių metų pusmetį į gaisrų vietas važiavo 27 kartus.
„Tyrėme ir „Bajorkiemio“ restorano pastatų komplekso, ir Kuršių nerijos miškų gaisrų priežastis, tačiau kol nėra baigti ikiteisminiai tyrimai, negalime apie jas kalbėti“, – sakė Ekspertizių skyriaus vedėjas A. Česiūnas.
Ekspertai nutyli gaisrų priežastis dar ir dėl kito, kur kas paprastesnio dalyko: vengia skleisti padegimo patirtį, kuria pasinaudodami piktavaliai gali sukelti naujų didelių nelaimių.
Kuršių nerijoje – sąmokslas?
Balandžio pabaigoje Kuršių nerijoje plykstelėjus miško gaisrui iškart pasigirdo ir kalbų apie padegimą. Ugnimi esą norima išginti iš pareigų Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorę Rūtą Baškytę, kuriai verslo ir politikos elitas negali atleisti už reikalavimą nugriauti ant jūros kranto neteisėtai suręstas prabangias vilas ir užsispyrimą riboti naujas statybas pajūrio regioniniame parke.
Tokio motyvo neatmeta ir specialiosios tarnybos.
Gesinant gaisrą dalyvavę pareigūnai teigė, kad ugnis užsiplieskė atokiai nuo pagrindinių kelių ir galbūt iškart keliose vietose. Neneigiama, kad padegimo organizatorius žinojo, jog neveikia regioninio parko automatinės antžeminės miško gaisrų stebėjimo kameros, o prie telefonų budintys darbuotojai išvykę skiepytis.
Svarstoma, kad gaisru buvo norima išjudinti ir Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorės Aušros Feser kėdę. Kaip tik dabar yra rengiamas parko tvarkymo planas, kuriame ir numatyta riboti naujas statybas. Dar prieš gaisrą plano sprendiniais nepatenkintiems Kuršių nerijos gyventojams ėmėsi atstovauti buvęs regioninio parko direktorius Arvydas Urba.
Gali būti, kad „kėdžių klibintojams“ pavyks pasiekti tikslą: Kuršių nerijos miško gaisro priežastims ištirti aplinkos ministro sudaryta komisija siūlo skirti tarnybines nuobaudas Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vadovei Rūtai Baškytei ir Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorei Aušrai Feser.
Valdininkų atsakomybės klausimas buvo keliamas ir 2006-ųjų pavasarį, po amžiaus gaisru vadinamos nelaimės Smiltynėje. Tuomet išdegė daugiau nei 235 ha Smiltynės miško. Kas įžiebė sausame miške ugnį, iki šiol neaišku. Nelaimės dieną nebuvo perkūnijos, todėl manoma, kad gaisrą sukėlė žmogus. Juo labiau kad gaisro židinys taip pat buvo giliai miške, maždaug 1,5 km nuo kelio Smiltynė–Nida.
Panaudoja gamtos jėgas
Viena iš versijų, kodėl kilo gaisras Smiltynės miške – užsidegimas nuo stiklo šukės. Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos Miškininkystės skyriaus vedėja Jurgita Mikšytė netiki, kad stiklo šukė gali sukelti tokią nelaimę. Tačiau Gaisrinių tyrimų centro direktoriaus pavaduotojas A. Roskovas tvirtina, kad tai labai tikėtina.
„Miškų gaisrai dažniausiai kyla dėl žmonių neatsargumo: palieka neužgesintus laužus, sudaužytus stiklainius, numeta tuščius butelius, nes niekas netiki, kad nuo to gali užsiliepsnoti miško paklotė. Bet kai saulės spinduliai susifokusuoja per stiklą į sausą žolę, gaisrui kilti kitų priežasčių nereikia“, – sakė Gaisrinių tyrimų centro direktoriaus pavaduotojas.
A. Roskovas paaiškino, kad neretai miško gaisro židinyje randama susilydžiusių stiklainių ar sudužusių butelių šukių. Tuomet prašoma Meteorologijos centro pažymos apie oro sąlygas gaisro kilimo dieną ir matuojamas saulės pakilimo kampas. Nustačius, kuriuo kampu konkrečiu metu švietė saulė, kitos gaisro priežasties neieškoma.
