Vilniuje, Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre, atidaryta paroda „Prancūzijos spalvos ir formos“, kurioje pristatomi garsių litvakų tapybos ir skulptūros kūriniai.
Parodoje „Prancūzijos spalvos ir formos“ eksponuojami litvakų, XX-ojo amžiaus pradžioje susibūrusių „l‘Ecole de Paris“ aplinkoje, kūriniai, sukurti per plenerus Pietų Prancūzijoje, iš „Lewben“ ir Lietuvos išeivijos dailės fondų bei Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus rinkinių.
Parodoje išdėstyti Žako Lipšico (Jacques Lipchitz), Emanulio Mane-Katso (Emmanuel Mané-Katz), Osipo Zadkino (Ossip Zadkine), Arbit Blato ir kitų garsių litvakų tapybos bei skulptūros darbai.
Dauguma skulptūrų Lietuvoje rodomos pirmą kartą, kaip pavyzdžiui, Arbit Blato skulptūra „Jacques Lipchitz“ – tai didžiulės skulptūros, stovinčios Bulonės miške, modelis.
Pasak parodos kuratorės, Ievos Šadzevičienės, tai – artimos draugystės ir nepertraukiamų ryšių tarp litvakų dailininkų ir skulptorių, susibūrusių „l‘Ecole de Paris“ dirbtuvėse „Avilys“, pavyzdys. Parodos rengėjų teigimu, tai, kas eksponuojama parodoje, tik mažytis litvakų paveldo, išblaškyto visame pasaulyje, pėdsakas ir svaraus istorinės Lietuvos įnašo į Prancūzijos dailės istoriją paliudijimas.
Iš Biografijų:
Neemija Arbitblatas, Arbit Blatas (1908 m. lapkričio 19 d. Kaunas – 1999 m. balandžio 27 d. Niujorkas) – Lietuvos žydų tapytojas, skulptorius. Jis buvo vienturtis vaikas muzikos instrumentų prekybininko šeimoje. 1917 m. piešti pramoko vaikų namuose Poltavoje, kur Pirmojo pasaulinio karo metais su žydų pabėgėliais septynerius metus glaudėsi ir Arbitblatų šeima. Šeimai grįžus į Lietuvą, lankė Kauno žydų realinę gimnaziją, kur dailės mokytoju dirbo tarpukario Lietuvos žydų dailininkas, Vilniaus meno mokyklos auklėtinis, tapytojas ir grafikas Jokūbas Mesenbliumas, taip pat po pamokų papildomai tobulinosi, lankydamas privačias Justino Vienožinskio pamokas. 1924–1926 m. tapybą studijavo Berlyne, Drezdene, 1926–1932 m. Paryžiuje. Nuo 1940 m. gyveno Niujorke.
Būdamas tikras pasaulio kultūrinės aristokratijos veikėjas, dailininkas didžiavosi savo lietuviška kilme, niekada neužmiršo lietuvių kalbos. Kartu su žmona 1975 m. ir 1988 m. A. Blatas buvo atvykęs į Lietuvą.
Žakas Lipšicas (1891 m. rugpjūčio 22 d. Druskininkai – 1973 m. gegužės 16 d. Kapri, Italija, palaidotas Jeruzalėje) – Lietuvos žydų kilmės skulptorius, žymus kubizmo atstovas, gyvenęs ir kūręs Prancūzijoje, JAV, Izraelyje ir Italijoje.
Žakas Lipšicas gimė pirmasis iš šešių vaikų pasiturinčio statybų rangovo Abraomo Lipšico (Lipchitz) ir Rachelės Leach Krinski šeimoje. Mokėsi vietos žydų mokykloje, Balstogės komercinėje mokykloje ir Vilniaus gimnazijoje. 1906–1909 m. mokėsi inžinerijos. Visgi pagrindinį dėmesį skyrė dailės studijoms Vilniaus piešimo mokykloje.
