Debiosų vaikų namai Udmurtijoje 2015-ais metais švęs 75-ąjį jubiliejų. Šis pavadinimas jau mažai kam žinomas Lietuvoje, tačiau Debiosuose Lietuvos vaikus prisimena iki šiol.
1941 m. birželio mėn. prasidėjus vokiečių bombardavimams, iš Lietuvos pionierių stovyklų į Rusiją išvežta keli šimtai vaikų. Apie 400 ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų (kartu ir vaikai iš Lenkijos, Baltarusijos) pateko į Udmurtiją, kur buvo įsteigti vaikų namai. Vaikai vežti perpildytuose traukinių vagonuose. Trūko maisto, drabužių. Traukiniams sustojus, žmonės atnešdavo maisto. Apgyvendinus vaikus Udmurtijoje, taip pat susidurta su daug problemų: alkani vaikai tapdavo pikti, netgi agresyvūs. Trūko šiltų drabužių, avalynės, visų buities priemonių. Labai padėjo vietos gyventojai – aukojo, kiek tik galėjo. 1941 m. buvo įkurta keletas internatų. Dauguma (virš dviejų šimtų) vaikų iš Lietuvos gyveno dviejuose internatuose Debiosų miestelyje, 1942 m. jie sujungti į vienus Debiosų vaikų namus. 1943 m. netgi buvo įkurta lietuviška nepilna vidurinė mokykla. Vaikų namams buvo suteiktas žemės plotas, kuriame augintos daržovės – taip vaikai mokyti dirbti, o kartu ir papildomi maisto ištekliai. Nepaisant visų problemų, vadovėlių ir kitų priemonių trūkumo, organizuotas mokymosi procesas. Mokslas vyko lietuvių kalba, mokė kartu atvykę Vilniaus universiteto studentai.
Amžininkų atsiminimuose pasakojama, kad vaikai mokėsi stropiai. Nusistovėjus gyvenimo sąlygoms, vaikai vėl tapo draugiški, noriai mokėsi, dalyvavo užklasinėje veikloje, muzikavo. Išaugo ne vienas įžymus žmogus: aktorė Marija Rasteikaitė, tautosakininkė Vanda Barauskienė ir kiti. Apie gerus santykius vaikų namuose liudija tai, kad (remiantis istorikais) neužfiksuota nei vieno pabėgimo, tuo tarpu kai iš atitinkamų vaikų namų kitose Sovietų sąjungos respublikose buvo bėgama kone masiškai. Galimybė vaikams sugrįžti namo atsirado pasibaigus karui.
Sudėtinga buvo žydų tautybės vaikams, kurių dauguma grįžę savo šeimų neberado. Žinoma, kad grįžę į Lietuvą vadinamieji „Debiosų vaikai“ dar ilgai palaikė tarpusavio ryšius. Apie rūpestį liudija ir prižiūrimas vienintelio neišgyvenusio berniuko Prano Maižvilos kapas. Šiuo metu paminklas jau prastos būklės, ieškoma lėšų jį rekonstruoti.
Ruošdamiesi paminėti vaikų namų jubiliejų, Udmurtijos Tautų draugystės namai (Дом дружбы народов) ir Debiosų vaikų namai prašo atsiliepti Udmurtijoje gyvenusius žmones arba jų artimuosius. Kontaktai Lietuvoje: +37061040325 Laura Lukenskienė.
Parengta pagal: Ирина Ложкина. Польские и литовские дети в детских домах Удмуртии в годы великой отечественной войны. Вестник Удмуртского университета. История и филология. 2009. Стр. 156−162.