Gaisrinių tyrimų centro direktoriaus pavaduotojas tvirtina, kad labai retai miškai padegami naudojant chemines priemones. Tačiau tokių atvejų yra buvę: prieš du dešimtmečius, įsibėgėjus žemės nuosavybės grąžinimo procesui, žemės ir miškų paveldėtojai vieni su kitais kovojo ugnimi.
„Tais laikais liepsnojo ne tik pastatai, bet ir miškai, laukai. Žinodami, kad vėjas pučia pastatų pusėn, kerštautojai padegdavo sausą žolę, kartais ją net aplaistydavo degalais, kad žiežirbas vėjas neštų ant pastatų“, – sakė A. Roskovas.
Kas galėtų išdrįsti teigti, kad siekiant užsibrėžtų tikslų ir dabar padegant nenaudojami didinamieji stiklai ar veidrodžiai? Juk visiems, kurie kada nors bent kiek mokėsi fizikos, yra žinoma saulės spindulių galia.
Abejojantiems neprošal prisiminti legendą, pasakojančią, kad romėnų laivynui prisiartinus
prie Sirakūzų (Sicilija), graikų mokslininkas Archimedas skubiai surinko miesto moteris su veidrodėliais ir paliepė joms vienu metu nukreipti saulės zuikučius į priešų laivus. Daugybės veidrodėlių atmušti Saulės spinduliai taip įkaitino priešo laivus, jog šie rūkdami spruko atgal. Beveik po 2 tūkst. metų šį eksperimentą bandyta pakartoti. 1747-aisiais garsus prancūzų gamtininkas Ž. de Biufonas 168 nedideliais (15 x 20 cm) veidrodėliais bandė per atstumą padegti medį. Eksperimentas pavyko – medis pradėjo rūkti.
Padegimai nebestebina
Vis dėlto Gaisrinių tyrimų centro ekspertų patirtis leidžia teigti, kad gaisrai dažniausiai sukeliami primityviomis priemonėmis – degiaisiais skysčiais ar lengvai užsiliepsnojančiomis dujomis.
„Dažniausiai naudojamas benzinas, dyzelinis kuras ar paprasčiausias degusis skystis. Tačiau būna ir neįprastų atvejų, kai naudojamos sunkiau gaunamos cheminės medžiagos“, – sakė Gaisrinių tyrimų centro Ekspertizių skyriaus vedėjas A. Česiūnas. Jis užtikrino, kad beveik visada galima nustatyti gaisro priežastis, išskyrus tuos atvejus, kai gaisravietėje lieka tuščia vieta.
Degiųjų skysčių pėdsakus gaisravietėje aptinka dujų analizatorius, todėl nustatyti, nuo kokios degios medžiagos kilo gaisras, nėra sudėtinga.
Gaisrinių tyrimų centro ekspertai 2012 m. pabaigoje dirbo ir prie Vilnių bei Kauną jungiančio greitkelio buvusio restorano „Bajorkiemis“ gaisravietėje – netrukus paskelbta, kad ištyrus gaisravietėje paimtus mėginius rasta naftos produktų garų pėdsakų. Pareigūnai neabejoja, kad milžiniško medinio namo viduje buvo išlietas nemažas kiekis degiojo skysčio.
„Bajorkiemio“ padegėjų vis dar ieškoma – ikiteisminiai tyrimai dėl turto sunaikinimo visuotinai pavojingu būdu trunka net iki septynerių metų. Vienam komerciniam bankui priklausantys pastatai buvo apdrausti 4 mln. Lt.
2002-ųjų rugpjūčio pabaigoje Palangos simbolį kurhauzą taip pat sunaikino padegėjai. Viešai skelbiamoje teismo medžiagoje nurodyta, kad šį pastatą padegti buvo pasamdyti du Klaipėdos nakvynės namuose gyvenę benamiai. Padegimo organizatoriai kurhauze buvo palikę tris sklidinus indus benzino – padegėjams tereikėjo jį išlaistyti ir brūkštelėti degtuką. Teisme nusikaltimo vykdytojas pripažino žinojęs, kad gaisras naudingas pastato savininkui – jam buvo paaiškinta, kad kurhauzą reikia sudeginti, nes restauruoti kultūros paveldo objektą yra brangiau nei statyti naują pastatą.