1909 m. jo tėvui nežinant išvyko mokytis dailės į Paryžių. Jį rėmė motina, vėliau ir tėvas. Po tėvo bankroto naktimis išvežiodavo vaisius, kitiems skulptoriams dirbo pagalbininku.
Mokėsi Meno mokykloje (Ecole des Beaux Arts). Lankė Žuliano akademiją (Academie Julian), skulptoriaus R. Verle (Raoul Verlet) studiją ir piešimo kursus Kolarosio akademijoje (Academie Collarossi). Jį domino Egipto, antikinės Graikijos skulptūra.
Paryžiuje bendravo su kubizmo pradininkais Pablu Pikasu ir Chuanu Grisu, taip pat su Amedeo Modiljaniu, Diego Rivera, Chaimu Sutinu ir Moise Kislingu. Išsinuomojo studiją Monparnase greta Konstantino Brinkušio.
Žakas Lipšicas sulaukė pripažinimo ir užsakovų 1920 m., kada L. Rosenbergo galerijoje Paryžiuje buvo surengta jo pirmoji personalinė kūrybos paroda.
1915–1930 m. jisai reiškėsi kubizmo principais ir sukūrė žinomiausius savo darbus: „Vyrą su gitara“, „Besimaudančiąją“, „Gyvenimo džiaugsmą“, „Žmogų su mandolina“, seriją bareljefų, primenančių kubistų paveikslus, ir rašytojų Gertrude Stein, Jean Cocteau skulptūrinius portretus.
1930 m. Paryžiuje, „Galerie de la Renaissance“, 100 jo kūrinių rodyta retrospektyvioje parodoje. Maždaug tuo metu pastebimas jo stiliaus pasikeitimas. Griežtas, geometrizuotas plokštumas keitė aptakesnės biomorfinės formos. Meilės, vaiko ir motinos, tėvynės, žmogiškumo, gėrio ir blogio kovos temas vaizdavo graikų ir romėnų mitologijos, Senojo testamento įvaizdžiais.
1936–1937 m. jo darbams buvo skirta atskira galerija Pasaulinėje parodoje Paryžiuje. Jo skulptūra „Prometėjas“ laimėjo prizą.
1941–1945 m. jisai su žmona Berta Kitroser gyveno JAV, kur sukūrė „Maldą“, „Pavasarį“, „Piligrimą“, „Giesmių giesmę“, kelias „Prometėjo“ temos interpretacijas.
1946 m. jisai grįžo į Paryžių, tačiau persigalvojo ir grįžo į JAV. Įsikūrė Niujorke. Jo žmona liko Paryžiuje ir jų šeima iširo. 1948 m. jisai vedė skulptorę Julą Halberstat.
1954 m. retrospektyvinė jo paroda surengta Niujorko modernaus meno muziejuje.
1963 m. persikėlė į Pietrasantą, Italiją.
Jo paskutinė skulptūra, „Mūsų gyvybės medis“, pastatyta Jeruzalėje praėjus penkeriems metams po jo mirties.
Žakas Lipšicas apdovanotas Prancūzijos Garbės Legiono ordinu. 1973 m. jis išrinktas Prancūzijos meno akademijos užsienio nariu. Jisai kelių Europos ir JAV universitetų garbės daktaras. Apdovanotas Amerikos menų ir literatūros akademijos Aukso medaliu.
Druskininkuose veikia 1996 m. įkurtas Žako Lipšico vardo muziejus, Vilniaus Gaono žydų muziejaus padalinys. Gintaro Žilio vadovaujama asociacija 2001 m. surengė skulptorių ir menotyrininkų konferenciją Žako Lipšico 110 metų paminėjimui. 2002–2006 m. Druskininkuose suorganizavo skulptūros simpoziumus, kurių pagrindu įkūrė Ž. Lipšico vardo skulptūrų parką. Jame stovi 15 Lietuvos skulptorių darbai iš granito ir metalo „Draugystės“ ir centro „Dainava“ teritorijoje. 2011 m. vyko Mažosios plastikos simpoziumas, skirtas jo 120-osioms gimimo metinėms