Kurhauzas priklausė verslininkui Gediminui Jackai ir Palangos savivaldybei. Gaisras padarė kone 1,5 mln. Lt žalos.
Dega bažnyčios ir dvarai
Dar 2009 m. viešoje savo užrašų knygutėje kandidatas į prezidentus, paveldosaugininkas Naglis Puteikis atkreipė dėmesį, kad paprastai padegami tyčia nesaugomi, neaptverti ir nesusandarinti arba restauruojami paveldo objektai. Pasak N. Puteikio, padegimai inicijuojami tam, kad vietoj sudegusių pastatų būtų galima atstatyti tik išoriškai panašius arba visai naujus, nes kultūros paveldo objektus restauruoti kainuoja labai brangiai.
Kurtuvėnų dvaro svirnas – vienas seniausių medinių ūkinių pastatų, XVIII a. pabaigoje suręstų iš Karelijos pušies rąstų, sukaltų medinėmis vinimis – supleškėjo per restauraciją 2001 metais. Ugnis per kelias valandas sunaikino unikalų istorijos ir kultūros paveldo objektą. Gaisro padaryti nuostoliai įvertinti 800 tūkst. Lt – maždaug tiek, kiek kainavo pastatą restauruoti. Gaisravietėje dirbdami ekspertai nenustatė jokių savaiminio pastato užsidegimo priežasčių, atmesta ir užsidegimo dėl elektros instaliacijos gedimo versija. Beliko viena – padegimas, kurio ištirti pareigūnams taip ir nepavyko. Liaudiško baroko stiliaus pastatą atstatyti valstybei kainavo 1,2 mln. Lt.
Labanoro bažnyčią, pirmą kartą raštuose paminėtą XVI a., ugnis pasiglemžė prieš pat 2009-ųjų Kalėdas. Kaip tyčia – ką tik restauruotą, o tam Kultūros ministerija buvo skyrusi 680 tūkst. Lt, Švenčionių savivaldybė – 122 tūkst. Lt.
Įtarta, kad bažnyčia buvo apiplėšta ir padegta. Nuodėguliuose likusios spynos buvo atrakintos, nerasta ir maždaug 10 mln. Lt vertės bažnyčioje kabėjusių paveikslų liekanų, pasigesta net juos laikiusių metalinių kablių, kurie esą negalėjo išsilydyti. Pareigūnai spėjo, kad gaisras sukeltas slepiant paveikslų vagystę, tačiau tvirtų įrodymų taip ir nerasta.
Kad padegimu gali būti slepiama itin brangaus bažnytinio turto vagystė, kalbėta ir 2012 m. sausį užsidegus vienam įspūdingiausių barokinių ansamblių Šiaurės Rytų Europoje – Tytuvėnų bažnyčiai ir vienuolynui. Tokias versijas kelti tytuvėniškiams leido keistos gaisro aplinkybės: ugnis beveik visiškai sunaikino nelegalaus muziejaus patalpas, kuriose buvo eksponuojamos seniausios istorinės Šiaulių vyskupijos bažnyčių taurės ir kitos šv. Mišių apeigų relikvijos, o priešgaisrinė signalizacija lyg tyčia buvo išjungta.
Remdamasi atliekant ikiteisminį tyrimą gauta specialisto išvada, Kelmės rajono apylinkės prokuratūra maždaug po metų paskelbė, kad įtikimiausia gaisro priežastis – medinių stogo konstrukcijų savaiminis užsiliepsnojimas nuo palėpėje įrengto dūmtraukio. Dėl netinkamo pareigų atlikimo į teisiamųjų suolą sėdo laikinasis Tytuvėnų piligrimų centro vadovas Pranas Jurkaitis. Jam pateikti keturi ieškiniai, reikalaujama atlyginti 15 mln. Lt žalą. Didžiausią – 11,6 mln. Lt ieškinį P. Jurkaičiui pateikė Kultūros paveldo departamentas, bažnytinio meno šedevrus įkainojęs 2,5 mln. Lt.
Tačiau to, ką sunaikino ugnis, nesugrąžins jokie pinigai. Todėl iš tiesų padegėjai baudžia ne savo turto nesaugančius šeimininkus, o visuomenę, dėl gaisrų kasmet patiriančią neįkainojamų nuostolių.
